404 Vincas Mykolaitis - Putinas "Tarp dviejų aušrų" | Antologija.lt

Vincas Mykolaitis - Putinas - Tarp dviejų aušrų (Between the Two Sunrises)

About text Content

SUTEMŲ ŽIBURIUOSE


NERANDAMAI

Gesinki bokšte skaidrų žibintuvą,
	Užkelk sunkius vartus. 
Tegu visiems bus tavo vaišių rūmas
	Slaptingas ir didus.

Padėki auskarus, numaustyk žiedus,
	Grąžink laukams gėles, 
Paslėpki nuo vaišingo puotos skobnio
	Taures krišpolines.

Ir būki tu viena, kaip nykus gandas
	Ant akmenio uolos - 
Ir būki tu gryna, kaip šaltas lašas
	Vidurnakčio tylos.

Tada ateisiu aš ir nusilenksiu,
	Pažinęs jog tai tu, 
Kuria seku painioj buities kelionėj
	Ir ieškau ir klystu.

1922.


POETO MEILĖ

Nelauki jau laimės tu, žemės gražuole, 
Jei širdį poeto kada sužavėsi 
Ir jojo svajonių pažadintu ilgesiu 
Poetą pati pamylėsi.

Tegu jis, kaip vergas ant kelių parpuolęs, 
Tau dangų palenktų ir kojas bučiuotų, 
Kiekvieną gi žodį, ir šypsnį, ir žvilgesį, 
Kaip laimės stebuklą dainuotų, 
Ne tau jis dainuos ir ne tau jisai melsis, 
Kai tu jį apglobusi meile svajota, 
Norėsi praskleisti nerimstančioj dvasioj 
Kas buvo žadėta, ko buvo ieškota.

Pro tavo akių prasidengusią versmę 
Paskęs jis ne žemės akių spinduliuose, 
Kur amžino lūkesio tylūs žadėjimai 
Ne tavo jį meile paguosią. 
Apsvaigęs nuo kvepiančio tavo jaunumo, 
Pro šiltą sukilusio kraujo plakimą 
Jis skendės į mėlynų tolių aidėjimus 
Ir amžino ritmo žaidimą.

Maži tavo prižadai, žemės gražuole, 
Putojančioj meilės taurėj paskandinti:
Poeto gyvenimo liūdinčiam troškuliui 
Sukelti, bet nenuraminti.

1922.


PLAŠTAKEI

Pamiršk mane, sparnuotoji plaštake, 
Kol žydi saulėje visi žiedai. 
Dar tavo laimės dienos nesukakę, 
Dar daug šviesos ir džiaugsmo neradai.

Plazdėk visur, kaip margas saulės svečias, 
Kur kvepia skaidrios gėlės ir medus. 
Tegu tavy jaunatvės žiedas skečias, 
Kad būt visiems saulingas ir saldus.

O kai sparnų pakelt jau negalėsi, 
Širdis apalps nuo saulės ir kaitros - 
Ir jau miglotam sūtemų pavėsy 
Varpai tylias nakties maldas sugros

Ir žemei adarys žvaigždėtą dangų, 
Kaip kniūpščią taurę degančiais lašais, - 
Tada tu atplasdėk ties mano langu 
Pasveikinti mane vidurnakčio aidais.

1923


DŪMUOS CIGARO

Žaiski, jaunyste, džiaugsmu sukvatojus! 
Pokylio rūme tu mielas svetys, 
Kolei nelauktas ir greitas rytojus 
Galvą pilkais pelenais pabarstys. 
Niekam pasaulyje nepavydėdama, 
Išpuošei pokylių rūmus rausvai. 
Rytą alyvų žiedais sužavėdama, 
Vakarą auksu žibintuos žvilgėdama, 
Viską žadėjai, visus mylavai.

E, tiktai man tu ateit pasivėlini:
Juokas nuo veido raukšlių nebnuvaro. 
Man jau ne rausvos svajonės, tik mėlyni 
Sukasi dūmai cigaro.

Atnešiau širdį, kaip krišpolą kupiną 
Mylimai žemei jaunystės aukos. 
Sielvarto smūgiai jos aukurą trupina - 
Kas gi dar meilės sapnų tebieškos? 
Šiandien tik tolimas aidesis pinasi, 
Tolimos erdvės giliai prasidaro, 
Žavinčios akys ir šypsnis vaidinasi 
Mėlynuos dūmuos cigaro.

Kam gi dar budinti sielgrauža skaudama 
Pavogto džiaugsmo trumpa minuta,
Jeigu ji širdį, kaip varpą užgaudama,
Skamba kraupia prakeikimo gaida?

Žaiski jaunyste! Pokylio dieną 
Vergas tik skaudamu nuobodžiu varo.
Svilina ašara sunkią blakstieną 
E! . .. tai nuo dūmų cigaro.

1922.


TRYS TOASTAI

I

Poetų ir dainių puiki karalaitė 
Pati nesirodo mirtingame kūne:
Nelanko ji koncertų, nei restoranų, 
Nei dūmuos paskendusių kafešantanų, 
Nerūko ji nė kvepiančių cigaretų, 
Nemėgsta ji nė nuošalių kabinetų, 
Bet savo apvaizda visur ji mus lydi 
Ir jokių malonių pati nepavydi:

Ji grožiu aprėdo mums purviną žemę, 
Ji pradengia melo kaukes nuo veidų, 
Ji kelia mums žemę, o dangų palenkia 
Ir kuria pasaulį svajotų vaizdų.

Jaučiu aš ir čia tavo lakią esybę:
Dainų garsuose ir verpetuose šokių, 
Neaiškiam šypsny ir palaidam juoke, 
Elektros šviesoj cigaretų rūke, - 
Ir mano stiklelio jaukiam skambesy 
Dainų Karalaite, tu šiąnakt esi.

Tave neregėtąją, nepalytėtą,
Gyvenimo nakčiai dangaus pažadėtą -
Ir dosnią palaimą tavųjų žavėjimų
Aš noriu pagerbt pirmo stiklo skambėjimu!

II

Putojantis vynas jau kaitina kraują, 
Jaunystė gi meilės dainų reikalauja. 
Iš aukšto globoja mus deivė meilinga, 
Bet žemiškų deivių nė čia tau nestinga.

Tenai, kur šampanas jas putomis taško, 
Ir dūmuos fokstrotų melodijas blaško, 
Ir šokio rate naravingąjį ūpą 
Parketais alpinančiu kvaituliu supa, - 
Jos ten savo meilę ir burtus nakties 
Vadinančiu šypsniu po kojų tau svies.

Svaidykit, gyvenkit! Naktie maloni, 
Ir mano tu širdį tyliai klabini 
Ir nori, kad jos slėpiniai sukvepėtų 
Svaiginančiais dūmais aitrių cigaretų - 
Ir dėliai drovumo viliojančių gestų, 
Ne vien tik akis, bet ir širdį išėstų.

Bet aš jus myliu, nuodėmingosios būtys, 
Kaip liūdnąjį vale klaidžios iuventutis, 
Kaip džiaugsmo simfonijos skurdų finalą, 
Kai akys dar juokias, o lūpos jau bąla.

Ė, pilkit iš naujo stiklus sklidinai - 
Už visa tai gersim į dugną nūnai. 
O jeigu kas kylantį liūdesį mąsto, 
Tegu tas apsvaigsta nuo antro toasto.


III

O tu, išrinktoji iš žemės minių, 
Nevarstyk manęs įtarimo žvilgsniu! 
Ne brėkštantį rytą aš tau pažadėjau, 
Bet glūdinčią naktį budėti norėjau. 
Vien sūtemų lūkesio čion vedini 
Suėjom kaip dvi besibastą ugni, 
Kūrentis ir degti į vieną liepsnyną, 
Kurį naktis žiebia, o rytas gesina.

Tylia melancholija smuikai pragydo, 
Ten poros siūbuoja už mėlyno šydo, - 
O mūsų minutės, kaip lašas po lašo, 
Patirtąjį džiaugsmą į taurę suprašo. 
Ji spindi ir mirga liepsnelių šimtais, 
Ji puošiasi mūsų jaunumo vaizdais, - 
O mes kaip savųjų svajonių šešėliai, 
Nusilenkėm trumpai nakties valandėlei.

Spindėk, gi manosios nakties Karalaite! 
Dar ryto neįstebi akys apkvaitę. - 
Už tavo žavėjimus, meilę ir klastą 
Į dugną lenkiu savo trečią toastą.

1923.


TAURĖ

Tamsią naktį piktas vėjas 
Mano kuoro daužo langą:
Ei, keleivi, metas, metas!...
Laukia žygis sugodotas, 
Žvengia žirgas pabalnotas, 
Neberimsta palydovai 
Didžiai puotai - šauniai kovai. 
Lėksim kalnais - uolos kris, 
Žvaigždės veizėt nebišdrįs - 
Ei, daryk duris!

Laukiau ženklo. Mano žygis 
Nebe šiandie sugodotas:
Sieloj amžiais išnešiotas, 
Kraujo bruožais įrašytas, 
Žvaigždžių knygoj išskaitytas. 
Josim, josim! Jei į puotą, 
Nebeimsiu puotos rūbo, 
Jei į kovą, nebeimsiu 
Kieto plieno kalavijo:
Man laimėti!

Aidi žingsniai - verias durys. 
Stūmiau vėją, sėdau žirgą. 
Dunda paskui palydovai - 
Lekiam kalnais, lekiam kloniais -
Jokios žvaigždės, jokio kelio. 
Tiktai žirgas skelia taką, 
Tiktai vėtra veidą plaka, 
Tiktai lūkesiu širdies 
Pats į tolį tebveržies - 
Laisvė, laisvė

Staiga riksmas: stok, beproti! 
Nebe jums laisvai skrajoti. 
Jus, kaip mes, iš žemės gimę, 
Nešat veide vergo žymę. 
Audrios naktys - tyliam sapnui, 
Šviesios dienos - sunkiam darbui, 
Laisvos mintys, karštos širdys - 
Tik ant aukuro liepsnoti. 
Mesk klajones, stok beproti - 
Būki vergas!

Ne, nebusiu! Mūsų žygis 
Žvaigždžių knygoj išskaitytas, 
Kraujo bruožais įrašytas. 
Nuo dangaus rasos pasėmę, 
Mes nutrinsim vergo dėmę. 
Aš - ir mano palydovai - 
Patys kariai ir valdovai 
Tamsią naktį skrosdami, 
Savo geismo ugnimi 
Skelbiam kovą!

Štai pakalnėj gludi pilys, 
Mano vaišių puikūs rūmai. 
Šviečia skaidrus žiburiai, 
Sunkus vartai atkili. 
Ei, sustok, eiklusai žirge! 
Tu laimėjai pirmą kovą, 
Laisvą nešdamas valdovą. 
Antrą kovą man laimėti, 
Kol nušvis keliai žvaigždėti 
Grįžti atgalios.

Spindi rūmai, - žibintuvai, 
Plonas šilkas, baltos rankos
Meilūs šypsniai šildo kraują, 
Taurė džiaugsmą atnašauja. 
Aš - ir svečias, ir klajūnas:
Suaižytas vėtros kūnas, 
Dega veidas, kaip liepsna, 
Peršti džiūstanti burna - 
Ir bent vieno šalto lašo 
Atsigauti lūpos prašo.

Žilas rūmų šeimininkas,
Kaip lelija jo duktė.
- Imk, keleivi, pilna taurę:
Čia tau vaišės ir namai. - 
O duktė visų gražiausia 
Mano žvilgy laimės klausia:
Tu pailsęs, tu nykus, 
Tavo akys kaip dangus - 
Būsi mano. 

Tavo laimės gersiu taurę! 
...Baltos rankos - plonas šilkas -
Juodos akys - skaidrios ugnys -
...Užu lango laisvas vėjas - 
Tamsios naktys - ruimų plotas… 
Didis žygis sugodotas... 
Pajutau krūtinėj skausmą, 
Pajutau akyse ugnį - 
Ir į žemę tėškiau taurę:
Aš laimėjau!

1921.


VERGAS

I

Puikūs mano viešpačio namai:
Šimtabokščiai, krikšpoliniai, šviesūs rūmai. 
Pažiūrėsi - temsta akys nuo žydrumo, 
Palytėsi - skamba tūkstančiai aidų.

Gyvenu aš savo viešpačio namuose 
Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis. 
Kur einu - visur atverti vartų vartai, 
Bet išeit į plačią laisvę negaliu.

Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų, 
Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių, 
Nei srauniai, prie žemės puolęs, kaip upelis, 
Išsilieti į putojančias marias.

Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis, 
Aš einu prie savo bokšto siauro lango 
Ir, kai kalnai saulės spindulius užtvenkia, 
Aš išblyškusįjį veidą pradengiu.

Ir sakau: štai vėl praėjo jau diena - 
O tik lašas į bedugnę nuriedėjo. 
Mano mintys, kaip žėruojančios žarijos, 
O aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė.

Ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą:
Čia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės. 
Nepramušti lakiai minčiai kieto skliauto - 
Būsi vergas ir vergausi amžinai.

II

Nusvirau aš į vargingą savo guolį, 
Kaip žmogus, kuriam vistiek gyvent, ar mirti, 
Kaip žmogus, kurio paniekinta gyvybė, 
Tartum liūtas tuno alkio lūkesy.

Ir išvydau prieš save aš moteriškę, 
O jinai slaptingą žadinį man sakė:
- Aš tave paimsiu, menkas žemės verge, 
Ir paveldėsi tu mano karalystę.

Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės, 
Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi, 
Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo, 
Ir nė vieno skambaus žodžio nebetarsi. -

Ir tapau aš panašus į jūros gyvį, 
Kurs gelmėj į kietą lukštą įsitraukęs, 
Ir geismais i savo širdį įsiėmęs, 
Pats maitinasi jos gyvasties penu.

Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos, 
Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja, 
O bekraštis vandenynas ir pasaulis -
Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.

Bet iš kur gi tie nauji skaidringi aukščiai, 
Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn neša?
Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai, 
O visų viena versmė - mana širdis.

Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs, 
Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas, 
Kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga, 
Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.

Ir pragydo didis balsas į mane:
Būki sveikas mūsų amžinas valdove! 
Tu tasai, kurio palaimintą gimimą 
Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.


III

Kam gi mano neprašytas atbudimas 
Anksti rytą vėl pagimdė mane saulei 
Ir iš naujo spinduliais erdves aptvarstė, 
O širdy paliko alkanus geismus.

Argi tam, kad aš per dieną būčiau sargas 
Pats prie savo laimės angos pastatytas. 
Arba tam, kad palšvo vakaro sulaukęs, 
Keikčiau tuščią savo buitį ir sapnus!

Nes pažvelgęs pro mažutį bokšto langą, 
Pamačiau, kad aš tas pats tik menkas vergas, 
Kurs kaip vakar, taip ir šiandie neberanda 
Savo kelio į pasaulio platybes.

Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, 
Kad tariau pabirs po kojų šaltos plytos, 
Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės, 
Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai.

Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs 
Tų pasviečių ir tų žvaigždžių septinspalvių, 
Kur akis man, kaip meilužės, išbučiavo 
Ir paliko ryto saulės patyčioms.

IV

Mano viešpats ir valdovas rengia puotą. 
Skamba, džiūgauja sujudęs visas dvaras. 
O vergai aukštiems svečiams lig žemės lenkias 
Ir sodina į garbingas jų vietas.

Tad pasišaukė mane ir tarė viešpats:
Šiandien busi iš vergų tu man pirmasis. 
Eik ir vilkis kuogražiausią savo rūbą, 
Šitai imk ir pilstyk vyną į taures. -

Ir pilu visiems saldaus ir seno vyno 
Ir jaučiu, kad j kiekvieną tuščią taurę 
Aš pilu ir savo širdgėlos po lašą, 
Aš pilu jiems ir pagiežos ir tulžies.

Nes ar mano didis sapnas nepribrendo? 
Ar ne metas man atrast slaptingą viešnią, 
Kur parodė mano tolimąją laimę 
Ir septynias mane gimdžiusias žvaigždes.

Tuomet priėjau prie tos garbingos vietos, 
Kur sėdėjo viešpačio dukrų jauniausia 
Ir skambiu juoku gaivino visą puotą - 
Ir mane į save šaukė jos šypsnys.

Tad kai pyliau jai saldaus į taurę vyno, 
Gal tai tu, maniau, viešnia regėto sapno,
Kur grąžinsi mano prarastą tėvynę 
Vienu tyliu savo žadinio žodžiu.

O jinai pažvelgus į mane pasakė:
- Šitai mano tėvo ištikimas vergas, 
Kurs nežino, kas yr laisvė, kas yr meilė;
Jojo laimei trupinių po mūs pakaks. -

Tuomet, nežinau del ko tie ramūs žodžiai 
Taip staiga sukurstė mano gyslų kraują, 
Kad nebišturėjau svaigulingo geismo 
Ir valdovo vyną žemėn aš sviedžiau.

Nemačiau aš tuo metu nė vieno veido, 
Tik girdėjau išsigandusiųjų šauksmą, 
Kurs mane pasibaisėdamas lydėjo:
- Vergas pašėlo! ... -

Nieks nedrįso atsistot į mano kelią, 
Kur iš sielos geismo spinduliu ištriško 
Ir į tolimus pasviečius, kaip vilyčia, 
Smigo žiebdamas gyvenimo ugnis.

Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus, 
Į naujos buities nežinomą kelionę, 
Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos 
Be nežinomų kitos buities platybių,
Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus, 
Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.

Bet dabar jau mano dienos, lyg žemčiūgai, 
Skaidrios rieda į bekraštę amžinybę, 
Kur septynios dega žvaigždės daugiaspalvės, 
Kur gyvena mano ilgesio viešnia.


Ir eina vergas kalnais, eina kloniais - 
Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas. 
Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, - 
Visus šypsniu pasveikina ramiuoju, 
O džiaugsmas spindi jojo akyse.

Užeis ant kalno, -
Rankas j viršų kelia, lyg norėtų
Palaimint visą aukštą Dievo dangų.
Nužengs pakalnėn, -
Bučiuoja apkabinęs pilką žemę -
Ir laime dega jo veidai.

Visi jau laisvąjį klajūną mato:
Vieni ramia užuojauta sutinka, 
Kiti jį paniekos šypsniu palydi, 
Bet kokią mintį slepia jojo siela, 
Nežino niekas. - -

1924. X. 18.


PESIMIZMO HIMNAI

I

Saulėtekio giesme pagarbinti noriu 
Didingo gyvenimo skaistų altorių 
Ir dieviškos galios įkvėptą kūrybą. 
Kur žody minties spinduliavimu žiba, 
Kur varsto juodų vandenynų gelmes, 
Kol šviesų žemčiūgą į saulę išmes.

Bet kas mano norai, jei aukuro plytos
Drėgnųjų pakalnių purvu aptaškytos,
O saulėj iškeltų viršūnių krislai
Ir galvą ir širdį išgraužė aklai.
Kūrybinių saulių kaitra nusibodo,
O žvaigždės šviesiau danguje nesirodo.

Tikiu visagalinčios meilės esimą, 
Kur mano gyvenimas buitį sau ima, 
Kuri motinystes dosnia krūtine 
Kaip kūdikį peni ir globia mane - 
Kuri melionuos širdžių suliepsnojus,
 Pasauliams sukurs pažadėtuosius rojus.

Bet kas gi tikėjimo pavergtas protas,
 Jei dvasios nežadina jausmas liepsnotas, 
Jei blėsta širdies židinys išgyventas - 
Jei meilė - heterų pigus komplimentas! 
Lai siaučia gyvenimas saulėtam šoky, 
Tu skausmą ir juodąją naktį giedoki.

2

Amžinas genijau, rūstusai milžine,
Mano gyvenimo juodas likime!
Tau mano prakeiksmas, tau mano sielvarta,
Tau mano liūdinčios sūtemų giesmės.

Kam gi tu leidai man tapti iš chaoso 
Meilės ugnim spinduliuojančia žiežirba, 
Kam gi tu pasmerkei mano budėjimus 
Tylia vienatve didingiems vidurnakčiams?

Tu mane apglobei mano jaunatvėje 
Savo sparnų šešėliuotais mojavimais, 
Tu mane užslėpei saulės mylavimams, 
Tu mane paveržei meilės bučiavimams, - 
Kiauto lukšte man pasaulį sukūręs, 
Būki pagarbintas!

Ūžia pro šalį triukšmingais aidėjimais 
Margos aistringo pasaulio būtybės, - 
Mano krūtinėj, kaip vakaro pasakoj, 
Žėri vien savo svajonių ugniavietė.

Duok gi man gilią vidurnakčio gludumą, 
Slėki mane juoda nuodėmės letena - 
Lai nugrimstu į svaiginančią gelmę 
Tavo galingo rūstaus pasmerkimo.

3

Alkanas nuobodis sielą apnuogino, 
Amžinas nerimas širdį ištuštino - 
Saulė ir dulkės išgraužė akis. 
Slankioju vienišas kryžkelių aikštėse, 
Brolio, ir tėvo, ir motinos vengdamas, 
Savo buities apgaulingas vagis.

Priesaikos meilę ir pigią dorovę 
Blyškūs heterų šypsniai tebesotina - 
Nuodėmės vardo jų žemėj nėra. 
E, mano nuobodi, alkanas liūdesi, 
Kuo gi tu mano dar dvasią pasotinsi, 
Tu mano nuodėmė - mano dora.

Pusę gyvenimo kryžkeliais žūdamas, 
Audriąją buitį sapnais pasikeisdamas 
Tylinčiu antkapiu žemėj tapau. 
E, mano nuobodi, alkanas liūdesi,
Tavo šaukiuosi skaudaus atpirkimo 
Tau savo sieloj altorių statau.

4

Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo 
Aš veiziu į savo paniekintą buitį:
Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių, 
Nei skaudamą galią iš sielos išguiti.

Žinau, kad prieš Tą, kuris saulėmis valdo, 
Paniekinta dreba maištinga galybė, 
Bet mano aistra, kaip ugninis verpetas,
Ir mano valdovė - akla Būtenybė.

Ir šitai degu, kaip vidurnakčio žvaigždė 
Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus, 
Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs - 
Ir kur man saulėtas poilsio rojus?

Vien tu, nepatirtoji nežinomybe, 
Kur amžius siaubi į baimingą glūdumą, 
Priglausi mane, kaip išklydusį sūnų, 
Į savo marinančis prieglobos rūmą.

5

Palaimintas buki, žmogaus nežinojime,
Nei savo gimimo, nei savo mirties,
Nei savo likimo vienatvės klajojime,
Nei savo menkystės džiaugsme ar vaitojime,-
Nei ką tu prakeikei, nei kam tu meldies.

Vedi tu bedugnėmis kelią man tiesdamas, 
Kaip vergą per drėgnus ir juodus urvus, 
Vilingais miražais gyvenimui šviesdamas, 
Sapnais į nežinomus pasviečius kviesdamas, 
Kol siela prie kapo ir kryžiaus pabus.

Tada gal patirsiu, kad visas gyvenimas 
Nevertas nei juoko, nei lašo aukos, 
O mano gimimas, mirtis ir išganymas, 
Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas, 
Per amžius Kūrėjo krūtinėj liepsnos.

Bet šiandien lenkiuosi prieš didelę paslaptį, 
Kur degina kraują gyvybės alkiu - 
Ir vėl nenutilstančiu laimės ieškojimu, 
Likimo slaptų ištarmių nežinojimu 
Prie kapo ir kryžiaus vienatvėj žengiu.

6

Trumpo gyvenimo didė menkysta! 
Kaip tu plati ir galinga esi! 
Tavo šešėliuose gyvastys vysta, 
Merkiasi žvaigždės ir saulė šviesi.

Kaip gi tu pavergei dvasios laisvūną 
Didžio pasaulio garbingą valdovą:
Kilnūs jo sostai paniekinti žūna, 
Kyla vergai į maištingąją kovą.

Ė, nenurimstančios dvasios laisvūne! 
Tavo skausmų ir laimėjimų žygiai 
Puošia padangių aukščiausią viršūnę, 
Skamba jų posmais aidai šimtastygiai

Tu gi patsai vien šešėlio šešėlis, 
Kurs savo vardo minioj nepažįsta: - 
Klaidžioji gūdžiai pasauliui iškėlęs 
Trumpo gyvenimo didę menkystą.

1925.


PABAIGA

Praėjusio meto jau nykstančius žemės sapnus
	Dainuoti baigiu. 
Užversiu tiesiai ir kreivai išrašytus lapus
	Šypsniu palankiu.

Dvasia jau, kaip paukštis, pajuto ateinančio ryto
	Naujus Pranešėjus - 
Ir merdinčio vakaro neišgyventa žaizda
	Paliovė skaudėjus.

Giedrėjančia giesme kilniai pasitiksiu tave,
	Slaptingas rytojau. 
Pamynęs po kojų suvytusį puotos vainiką,
	Aukštai atsistojau.

Trumputės minutos, susmulkinę žemės dienas,
	Taksėdamos slenka, - 
Ir visa, kuo sirgo, ir liūdo, ir džiaugės širdis
	Taip smulku ir menka, -

Kad rodosi nėr ko atleisti, nė melst atleidimo:
	Nebuvo kalčių! 
Jei buvo, tai vien tik širdies daugiabalsė kalba:
	Myliu ir jaučiu.

1923.