Vincas Mykolaitis - Putinas - Langas (Window)

About text Content

Pratarmė

„Lango“ tematiniai motyvai yra kilę iš dviejų versmių: somnambuliškos, iliuzoriškos būsenos ir sąmoningos būties įvaizdžių, o tai ir sudaro žmogaus vidinio gyvenimo dramatizmą. Lyriniam mano poezijos herojui atrodo, kad tikrovė skyla į dvi prieštaringas puses: jo paties artimoji, intymioji sielos aplinka ir šalia jos esantis pasaulis, iš kurio sutemose pro „langą“, „duris“, „tvorą“ braunasi priešiški gaivalai, ardančios jo būtį galios, su kuriomis jis nuolat privalo grumtis.

Skaitytojo neturėtų atgrasinti kai kurių eilėraščių – „Gyvybės gyvatė“, „Kėliaus iš kapo“, „Nebūk tu juokingas“, „Mačiau šaligatvyje žmogų“ – drastiški įvaizdžiai, šiurkšti išraiška. Poezijoj stiprus žodis, atviras pasisakymas šiandien vertinamas aukščiau negu sentimentalokas švelnumas.

Rūstesnių bei minorinių nuotaikų išgyvenimai – tai dar ne pesimizmas ar mizantropija. Taip jau yra, kad žmogaus širdis jautriau, įspūdingiau reaguoja į liūdesį, sielvartą negu į džiaugsmą. Mano lyrinis herojus tiki, kad visatos sandaroje ir žmogaus sieloje lygiagrečiai su skausmu reiškiasi ir džiaugsmo išgyvenimai. Šalia neapykantos, keršto, ligos, mirties eina meilė, draugystė, gerumas, atlaidumas, sveikata, gyvybė. Dėl to ir šioj lyrikoj nuskamba ištikimybė žmogui ir sau pačiam.

Jau „Būties valandos“ rinkinyje buvo pažymėtas tragiškas šių dienų nerimas dėl žmogaus likimo, siautėjant griaunamosioms jėgoms. Laikui bėgant, tos pačios jėgos ima tvenktis dar grėsmingiau. Eilėraščiuose „Priešai“, „Šaukia“ ir kai kuriuose kituose tie motyvai nuaidi dar įsakmiau. Ryšium su tuo pastiprėja išnykimo, mirties tema. Tačiau būtis kratosi nebūtim – ir iš mano lyrinio herojaus lūpų išsiveržia gyvybingas egzistencijos šauksmas: „Nenoriu išnykti!“

Kaip žinoma, kiekvienas menininkas savaip įformina tikrovę: vienas labiau perteikia konkrečius, empirinius jos įspūdžius, kitas kuria ne tiek tiesioginių realijų, kiek nuo kasdienybės atitrauktų ir apibendrintų formų pasaulį. Man artimesnis antrasis kelias. Šitoj poezijoj, kilusioj iš vidinių išgyvenimų, tėra vien žmogiškosios egzistencijos simboliai. Mano lyrinis herojus eina per pasaulį tartum per bodlerišką šventovę, kurios pilioriai prabyla paslaptingais žodžiais simboliais ir lydi į ilgesingą kūrybos tylą. Gyvenimo esmės ir jo reiškinių supratimas gali apsaugoti būtį nuo išnykimo ir suteikti naujo gyvybės džiaugsmo.

1965.IX.24

Saulėj popietinėj

Ištikimybė

Palaimos šviesią valandą

Ar juodu nesėkmės metu

Aš liksiu ištikimas žmogui

Ir sau pačiam.

Yra nematoma jungtis

Tarp mūs visų širdžių,

Ir saulėtą dienovidį,

Ir nykųjį vidurnaktį

Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.

Po kasdienybės pelenais

Karšta rusena žarija

Kiekvieno mūsų širdyje.

Tegul ji skaidriai įsižiebs

Draugystės šildančiais jausmais

Palaimos šviesią valandą

Ir juodu nesėkmės metu –

Ir tamsią naktį,

Ir šviesią dieną –

Būties akimirką

Kiekvieną. – – –

Kačerginė

1965.VIII.19

Bodlero temomis

I. Viltis

Soyez béni, mon Dieu, qui donnez le souffrance

Comme un divin remède à nos impuretés.

Būki palaimintas, Dieve, kuris duodi kentėjimą,

Kaip dievišką vaistą mūsų nešvankybėms.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Je sais que la douleur est la noblesse unique.

Aš žinau, kad skausmas – tai vienintelis taurumas.

Praleidau daug juodų dienų

Ir daug naktų be poilsio blaškiausi –

Likimą keikiau

Ir dangui grasinau,

Kur slinko debesys juodžiausi.

O šiandien, vėl pakėlęs galvą,

Aš taip meldžiausi:

Būk palaimintas, Dieve,

Kad skausmą man siunti.

Juo troškulį ir alkį sotina

Ir skaudulius pūliuojančius išdegina

Teisingi ir tvirti.

Žinau, kad ir manęs dar laukia

Taurių džiaugsmų diena –

Ir jos nesužlugdys

Nė žemės kvaitulys,

Nė pragaro liepsna.

1964.II.27

II. Poetas

Le poéte est semblable au prince des nuées,

Qui hante la tempête et se rit de l'archer.

Exilé sur le sol au milieu des huées,

Ses ailes de géant l'empêchent de marcher.

Poetas panašus į padangių valdovą,

Kuris bičiuliuojas su audra ir niekina šaulį.

Nutremtam į žemę niekingame triukšme

Jo milžino sparnai kliudo jam vaikščioti.

Padangėj, poete, skraidai kaip erelis,

Į saulę ištiesęs galingus sparnus.

Tu sveikini audrą ir šaulio nepaisai –

Dangaus pirmagimis sūnus.

O nutremtas žemėn į klegančią minią,

Kaip žengt, ką sakyt, nežinai.

Pakelt aukštyn galvą, laisvai išsitiesti

Tau kliudo tie patys sparnai.

1964.II.26

III. Šventovėje

La Nature est un temple où de vivants piliers

Laissent parfois sortir de confuses paroles.

Gamta – tai šventovė, kur gyvi pilioriai

Kartais prabyla neaiškiais žodžiais.

Einu aš per pasaulį tartum per šventovę.

Skliautais iš reto mano žingsniai dunda.

Granito sienos tyli susigūžę,

Tiktai aukšti pilioriai aidesiais nubunda.

Man dieną saulė, naktį žvaigždės spindi –

Ir aš kitokio džiaugsmo nebenoriu,

Kaip vien tyliai ramybėje suklupti

Prieš amžinos žmogaus būties altorių.

Prabyla simboliai kaip žvilgsniai giluminiai,

Pakvimpa kadugio ir gintaro kodylai –

Sustoju nebylus, netrokštu nieko kito,

Kaip vien paklust tai ilgesingai tylai.

Kačerginė

1965.IX.10

IV. Nenoriu išnykti

O toi, qui de la Mort, ta vieille et forte amante,

Engendras l'Espérance, – une folle charmante!

O Satan, prends pitié de ma longue misère!

O tu, kuris iš Mirties, savo senos stiprios mylimosios,

Pagimdei Viltį, žavingą pamišėlę,

O Šėtone, pasigailėk mano ilgos menkystės!

Nenoriu išnykti

Ir Dievo duotos man būties

Nenoriu užkasti

Juodam drėgnam urve.

Žinau, jei ne šiandien, tai ryt –

Gal netrukus –

Tas urvas, gilus, besotis,

Praris ir mane, ir tave.

Bet šiandien man žemė dar kvepia

Ir kelia beprotišką viltį

Gyvenimo atžalą trapią

Iš naujo pamilti.

Vidurnakčio gūdy pakilęs

Ir laikrodžio dvylika smūgių išgirdęs,

Aš taip kreipiausi

Į juodąjį savo lemties palydovą:

O tu iš dangaus nutremtasis

Į sielvarto klaikią bedugnę –

Likimo paniekintas angele,

Mano būties rūstusai šėtone!

Palaiminki mano šią nykią klajonę!

Aš tau atiduodu ir džiaugsmą, ir viltį,

Ir aistrą, ir meilę, ir pyktį –

Išnykti nenoriu –

Nenoriu išnykti! – – –

1964.IV.10

Kaitrią dieną

Dėl ko man šiandien ta saulė tokia apsiblausus?

O danguj tik mėlyna kaitra.

Ak, tos mintys vėl manęs neklauso,

Ir širdy stipresnio jausmo nėra.

Norėčiau kaip citriną tą širdį suspausti

Ir išvarvint gaivinančią sunką.

Bet kažkas delnus sukaustė,

Ir visos pajėgos smunka.

Veltui tą dieną, kaitrią, tvankią,

Kūrybos džiaugsmo vilies.

Taip gęsta liepsnos, kaitroj nublankę – – –

Palauk žvaigždėtos nakties.

Kačerginė

1964.VI.26

Kukuoja gegutė

Kukuoja gegutė,

Ją girdime šįmet mes pirmąsyk.

Paliovė, nutilo.

Palaukim truputį.

Klausyk, klausyk...

Pro šlamesį šilo

Štai vėl ta gegutė –

Ją girdime šįmet mes pirmąsyk.

Kukuoja – – –

Ir girioj staiga pasidarė jaukiau,

Ir sieloj smagiau.

1964.V.10

Saulėj popietinėj

Žiūriu į dangų, giedrą, gryną,

O sieloj drumsta ir kartu,

Lyg tartum būt kas skaidrų vyną

Pamaišęs dumblinu pirštu.

Ir kažkas gelia, kažkas maudžia,

Ir kažkas dvasioj negerai,

Lyg tartum opą, slaptą, skaudžią,

Pašaipai rodai atvirai.

Yra širdies gelmėj pritvinę

Nemaža skausmo ir gėlos.

Tegu susopusią krūtinę

Tamsioji nežinia užklos.

Sustoju saulėj popietinėj

Kaitros išgairinta širdim

Su karčiu liūdesiu krūtinėj,

Su juodo sielvarto mintim.

Ir laukiu vakaro pavėsių,

Ilgiuosi sutemų vėsos.

Tada nurimęs pasilsėsiu,

Ir gal širdis sopėt nustos.

Kaunas

1957.VII.15

Tam paukščiui

Tam paukščiui čiulbėti per dieną

Vis tą pačia dainą

Kaip nenusibosta!

Tačiau be šito paukščio

Kas mane paguostų?

Ir man per dieną širdį spaudžia

Vis tas pats maudulys,

Ir aš jaučiuosi toks bejėgis –

Jo išplėšt negalįs.

Čiulbėki, mano paukšti,

Vis tą pačią dainą

Per visą dieną –

Ir nepalik manęs

Su mano mauduliu

Vieno!

Kačerginė

1964.V.27

Gyvybės gyvatė

Apspito mane bjaurios šmėklos,

Į širdį suleido nagus.

Kenčia many susigūžęs

Mažas, kasdienis žmogus.

Vidurnaktis. Neužmiegu dar...

Paimk nembutalio, o gal noksirono.

(Liuminalis paseno, neveikia.)

Verskis ant kairiojo šono –

Užmigti tau reikia –

Reikia – reikia – –

Užmigti tau reikia kietai – kietai – –

Kad būtum rytoj ištvermingas,

Kad būtum budrus per dieną,

Kad būtum – kad būtum – – –

Jau brėkšta rytai, –

Aš vis nesumerkiu blakstienų.

O galgi iš to buteliuko,

Kur slepiasi stalčiaus giliausiam kampe

Įsivarvink kelis lašus,

Ir visas nakties tos košmaras

Juodoj nežinioj

Paskęs – pražus – – –

Jau tiesias ranka,

Jau kažkas sujudo siaubingo,

Bet pirštai sustingo,

Ir šiurpas lig kaulų nukratė,

Giliai įsiėdė į kraują

Gyvybės gyvatė!

1961.XII.11

Mačiau šaligatvyje žmogų

Mačiau šaligatvyje žmogų –

Be rankų Ir be kojų.

Praeiviai jam šykščiai

Liesą išmaldą aukojo.

Kartu ir mano murzinas dvylekis

Įkrito į nešvarią jo kepurę.

O Viešpatie, kaip jam sublizgo akys,

Į skambų pinigą sužiurę!

Aš pasitraukiau, kartėlio ir gėdos –

Bet ir paguodos lydimas jausmų.

Tai štai kaip reik mylėt gyvenimas,

Nors ir sudilusio dvylekio penimas –

Berankio

Ir bekojo

Stropumu!

1964.V.7

***

Video meliora proboque, deteriora sequor

Kas gera, matau ir pritariu, bet pasiduodu tam, kas bloga

HORATIUS

Šalin!

Nemėgstu išglebimo,

Nemėgstu stuburo lankstaus!

Ir nuo kiekvieno palaižūno

Abuoja panieka dangstaus.

O pats esu toje pagairėj

Kaip vėjo blaškomas žilvitis.

Ak, kaip sunku palaužti širdį –

Čia vėl maištauti, čia lankstytis.

Ir aš savęs nebekenčiu

Kaip to niekingo palaižūno.

Bet būk man, drauge, atlaidus.

Many du nuožmūs priešai tūno.

Kačerginė

1961.VII.13

Kėliaus iš kapo

Aš kėliaus iš kapo.

Ten jie mane susitarę,

Mirties palytėtą, trapų,

Buvo uždarę,

Kad jųjų valiai paklusčiau

Ir niekad daugiau nepabusčiau.

O aš nepaklusęs

Kėliaus iš kapo!

Einu nustebęs,

Oru ir saule apsvaigęs.

Tai kas, kad ir vėlei

Diena mano baigias,

Ir šiurpūs šešėliai

Grūmoja pro kerčią

Ir jau paskutinį

Lemties išbraižytą

Lapą atverčia!

Aš kėliaus iš kapo!

Aš noriu gyventi!

Gyvybės man gaila,

Bet bijoti mirties

Juokinga ir kvaila!

Ne kartą buvau jau miręs.

Ir kuo gi gyvenimas skirias?

Tik tuo, kad daugiau čia kančios,

Melo, apgaulės, klastos, –

Tik tuo, kad daugiau niekados

Tu saulės šviesos nebregėsi,

Sukniubęs kapo pavėsy.

Ne mirti bijau, tik to kapo,

Drėgno,

Šalto,

Tamsaus,

Kuriam jie mane susitarę

Buvo uždarę, –

Kur mano kančia

Ir jų džiaugsmas sutapo.

Tačiau nugalėjęs

Aš kėliaus iš kapo,

Kad šįkart pašlovinčiau saulę,

Kur kūdikį glosto,

Jaunuolį,

Mergelę

Ir senio pliką makaulę. –

Kad dar kartą meilę pragysčiau –

Ne tą geidulingą,

Ne tą egzaltuotą,

Kur šaukia jaunystę

Į siautulio puotą.

O tą,

Kur gyvybės naujos pasiilgusias įsčias

Nauja būtim apvaisina.

O tą,

Kuri menką ir trapų

Siekti saulės ir žvaigždžių masina.

Tam kėliaus iš kapo –

Kėliaus iš kapo.

Kačerginė

1961.IX.4

Neištartu vardu

Birželio naktį

Toks giedras ir tyras

Birželio nakties dangus,

Apvirtęs į žemę

Raudona žiemių žara.

Nepridengta galva

Eini per tų varpų laukus –

Ir geras tu žemei,

Ir tau tavo žemė gera.

1942

Atlankymas

Šiąnakt mane atlankė mano miręs draugas.

Jisai atėjo pas mane į svečius.

Sėdėjom mudu prie padengto stalo

Ir kalbėjome gerus žodžius.

Sapne aš nežinojau, kad jo nėr šioj žemėj.

Jisai gražiai atrodė, buvo linksmas ir žvalus.

Aš jį kviečiau užkąsti ir išgerti –

Ir mudu sudaužėm stiklus.

Tačiau jisai nevalgė ir negėrė,

Tik vis keistai šypsojos kažkodėl

Ir dar kažką juokinga man pasakė,

Kai aš pakėliau stiklą vėl.

Aš neatsimenu nė vieno jojo žodžio.

Jisai staiga pakilo ir mane paliko.

Išeidamas apglėbęs pabučiavo,

Nuo slenksčio atsigrįžo, pažiūrėjo,

Nusišypsojo ir nuėjo – – –

Pabudęs aš užmigti negalėjau.

Bet, atsilankius draugui,

Dabar jau man lengviau truputį

Pakęsti savo tą liguistą,

Nykią būtį.

Kačerginė

1964.VIII.2

Priprato akys

Priprato akys,

Ir klausa priprato,

Pripras pagaliau ir širdis.

Su manim tegul niekas nemato –

Negirdi – nejaučia,

Kokia klaiki mane siaubia naktis.

Aš šiandien nekaltinu nieko –

Visi man palankūs,

Visi geri.

Ir niekas nekaltas,

Jei širdis paliego,

Jei sieloj šviesos neturi.

Geriau pridengsiu tad veidą delnu,

Paslėpsiu nuo draugo akis –

Ir taip nueisiu į tolį vienas

Kaip tamsią naktį vagis.

1960.I.12

Neramu

Šį ramų, saulėtą rytą

Vėl plunksną į ranką imu.

Sušvito galvoj giedrios mintys,

Tačiau širdyje neramu.

Kalnelis. Toli čia girdėti.

Sukranksėjo varna pušy,

Lazdynų ūksmingame krūme

Čirena paukšteliai maži.

Tačiau pakrašty horizonto

Dangus jau pilkėja šėmai.

Pakalnėj į balzganą rūką

Jau skęsta gimtinės namai.

Norėjau šį saulėtą rytą

Pragysti su šypsniu linksmu.

Bet niaukias galvoj giedrios mintys –

Širdy neramu – –

Kačerginė

1965.VIII.3

Skausmo valanda

Ta skausmo valanda kaip ašara sūri

Į sielos gelmenas be garso nulašėjo.

Pripildyta taurė – ir nieko neturi,

Kas širdį džiugino, ir guodė, ir žavėjo.

Ir visa, ką lig šiol mylėjau ir kenčiau,

Dabar vien tuštuma be atgarsio ir aido.

Ir sutemų ertmė kaskart arčiau, arčiau,

Bet sutemos šįkart daugiau širdies nebaido.

Į sutemas grįžtu, į naktį atgalios.

Naktis kaip motina man buvo daugel kartų.

Dienovidžio kaitra daugiau nebevilios,

Nuo saulės bučinių širdis juodai apkarto.

Susikaupiau savy rūstus ir nebylus

Tylios, raminančios vienatvės laukimu.

Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus,

Skausmingai nusivylus laime ir džiaugsmu.

Dabar į gilų aukštį pakeliu akis,

Kur begaliniai toliai driekiasi žvaigždėti.

Žinau – kitokios laimės ilgesys atgis,

Žinau – kitokis džiaugsmas širdį ims žavėti.

Kaunas

1956.VIII.10

Vasario pūgoj

Nusmuko termometras –

Po nulio dvidešimt penki.

O tu šaltos vasario saulės

Savy dar liekanas renki.

Pūga išgairino tau kaulus,

Akis apibėrė sniegu –

Kažkur pavidalai apgaulūs

Svyruoja rūkstančiu lauku.

Vėlai šaltoj vasario saulėj

Tą šėmą rytą pakilau.

Lazda jau laukia piligrimo

Ir aš keliauti privalau.

Sustoju, laukiu – –

Įsiklausau – – –

Ant lūpų stingsta kvapas

Baltu šerkšnu – – –

Per pūgą, šaltį ir pusnis,

Pasekdamas vasario saule,

Tolyn einu.

– – – – – – – – – – – – – – –

Rūstus, nykus šios žemės svečias,

Aš žydrus tolius pamilau.

Išvesk mane per žvarbią pūgą,

Nežinomos lemties brolau.

1964.II.21

Tarp sienų keturių

Sakai,

Uždarėme draugystę savo

Tarp sienų keturių.

Ir aš sakau:

Gyvenimo niūriam kalėjime

Daugiau aš nieko neturiu.

Lig kaulų smegenų kartu ir tuščia, –

Ir jokiai sielvarto pagundai

Daugiau nebepaklusčiau.

Tegu nėra čia užraktų nei grotų,

Nėra nei rūsio plytų,

Drėgme rasotų,

Krauju aptaškytų, –

Nėra nei pančių žvangančių ant kojų,

Ir paukščiui skrendančiam pro langą

Ranka nevaržomai pamoju, –

Vis tiek aš negaliu tavęs lydėti

Šviesiu dienovidžio keliu, –

Ir eiti su tavim, kai šaukia

Vidurnakčiai žvaigždėti,

Aš negaliu.

Gerai sakai:

Uždarėme draugystę savo

Tarp sienų keturių.

O aš džiaugiuosi,

Kad šitame kalėjime

Tave turiu.

1959.XII.29

Somnambulas

Jam atrodė,

Kad aplinkui žėri saulė,

Kad žiedai geltoni skleidžias kaip vėduoklės,

Kad tuos medžiuos plačialapiuos

Gieda paukštės žydrasparnės

Ir margų drugelių spiečiai

Mirga saulės spinduliuos.

Jis išgirdo,

Kad iš mėlynų tolybių

Kažkas šaukia,

Kažkas gundo,

Kažkas liepia, –

Ir širdy to šauksmo aidas atsiliepia:

– Stok ir eiki, stok ir eiki,

Stok ir eiki!

Ir jis pakilo vienišas, nublankęs,

Užmerktomis akim,

Su laimės šypsniu lūpose

Ir žengė

Į tą saulę,

Į tuos žiedus,

Į tuos tolius,

Kur tos paukštės mėlynsparnės

Jam čiulbėjo

Ir seniai girdėtą vardą

Jam minėjo.

Jis pakilo

Ir nuėjo, ir nuėjo,

Ir nuėjo...

Lauke naktis.

Tik vėjas šniokščia seno parko medžiuos,

Ir beldžiasi į langą stagarai.

Už lango mėnesiena.

Pro debesų pakrikusius skutus

Pablyškęs mėnuo iriasi skubiai

Ir balzganai nušviečia veidą to, kuris išėjo

Nublankęs, vienišas,

Užmerktomis akim,

Su šypsniu lūpose

Prieš žvarbų vėją –

Ir ne į saulę, ne į dieną,

O į tą nykią mėnesieną,

Į tą neramią, klaikią naktį,

Kai gniaužiasi širdis

Ir stingsta mintys,

Ir nežinai, nė kaip nuo siaubo gintis.

Tą klaikią naktį-mėnesieną,

Kur jis eina, kur jis eina,

Kur jis eina!

– Aš einu šviesiu keliu

Ieškoti tos, kurią myliu.

Aš einu į kitą šalį,

Šalį saulėtą ir šviesią,

Ten, kur mudu būsim dviese.

Ten, kur savo vientulystėj

Rasiu meilę ir draugystę.

Aš einu į žydrą laisvę.

Neįspėjamas bevardis,

Kur dvasia it paukštis nardys

Žydrame padangių ruime,

Kur juodi sparnai nakties

Saulės veido neužties.

Aš einu į aukštą sritį,

Kur pasauliai nematyti

Nusidrieks po mano kojų.

Jų ilgiuosi, juos svajoju.

Ten iš tų skliautų žvaigždėtų

Mūs daina džiugiai skambėtų

Šitą šviesų, giedrą rytą:

Dauno – lylia – lingorita,

Lingorita – čiūto – rėjo...

Ir nuėjo, ir nuėjo,

Ir nuėjo – – –

O aš matau,

Kad jis šioj apgaulingoj mėnesienoj,

Kai mėnuo, properšose pasirodęs,

Šešėlių ir šviesos dėmėm švytruoja žemėj

Ir keistą nerimastį sieloj kelia, –

Matau,

Kad tas, kuris nuėjo –

Lingorita – čiūto – rėjo, –

Jis nuėjo

Ne į šviesų, giedrą rytą –

Dauno – lylia – lingorita, –

Bet į nykią mėnesieną

Nusiūbavo kaip svyruoklis,

Nulingavo kaip vaiduoklis

Ne šviesiu, plačiu keliu,

O aštriom uolų skeveldrom,

O briaunom juodų bedugnių,

O per prarajas, kur sukas

Vien tik tirštas, palšas rūkas, –

Jis nuslinko kaip svyruoklis,

Nulingavo kaip vaiduoklis.

Ak, dabar jį pažinau,

Su juomi aš draugavau.

Daugel kartų ir mane

Šaukė jis klaikiam sapne:

– Tu iš savo guolio kelkis!

Tavo širdį graužia alkis.

Tavo sieloj gėla siaučia,

Tavo kaulai – šiurpūs griaučiai!

Stoki su manim ir eiki,

Džiaukis saule ir apsvaiki...

Eik, kur savo vientulystėj

Rasi meilę ir draugystę.

Eik, ieškok, kurią myli

Ir surasti negali.

Eik į šviesų meilės rytą –

Dauno – lylia – lingorita,

Lingorita – čiūto – rėjo, –

Kėlės vienas ir nuėjo.

Jis nuėjo, aš likau

Ir su rūpesčiu sakau:

Mano draugas somnambulas, somnambulas,

Somnambulas!

– O, vadink mane, kaip nori,

Kaip tu nori, taip vadinki!

Draugas tau vien gera linki.

Draugas nori, kad ir tu

Eitum su juomi kartu

Į tą laisvę neribotą,

Kur sujaudino man protą,

Atgaivino mano širdį,

Ir dabar ji jaučia, girdi,

Ko tu niekad neišgirsi,

Ko tu niekad nepatirsi.

Mano nuostabus pasaulis:

Nei čia melo, nei apgaulės.

Ką jaučiu ir ką galvoju,

Viskas klojas man po kojų.

Kūnu tampa mano žodis,

Nebūtim svajonė bodis.

Man nėra negalimybės:

Visos esamos būtybės

Turi mano norą justi,

Man tarnauti ir paklusti.

Iš trūnijančių griuvėsių

Naują būtį kurt pradėsiu,

Viską rasiu ir turėsiu,

Ko tik būsiu panorėjęs,

Aš – savos dalios kūrėjas,

Sveikink mano naują rytą

Dauno – lylia – lingorita,

Lingorita – čiūto – rėjo!

Ir nuėjo, ir nuėjo

Kaip vaiduoklis, kaip klajoklis

Somnambulas – – –

Nelaimingasis!

Jis tariasi esąs būties kūrėjas,

O jis tik savo sapno aklas vergas.

Jis tarias, jam nesą negalimybės,

Ir visos esamos būtybės

Turį jo įgeidžiui paklusti.

Tačiau jis pats – tik vėjo blaškomas šešėlis,

Ties prarajom nykus svyruoklis –

Jis somnambulas,

Jis vaiduoklis.

Tačiau jis eina per aštrius uolynus,

Bedugnių briaunomis jis randa kelią.

Jis eina rasti tos, kurią pamilo,

Į būtį eina saulėtą ir šviesią,

Tenai, kur jiedu būsią dviese, –

Ir pro vidurnakčio audringą gūdį

Jis sakosi matąs jau giedrą rytą,

Kur skamba šviesios sutartinės –

Dauno – lylia – lingorita,

Lingorita – čiūto – rėjo...

Taip savo laimės jis ieškot nuėjo.

Šviesiu keliu jį veda jo svajonės,

Ir nėr jo sieloj abejonės.

O aš,

Kurs jį sekioju ir teisiu

Žvilgsniu blaiviu, protu šviesiu,

Kiek kartų klaidžiojau ir klydau,

Kiek kartų kryžkelėj klupau,

Kiek kartų nuo tiesaus ir lygaus kelio

Į juodą prarają smukau!

Tvankus ir ankštas mano šis pasaulis,

Apkaustytas riba nežinomybės.

Ir nei karšta širdis, nei šaltas protas

Į šviesią laisvę kelio nepralauš.

Ir nepatirsiu čia teisybės,

Kur priešas priešą, draugas draugą

Klastingai kryžkelėse saugo

Ir ruošias smogt iš pasalų,

O melą pult melu!

Dabar jaučiu – krūtinėj galios stoka.

Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą

Atskirti šiandien nebemoku.

Dvasia ir kūnas mirtinai paliego,

Ir vakarykštis draugas tiek man rūpi,

Kiek gumulas pernykščio sniego!

Ir sielvarto našta,

Sunki, juoda,

Į sielos dugną gula, –

Ir štai žvilgsniu pavydulingu

Vėjuotą mėnesieną

Seku aš somnambulą.

O jis tolyn svyruoja kalnų skardžiais

Ir prarajų aštriom briaunom,

Kur vienas tik klaidingas žingsnis

Nutrenks jj į mirties bedugnę.

Pašauksiu jį!

Aš pavadinsiu jį vardu, –

Ir jis pabus iš savo sapno,

Ir su manim jis grįš kartu

Į lygų kelią, tikrą rytą,

Tik ne į savo pramanytą

Dauno – lylia – lingorita.

Tačiau

Aš negaliu ištarti jojo vardo!

Kažkas man lūpas surakino,

Kažkas sugniaužė širdį,

Kažkas į sielą įsaką įspaudė:

– Tegul jis eina, tegul jis eina,

Tegul jis eina!

Ir jis nuėjo –

Tylus, bevardis –

Į plačią laisvę,

Kur jo dvasia it paukštis nardys

Žydrame padangių ruime,

Kur juodi sparnai mirties

Jojo veido nepalies.

Eina jis į aukštą sritį,

Kur pasauliai nematyti

Nusidrieks po jojo kojų, –

Jis jų ieško, juos svajoja.

Ir jis nuėjo

Ieškoti tos, kurią mylėjo,

Užmerktomis akim,

Su laimės šypsniu lūpose,

Nuėjo į tą būtį šviesią,

Ten, kur jiedu būsią dviese, –

Į tą giedrą savo rytą,

Dauno – lylia – lingorita,

Lingorita – čiūto – rėjo –

Ir nuėjo, ir nuėjo,

Ir nuėjo...

Ir paliko mane vieną

Šitą klaikią mėnesieną

Ant šio plataus ir lygaus kelio

Su neramia širdim,

Blaiviu protu

Ir neįspėto somnambulo

Neištartu vardu.

1960.V.l8

Į būtį neramią

Šaukia

Šaukia! – –

Vėl šaukia – –

Už lango nakty kažkas šaukia,

O kas, nežinau.

Šaukia!

Gal rudenio vėjas kaukia,

Atpūsdamas pūgą nejaukią,

Gal skausmas kam ašarą braukia,

O kam – nežinau.

Šaukia!

Vėl šaukia – –

Ir naktį, ir dieną jau šaukia.

Per visą pasaulį tas šauksmas plaukia.

Ir kosmoso aukščiai,

Ir žemės giliausi atomai

To šauksmo pilni.

Ir tu, šito šauksmo pagautas,

Kur neša tas nerimo srautas,

Nusvirusia galva eini.

Šaukia! – –

Vėl šaukia – –

Dabar jau kitoki balsai.

Sustoti ir kumščius pakelti

Per kaitrą ir šaltį,

Ir dieną, ir naktį –

Ir širdis pagieža uždegti

Prieš tuos, kurie pražūtį rengia.

Su smurtu į prarają žengia,

Ir skausmą, ir siaubą, ir mirtį

Gyviesiems ketina paskirti.

Šaukit visi, kas dar norit gyventi!

Šaukit už žmogų,

Už šviesią ir amžiną būtį –

Šaukit visi, kas nenorite žūti!

Už laimę gyventi,

Už džiaugsmą išlikti –

Šaukit visi, kas nenorit išnykti!

Kačerginė

1964.VIII.28

Užuojauta žmogui

Užuojauta žmogui,

Naktį gimusiam,

Šviesos nepažinusiam,

Aklam,

Žabalam!

Ko jisai ilgisi prieblandos sutemų,

Kai saulė akis jam kaip motina glosto, –

Ko jisai veržias į užribio tuštumą,

Kai polėkiai jojo it kūdikio užgaidos?

Jis dar nepatyrė,

Kad kosmose šalta ir juoda,

O žemėje šilta, šviesu.

Jisai dar nematė,

Kad žydra aureolė

Gaubia jos veidą

Nakties amžinosios dugne.

– – – – – – – – – – – – –

Užuojauta žmogui,

Aklam,

Žabalam!

1961.IX.30

Nebūk tu juokingas

– Nebūk tu juokingas

Su savo eilėm apie meilę, draugystę!

Tu pykini mus!

Kai žemė po kojom siūbuoja ir slysta,

Tu nori dainuoti švelnius jausmus?

Ak, liaukis!

Mūs sielas niokoja baimė, siaubas,

Ir kvapą užgniaužia piktas rūstis.

Ir žemėje nėr mums ko viltis –

Ir nėr danguj kam skųstis.

Mes pasiekėm kosmoso juodą bedugnę,

Kur nyksta kaip pūkas mūs svoris.

Mes lendam į žemės kietą plutą,

Kur keikti likimą ir verkti noris.

Pakriko mūs mintys, išklydo jausmai,

Žmogus žmogaus nesupranta.

Ir daužo šventovių vitražus

Suįžūlėję vaikai,

Ir drabsto purvais paveldėtą mantą.

Šį rytą ne saulė, pakilus į dangų,

Gaivinančiais atomais žemę vaisina, –

Zenite pakibęs mirties branduolys

Ir žmogui, ir žvėriui,

Ir vabzdžiui menkamui

Klaikia nebūtim grasina.

Ir tau reikia šiandien

Lemties sprendimui paklusti –

Dainuoti ne meilę, draugystę,

O piktą pagiežą

Ir rūstį.

O aš atsakiau:

– Būsiu juokingas? Tegu!..

Lydėkit mane pašaipos juoku!

Jūs žūsit, pamėlusiom lūpom

Likimą piktai keikdami, –

Aš žūti geidžiu

Su šypsniu burnoj atlaidžiu

Ir meilės žodžiu.

1961.X.6

Į šventąją žemę

Aš šiandien einu kaip keleivis

Į šventąją žemę, tylus piligrimas,

Gimtinės šilainėm ir kloniais,

Laukais ir arimais.

Suskaudo pavargusios kojos,

Rūsčiai apsiniaukė kakta,

Tačiau nepames savo tako

Gumbuota lazda.

Aš temstančio vakaro prošvaisčių

Ir rytmečio paukščių čiulbėjimo,

Ir meilės saldžių pažadų

Anądien buvau paviliotas –

Ir mirtį neigiau, ir gyvenimą sveikinau,

O štai jie abudu kaip sesė ir brolis,

Viens kitą apglėbę, bučiuojas.

Jie lydi mane

Gimtinės šilainėm ir kloniais,

Laukais ir arimais, –

O aš kaip tylus piligrimas

Nešu savo širdį neramią

Į žemę –

Į šventąją žemę.

1963.I.22

Šokėjas

Garsus dirigentas

Ir mažas šokėjas,

Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.

Dirigentas

Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį.

Tą šokį gerai įsiminki

Ir kito ieškot nemėginki.

Ir nieko daugiau negalvoki,

Tik šoki, ir šoki, ir šoki.

Gal būt, kad apsvaigs tau galva

Ir scenoj priges žiburiai, –

Tu nieko neboki,

Tik šoki ir šoki.

O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas,

Ir tu būsi kitas.

Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki,

Tik šoki, tik šoki

Tą vieną vienintelį šokį.

Šokėjas

Gerai. Mudu esam abu pasirengę.

Tegu tą užuolaidą juodą nudengia!

Užgrok man Sen-Sanso

Danse macabre.

1961.XII.11

Priešai

Pirmasis

Po kalnų papėdėm

Vidurnakčio gūdy

Urvu giliausiu

Į žemės gelmes įsirausiu –

Ir visą pagiežą,

Ir kerštą, ir pyktį

Paversiu griovimo baisia jėga

Ir pulsiu tave staiga.

Nuodais tavo žemę užliesiu –

Tu lūpas atverti bijokis!

Turėsi išnykti

Už tai, kad esi tu kitokis,

Neg aš! – –

Antrasis

Į jūros gelmes nugrimsiu,

Sūriais vandenais apsiklosiu,

Su šlykščiais šliužais ir polipais

Dugne apgraibom roposiu.

Tada, prisėlinęs prie tavo krantų,

Pratrūksiu baisia liepsna.

Suprasi, kad tai paskutinė

Tavo amžiaus diena!

Agonijos spazmuos raitykis,

Kraujo klane voliokis

Už tai, kad esi tu kitokis,

Neg aš! – –

Trečiasis

Į kosmoso aukštį pakilsiu,

Atominėm bombom ginkluotas,

Žaibu aplink žemę skraidysiu –

Visur aš tave pamatysiu,

Visur aš pasieksiu tave –

Ar kalno snieguotoj viršūnėj,

Ar žemės giliausiam urve!

Ir veltui tu slėptumeis didmiesčių rūsiuos

Ar plotuose dirvoj banguojančio javo,

Ar dengtumeis miško ūksmingu pavėsiu, –

Įžvelgsiu tave ir nudėsiu!

Visur tavo galas vienokis

Už tai, kad esi tu kitokis,

Neg aš! – –

Galimas finalas

Ir taip jie padarė,

Kaip buvo grasinę.

Nuodingais pūliais pritvinę

Kaip votys,

Jie vieną klaikią naktį

Sprogo visi kartu.

Iš požemių

Lavos žioruojančiais srautais

Veržės į dangų vulkanai,

Užvirę garavo karščiu okeanai,

Kaip lukštas byrėjo žemynai,

Neplovė daugiau jų krantų vandenynai, –

Padangių laivai su šauniais kosmonautais

Juodam danguje,

Patys išnykt pasmerkti,

Kaip klystančios žvaigždės skraidė

Ir sprogstančius atomus

Žemei svaidė,

Kur, gaudydamas burna nuodingus ūkus,

Agonijoj blaškėsi

Paskutinis žmogus.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir niekam daugiau nerūpėjo,

Kad galaktikos pakraštyje,

Iš savo orbitos iškrypus,

Išblėsus, šalta –

Į tolį nežinomą skriejo

Mažytė, tuščia planeta.

Vilnius

1964.XII.30

Bachas

Mišios h-moll

Ši naktis kaip bažnyčia be Dievo.

Joj šalta, nyku ir gūdu.

Jos aukštyje vieniši žingsniai

Skamba šiurpiu aidu.

Samanotų piliorių kamienai

Glūdi sutemų drėgnam ūke.

Nežaisti čia saulėtai dienai

Spalvingų vitražų lange.

Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,

Sustoju kerčioj susigūžęs, –

Ir šitai girdžiu, kaip suvirpa

Vidurnakčio varpo dūžis.

Sugrojo piliorių kamienuos

Garsai ne šios žemės preliudo,

Prasiplėtė akmenio sienos,

Ir gotikos skliautas sujudo.

Ir fugų melodijų srautai

Vyniojasi vienas po kito, –

Pravirko sustingę pilioriai

Iš kieto ir šalto granito.

Pravirko ir mano krūtinė,

Širdies gilumoj neramu.

Ir sunkios blakstienos sudrėko

Ne skausmo, – paguodos verksmu.

Įpynė mane į tą naktį

Skambios polifonijos tonai,

Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,

Tie dieviško Mistro vargonai.

Jis sėdi kaip Viešpats tam soste,

Jo akys lyg žvaigždės žėri.

Jo rankų palaiminti pirštai

Man kuria ir grožį, ir gėrį.

Ir šitai atgyja bažnyčia,

Jau aušta rytai pro ūkus,

Jau švinta spalvingi vitražai,

Jau grįžta Dievas-Žmogus.

Jau Kyrie chorai pragydo,

Jau Gloria gaudžia trimitai,

Ir Credo jau skliautuose skamba

Su pergalės saulėtu rytu.

Nulenkime galvas, priklupkim!

Štai kyla džiugus Incarnatus,

Ir angelas žemei apreiškia –

Jau natus, jau natus, jau natus.

Bet šitai graudus Crucifixus

Ir pasijos didė kančia.

Nėra šitoj žemėj palaimos,

Nėra tau palaimos nė čia.

Tu Passus esi ir Sepultus

Į kapo naikinantį guolį,

Paniekintas sutemų verge,

Buities iškankintas varguoli.

Tačiau tu kape netrūnėsi,

Bet kelsiesi trečiąją dieną

Ir žemei džiaugsmingai apreikši

Tą didelę linksmą naujieną, –

Jog menkas buvai ir bejėgis,

O šiandien kaip Dievas esi.

Jog gieda tau garbę ir šlovę

Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.

Hosanna! – sugriaudėjo chorai,

Timpanai ir triūbos, ir stygos.

Aukštai tu, žmogau, atsistojai,

Karaliams ir Dievui tu lygus.

Taip skamba granito pilioriai,

Ir aidi tie dangiški tonai,

Ir virpa tas gotikos skliautas,

Kur griaudėja Mistro vargonai.

Jis sėdi kaip Viešpatis soste,

Jo veide gili išmintis.

Nuo jojo tokatų ir fugų

Tamsi pasitraukė naktis.

Nuo jo daugiabalsio stebuklo

Vitražų šventieji atgijo –

Antai kankinys padrąsintas

Nebijo aštraus kalavijo.

Ir veiziu nurimęs į aukštį,

Ir rūpestis veide atlyžo.

Į gotikos rūsčią šventovę

Dievas grįžo!

1961.I.19

Mano būstas

1. Langas

Turiu aš langą į pietus.

Jis duoda daug šviesos.

Įkritę saulės spinduliai

Į būstą veržiasi giliai,

Žeme pasieniais nusidriekę,

Tamsiausią užkampį pasiekia

Ir dulkėse skaidriu ratu

Vaivorykšte sušvinta.

Bet vos tik saulė nusileidžia

Ir langą užgula naktis,

Šešėliai telkias už stiklų. –

Anapus juoda ir žvarbu,

O pas mane nyku, tylu, –

Ir jau ne langas iš pietų

Masina saulėtu vaizdu,

Bet tarsi slibino gerklė

Juoda į sutemas skylė

Nakties grėsme

Baugina. – – –

1965.VIII.27

2. Tvora

Sakiau, užtversiu tvorą apie savo namą –

Tvorą stiprią,

Kad pašaliečiai man ilsėtis netrukdytų

Ir kad galėčiau

Miegoti ir sapnuoti

Per naktį,

Lig ryto.

Saulei nusileidus, užrakinau vartus,

Sutemus atguliau į minkštą guolį

Ir bandau užmigti.

Bet miegas neina, ir sapnų nėra –

Man ima vaidentis tvora.

Ji kyla aukštyn pamaži –

Spygliuota, kreiva, negraži –

Tuoj bus sulig namo.

Ir vaizdą neramų

Aš veltui nustumti bandau.

Ir, rodosi, štai jau matau –

Už tvoros kažkas knibžda,

Kažkokios keistos būtybės –

Vienos per viršų į apačią virsta,

Keikiasi, širsta,

Pro plyšius lenda kitos –

Gauruotos, bjaurios, nematytos –

Ir šiurpų pragarinį

Ima šokt makabrišką suktinį.

Ir štai jos mano lovą apstoja,

Tyčiojas,

Grasina,

Burnoja – – –

– Mes tau!..

– Mes tave!..

– Ak tu!..

Išprakaitavęs pabundu.

Vidurnaktis, mėnesiena,

Negreit dar išauš diena.

O Viešpatie, kas per košmaras!

Ir kas čia su manim daros?

Aplinkui nieko nėra,

Tik pro langą

Šešėly

Boluoja tvora. – – –

Kačerginė

1965.VIII.5

3. Durys

Pro šitas girgždančias duris

Praėjo daug svečių –

Reiklių ir atlaidžių,

Sveikų, ligotų –

Šių sutemų keliu miglotu

Jų klegesį dar ir dabar girdžiu.

Dar vakar atlankyti šeimininko

Jų daug į šitą būstą prisirinko

Ir spaudė ranką nuolankiai,

Ir sveikino geru žodžiu.

O šiandien čia ir tuščia, ir nyku.

Vien aidą tolimą seku

Kažkur nutolstančios minios

Iš abejingos nežinios.

Bet man negaila jos.

Ateis naktis –

Ir savo girgždančias duris

Aš septyniom spynom

Užtrenksiu. – – –

Kačerginė

1965.VIII.25

4. Namas

Tas namas, kur saugo mane

Nuo šalčio, nakties ir vėjo,

Man gemant,

Jau šitoje vietoj stovėjo.

Ir sakė draugai,

Nusiteikę linksmai,

Kad tai būsią

Mano namai.

Praėjo daug metų,

Daug keitės naktų ir dienų –

O šitam name

Aš ir šiandien dar vis gyvenu.

Bet štai jau ilgėja, tamsėja naktis –

Pro namo kampus vėjas staugia,

Ir į naktį, ilgą, baugią,

Skęsta ir mano būtis.

Šiaušias pastirę jausmai,

Ir kažkas ūmai

Gniaužia krūtinę ranka ledine.

Ak, ne!

Tai ne mano,

Ne mano šitie namai. – – –

Kačerginė

1965.IX.23

5. Viešnia

Baladė

Ta pati, o ne kita – – –

Ji atėjo neprašyta, nors laukta,

Pakalnėlėmis, grioveliais, pagiriais.

Kas į tuščią mano būstą

Mano viešnią man įleis?

Pats keliuosi, pats einu.

Ne, nereikia!

Pro septynetą spynų

Ir pro užtrenktas duris

Savo eisena sklandžia

Ji įėjo, ji jau čia...

Ji prie mano guolio kojų

Kaip vaiduoklis atsistojo

Ir be žodžių tylomis

Šaltavyzdėm akimis

Į mane įsižiūrėjo.

Užsimerkiu – – –

– – – – – – – – – – – – – –

– Kur ta skrenda kavalkada?

Kaip tas žirgas atsirado?

Kas nejučiomis mane

Pasodino jo balne?

Kur su jais ir aš kartu

Prarajų briaunom skrendu?

Ak, staiga ties bedugne

Jau pakibo žirgo koja.

Ne! Ant akmenio briaunos

Jis sustoja. – – –

– – – – – – – – – – – – – –

Atsimerkiu...

Nėr jau mano tos viešnios

Iš juodosios nežinios.

Mano būste jau tamsu.

Kur buvau ir kas esu?

Nieks man nieko neatsakė,

Tik galvūgaly prie guolio

Dega žvakė. – – –

1965.X.13–14

6. Pragiedrėjimas

Šis vakaras, o Viešpatie, toks ilgas

Po tos trumpos dienos!

Bet mėlynas pakalnės paukštis

Jau greit į dangų nuplasnos.

Tad kas manos keistos būties

Užkeiktą žodį pasakys

Ir kas man angoje nakties

Nuskaidrins temstančias akis?

– Apsižvalgyk, – pats sau tariau, –

Jau štai saulėlydy giedriau.

Antai viršūnėmis kalnų

Jau kitas paukštis

Mosuoja mėlynu sparnu.

Dangus giedrėja vakaruos,

Ir dar ilgai

Auksinės ugnys žaižaruos –

Ir dar ilgai

Šešėliai žemėje tirštės,

Kol visos žvaigždės

Padangių būste suspindės.

1965.X.12

7. Saulė

Ankstyvas rytmetys –

Štai saulė pagaliau.

Nuo dulkių savo būsto langą nuvaliau.

Tebūna ši diena

Kaip krištolas gryna.

Jau saulė pro stiklus antai įspindo,

Ir tuoj visi šešėliai

Į kampų plyšius sulindo –

Ir mano namo būstas

Lyg seklyčia.

Bet aš neliksiu čia.

Į viršų kopia saulė,

Šešėliai pakelėj trumpėja,

O paukščiai tankmėje

Neliauna dar čiulbėję.

Ir, neužtrenkęs durų

Septynetu spynų,

Aš į šiltą saulės šviesą,

Į neramią savo būtį

Išeinu – – –

1965.XI.12