Pratarmė
Paskutiniojo mano kūrybos laikotarpio, nuo 1955 metų, eilėraščių dalis išspausdinta mano „Raštų“ I tome, skyriuje „Vakarėj žaroj“. Kitus, vėliau parašytus eilėraščius, nors ir ne visus, dedu į šį „Būties valandos“ rinkinį.
Jei skaitytojas norės pasekti mano poezijos lyrinio herojaus išgyvenimus, jų raidą, pastebės kai kurį šio paskutiniojo laikotarpio temų, motyvų panašumą su jaunystės lyrika.
Gamta, meilė, mirtis, būties prieštaringumas – štai pagrindinės temos, kurios įvairiais variantais kartojasi jaunystės ir pastarųjų metų poezijoje. Tik dabar jos įgyja gilesnės prasmės, sutinkamai su amžiumi ir gyvenamąja epocha, pažymėta dideliais laimėjimais, progreso poslinkiais – tačiau ir tragišku nerimu dėl žmogaus likimo griaunamųjų jėgų akivaizdoje.
Aš tikiuosi, kad ir ši mano poezija patarnaus kūrybinėms žmogaus galiomis.
1963.VII.14
Dienų tėkmėj
Mano
mėnesiai
Sausis
Iš lėto pasisuko metų ratas,
Ir jo pirmasis stipinas
Mane iš nebūties iškėlė.
Pirmoji mano ašara
Ir pirmutinis šypsnys
Sustingo tekančios to ryto saulės
Blankioj šviesoj.
Legenda sako,
Jogei Trys karaliai praėjo netoliese
Nuo mano vargano lopšelio.
Gal būt, kad jųjų dovanų
Tą žvarbų sausio rytą
Ir man keli krislai nukrito.
Nes mano priešai ir draugai man sako,
Kad vien tik gėlės klojasi
Ant mano tako.
Bet ne.
Tai mano motinos dosningos krūtys
Man davė stebuklingų dovanų,
Kad aš, mažytis ir silpnutis,
Lig šiolei nepalūžęs,
Su degančia širdim tolyn einu.
Šios žemės mano neįspėtai būčiai
Nereikalingi buvo man karalių
Dovanų likučiai.
1960.VI.13
Vasaris
Apgavikas!
Vasaros vardu žieduotu
Prisidengęs.
Šaltas, plikas
Sniego pusny
Susirangęs!
Kaip be apmaudo minėti
Tavo vardą apgaulingą?
Tu Vasaris?!
Spaudžia speigas, siaučia pūgos,
Dieną naktį sninga, sninga...
Kurgi paukščiai, kurgi gėlės,
Kur dienovidžiai ir žaros
Šiltadienės vasarėlės?
– Tik pažvelk pro savo būsto
Menką langą! –
Pažiūrėjau – stebuklinga:
Niūrūs prietemos šešėliai
Kažkur dingo.
Tai šalta vasario saulė
Lango stiklą palytėjo,
Ir žiedai pasaulio kito
Pražydėjo, suklestėjo.
Spindi krištolo skaidrumo
Lieknos palmės ir lelijos,
Ir vijokliai, ir lapuočiai,
Ir žiedai iš saulės rūmo
Neregėtos augmenijos.
Stebuklinga, stebuklinga!
Už tų puokščių ir lelijų
Baltos žvaigždės žemėn sninga.
Tu Vasari!
Nuostabus stebukladari!
Aš be apmaudo minėsiu
Tavo vardą apgaulingą.
1960.VI.14
Kovas
Išėjusį dirvon artoją,
Išvariusi pirmąją vagą,
Čia pat iš paskos sekioja
Jo stropus palydovas –
Baltasnapis kovas.
Jis stveria čia vikšrą, čia slieką
Ir storu snapu knisinėja:
Tegu jokis kirmis vagoj toj nelieka,
Kur ruošia artojas sėją.
Myliu aš tą paukštį,
Truputį nerangų,
Tačiau taip labai nuotaikingą.
Jis pirmas prablaivo pavasario dangų,
Kai net nežinai,
Ar čia lyja, ar sninga.
Myliu ir tą mėnesį – jo vienavardį,
Pavasario pirmąjį mostą,
Kai saulė ligonio dar neskustą žandą
Gaivinančiai rytą paglosto.
Susirėmė dvi prieštaringos galybės
Pusiausvyroj lygios nakties ir dienos.
Šviesa nugalės!
Velėnoj, kur kovas kenkėjų
Vikšrus rinkinėja,
Pavasario saulė daigus sukilnos.
1960.VI.15
Balandis
Tavo vardas nuo seno – balandis,
O šiandien – taika.
Šiandien nori balandį padangėn skraidinti
Ir seno, ir jauno ranka.
Balandžio jokis nesugeba vanagas
Sugauti ir sudraskyti.
Gražu pažiūrėti, kai, priešo išvengdamas,
Jis saulėje nardo ir švyti.
Kai pašelmenėj ar ant stogo
Burkuoja balandžių pora susiglaudus,
Ir seno, ir jauno krūtinę
Užplūsta jausmai,
Svajingi ir džiugūs, ir graudūs.
Pavasario saulėj su sprogstančiu pumpuru
Balandy pražysta gražiausia svaja.
Teklesti pasaulyje
Meilė ir džiaugsmas
Taikos globoje.
1960.VI.20
Gegužis
Gegužį dainavo ne vienas poetas,
Ir man čia belieka nedaug kas pridėti.
Gal dainas dainuoti, daug kartų girdėtas?
Alyvų paunksmėj svajot ir mylėti?
Norėčiau aš vien į tą meilės idilę
Įpinti nors vieną rūstesnę gaidą.
Prabilkit, kas skurdot per žiemą nutilę!
Pavasario audros te jūsų nebaido.
Išeikit į laisvę, kai pirmas griaustinis
Ir žaibas paskatins pavasario liūtį.
Ir ryžto balsai nuaidės iš krūtinės,
Kad gera šioj žemėj gyventi ir būti.
Būk sveikas, geguži, pražydęs raudonai,
Maištingom, viltingom dainom nuskardėjęs!
Pakilo į saulę širdžių milijonai,
Laisvų kaip tas drumstas pavasario vėjas.
Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,
Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė.
Teskamba balsai, kur gegužy pragydo,
Teskleidžias žiedai, kuriuos saulė sukrovė.
1960.VI.20
Birželis
Iš kur tas ulbėjimas smuikų ir fleitų?
Iš kur tas svaiginantis širdį andante?
Kad tik nenutiltų, kad tik nepraeitų
Taip greitai birželio simfonijos šventė!
Tačiau ta naktis taip trumpa nematytai!
Dar žvaigždės zenite sužibti nespėjo,
O paukščiai jau brėkštantį sveikina rytą,
Ir topolių lapai guviai sušnarėjo.
O aš dar nenoriu nė saulės, nė ryto.
Nenoriu, kad sutemų burtai praeitų.
Nurimus širdis visą amžių klausytų
Birželio simfonijos smuikų ir fleitų.
1962.VII.31
Liepa
Man liepos mėnesis – ramybė.
Visi jausmai atostogauja.
Jau praeity gegužio aistros,
O dar toli rudens klampynė,
Ir, rodos, žemėj nieko naujo.
Oi, netikėk!
Kai saulė triūsia visą dieną,
Net niūrūs pašaliai nušvitę.
Giliausiam patvorio brūzgyne
Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.
Nuo dulkių vyšnią ir avietę
Nuplaus griaustinis su lietum.
O jei dienovidį išalksi,
Tu sausą, kietą duonos plutą
Patepki kvepiančiu medum.
Štai vakarai ugnim žioruoja,
Ir saulė glosto pilką kalvą.
Pasilypėk į tą kalnelį
Ir vasaros nakties ramybei
Nulenki galvą.
1962.I.19
Rugpjūtis
Jau nužvangėjo paskutiniai dalgiai,
Ir pasišiaušė dirvose ražienos.
Laukuos erdvu, –
Ir taip man gera,
Kad esu čia vienas.
Aš tyčia išėjau šį vakarą vėlai,
Kai prieblandos žara už tų kalvų išblėso, –
Ir įkvepiu giliai –
Lig pat širdies –
Gaivinančią rugpjūčio vėsą.
Man ši naktis – seniai lauktoji šventė.
Žvelgiu aukštyn į dangų, juodą, gilų, –
Ten pirmąsyk taip skaidriai šviečia žvaigždės, –
O jau širdy seniai dienos aidai nutilo.
Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios.
Rugpjūčio naktį žvaigždės žemėn krinta.
Jau!.. Suplieskė viena!..
Per visą dangų takas
Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta.
Vidurnaktis.
Lyg kažkoks garsas toly nuaidėjo...
Jau metas grįžt iš tos nakties,
Vėsios, tylios.
O žvaigždės dar ryškiau padangėj suspindėjo.
Gal dar viena nukris?
Ir aš nenoriu grįžti atgalios.
1962.I.30
Rugsėjis
Į dirvą pasėto žiemkenčio
Rugio ir kviečio Prasikalė pirmas daigas, –
Ir štai jau želmuo
Rugsėjy vešliai sužaliavo.
Tai kas, kad jį rudenio šalnos
Baltu šerkšnu marins naktimis, –
Tai kas, kad jį gruodas
Sukaustys sustingusioj žemėj, –
Tai kas, kad jį speigas ir pūgos
Užklos patalais balto sniego!
Pakilus pavasario saulei,
Pakils ir rugsėjo želmuo
Ir vasarą bręstančiom varpom
Kaip jūra plačiai subanguos.
Bus duonos,
Juodos, kasdieninės,
Bus šventėms
Balto pyrago.
1962.VIII.4
Spalis
Tavo paletėj visoki dažai.
Liepas ir beržus prie kelio,
Klevus ir kaštonus pakiemiais
Geltonai, rudai ir raudonai paišai,
O dangui nesigaili pilko
Su mėlynom properšom
Ir šitais lengvais debesėliais
Iš balzgano šilko.
Pro juos į pakalnės šešėlius antai
Dar spindulius saulės
Kur ne kur barstai.
Dėkoju tau, spali,
Už tuos stebuklingus dažus,
Kad, baigiantis mano šių metų kelionei,
Palydi mane į tamsą ir šaltį
Šviesiai nusiteikęs
Ir toks gražus!
1962.VIII.6
Lapkritis
Ir vėl ta dargana!
Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai!
Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna,
Kad taip toli
Tu giedrą džiaugsmą palikai.
Tačiau nesižvalgyk
Atgal į saulėtus vaizdus.
Dar vienąsyk
Būk šaltas, kietas
Ir rūstus.
Nesižvalgyki atgalios
Į tai,
Ko šiandien nematai.
Daugiau tavęs nebevilios
Nei saulės burtai,
Nei žiedai.
Kai sniegas lauką užpustys
Ir ledas vandenis užties,
Tu būsi vienišas svetys
Trumpos dienos,
Ilgos nakties.
1961.XI.23
Gruodis
Kelionė buvo neilga.
Jau žengiam paskutinį žingsnį –
Ir pabaiga.
Pirmyn su nerimu žvelgiu.
Širdy gėla ir maudulys.
Į juodą, žvarbią gruodžio naktį
Ir vėl mintis nuklys.
Pradžioj žiemos naktis ilga,
Gal siautės vėtra ir pūga,
Gal speigas, alkanas, žiaurus,
Atidarys godžius nasrus.
Taip, iš tiesų.
Ir dienomis, ir naktimis
Niūru, tamsu.
Ir šaltis spaudžia vis labiau,
Ir vėjas rūstauja žvarbiau, –
Ir aš einu be atvangos
Sutikt žiemos,
Šaltos, ilgos.
Bet šitai baigias gruodis jau,
Ir sieloje staiga šviesiau.
Tegul sau siautėja pūga, –
Jau skelbia gruodžio pabaiga:
Tau grįžta saulė!
Ir aš kartoju:
Saulė grįžta!
Ir štai krūtinėj pajuntu
Atkaklų ryžtą:
Pro speigą, vėtrą ir pūgas
Į grįžtančią šiandieną saulę
Ištiest rankas!
1961.XII.5
Rudenį
Lik sveikas, lape,
Šalnos šią naktį
Pakąstas, –
Ant mano tako
Ankstybą rytmetį
Rastas.
Matau, kad saulės
Stropi tarnyba
Sutriko.
Tik varna kranksi
Ant medžio stagaro
Pliko.
O man neliūdna.
Einu taku tuo
Kaip jaunas.
Žinau, kad naujas
Ant stagaro pumpuras
Kraunas.
Kaunas
1959.X.7
Šitas pavasaris
Išeisiu, sakau, tą ankstyvo pavasario rytą
Į didelį kelią, į saulėtą lauką,
Į žydrą padangę, į nuostabią buitį,
Lig šiol nepatirtą, lig šiol nematytą,
Kur mėlynos vilnys kalnelių viršūnėm sruvena
Varpai sidabriniai padangėj skardena –
Ir viską, kas juoda, ir viską, kas sena,
Sutirpdo, suskaldo, naikina ir griauna,
O kelia ir ugdo, kas nauja ir jauna.
Man daugel pavasarių sveikinti teko.
Bet šitas, bet šitas!
Jis liks širdyje amžinai įrašytas
Su džiaugsmo verpetais, su sielvarto lūžiais,
Su nerimastingom mintim galvoje
Ir su ilgesinga svaja.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir štai aš pavasario plotais klampoju,
Velėną minu ir per balą brendu.
Pakriūtėje sniegas dar gurgžda po kojų,
Ir pėdos kreivai slidinėja ledu.
O miško pavėsy prie pelkėto liūno
Pliki stagarai dar be pumpuro tūno,
Pilkom samanom pasišiaušę krantai,
Ir pūsčioja vėjas piktai.
Į saulę, į saulę!
Į tą pakelės spinduliuotą viršūnę!
Prasmeki, tu pelkėtas raiste ir liūne!
Pavasario godos ir viltys ne tau!
Aš naują gyvybę staiga pajutau
Savo dvasioj ir kūne.
Aplink stebuklinga – erdvu ir šviesu.
Krūtinėj dar niekad nebuvo
Taip laisva, didinga, guvu ir drąsu.
Lyg tartum aš viso pasaulio
Valdovas esu!
Žvelgiu atgalios –
Nei liūno, nei balų.
Tik, rodos, ten krištolo vaiskūs stiklai,
Juose gi padangės žydri gabalai,
Ir saulių šimtai suliepsnoję
Mirgėdamos pelkėj skrajoja.
Žvelgiu dar į tolių miglotas erdves –
Ar mėlynam ruime nerasiu tavęs,
Tu manojo ilgesio drauge šviesi.
Kokiam tu pavasario burte esi?
Aš ieškau tavęs,
Kur saulėtos vilnys kalnelių viršūnėm plevena,
Sidabro varpai iš padangės skardena
Ir viską, kas juoda, ir viską, kas sena,
Sutirpdo, suskaldo, naikina ir griauna,
O kelia ir ugdo,
Kas nauja ir jauna.
Bet šitai ant saulės užslinko
Niūrus debesėlis,
Ir mano viršūnę užklojo
Šešėlis.
O mėlynos erdvės masina
Ir širdį neramią graudina,
Ir toliai vilioja migloti
Pavasario džiaugsmo
Ir meilės ieškoti.
Vilnius
1960.IV.14
Per vėlai
Ant kelio, ant lauko purvynas,
Dar eina iš žemės šalti pašalai.
Dėl ko gi ir mano krūtinėj
Jausmų pumpuruotas daigynas
Atgijo šįkart taip vėlai, taip vėlai?
Šį rytą visur stebuklinga:
Ir paukščiai pragydo, ir sodai pražydo.
Masina pavasario šventės stalai, –
Svečių į tą puotą nestinga.
Tik aš į ją kviestas, deja, per vėlai.
Aš meilės svajų vieną sykį
Pavasario rytą klausiausi mielai, –
Ir vienas man žodis į širdį įkrito.
Tą žodį man šiandien tu vėl pasakyki,
Kad ir per vėlai, per vėlai...
1960.IV.18
Nemigų būsenos
Nemiga
Įkyrėjo sąmonės skaidri šviesa,
Minčių judrus gyvatynas.
Per jautri pasidarė klausa –
Už sienos knarkia kaimynas.
Tą ilgą nuobodžią naktį
Širdis per stropiai ėmė plakti,
Ir akys, tamsoj apsipratę, įžiūri
Vakarykštės dienos klaikų tūrį.
Nieko nelaukiu iš tos ilgos nakties,
Vien tik juodos tylios nebūties.
Vilnius
1959.X.28
Juodieji varnai
Aš norėčiau šį rytą pabusti
Su šviesiom mintim,
Su gerais troškimais.
Tegu šių sutemų juodi varnai
Skrenda šalimais!
Klausyk – jie jau čia!
Jie suka aplinkui
Ir kranksi
Savo gerkle godžia.
Ne, geriau jau šią naktį užmigti
Mirties miegu...
Ak, ir vėl tos juodos mintys!
Varyk jas šalin!
Išnykit!.. Prasmekit!..
Ne, palūkėki... Tegu, tegu!..
Kaunas
1959.X.15
Sapnai
Sapnuoju jų visokių –
Gerų ir blogų,
Švarių ir begėdiškų.
Nuo vienų saldu krūtinėje daros,
Kiti kamuoja
Kaip klaikus košmaras.
Džiaugiuosi, kai šitie nuo siaubo
Pavirsta į nieką.
Negaila nė tų,
Kurie su šypsniu,
Auštant dienai, palieka.
Tačiau to vienintelio pasigendu,
Kuriame juodą naktį
Pasirodei man tu.
1959.XI.1
Pavydas
Vakar vidurnaktį
Aršioj kovoj
Tariausi pavydui išlupęs nagus,
Kad jis mano meilės daugiau nedraskytų.
Paskui užmigau giliu miegu
Ir kėliaus su saulėtu rytu –
Ir visą dieną
Man buvo ramu ir džiugu.
Bet šitai jau prieblandoj slenka šešėliai,
Ir kažkas krūtinėj maudžia.
Ir dilgina vėlei
Tą opą prakeiktą, skaudžią.
O Dieve!
Ir vėl tas žodis –
Tas šypsnis –
Tas žvilgsnis –
Ta ašara,
Nuriedus vogčia!
Ir vėl ta pati kančia!
Atgijo krūtinėj žvėris plėšrus,
Išleido nagus, atidarė nasrus,
Kad vėl mano meilę draskytų
Per naktį,
Lig ryto – – –
1959.X.31
Noriu būti sveikas
Daug kartų buvau susirgęs
Ir pasveikau tiek pat kartų.
Tačiau dėl kažkokio pikto
Širdis vėl ligi dugno apkarto.
Ir šiandien štai vėl krūtinę spaudžia,
Ir vėl nebrandu sau vietos...
Ir kas gi man džiaugtis draudžia,
Jei mūsų širdys draugyste susietos?
O šiandien taip trokštu pasveikti!
Tu šiandien mane atlankyti rengies.
Aš noriu, kad tau nebebūtų dingsties
Manęs nei gailėtis, nei peikti.
Ir kad nesakytum:
– Tu vėl negaluoji?
Tai veikia oro staigi atmaina:
Vakar buvo saulėta, šilta,
O šiandien, matai, dargana... –
Ak, nekalbėki!
Jau tų aimanų man pakanka,
Gana! – –
Aš noriu būt sveikas,
Nepaisant bet kokio oro,
Nepaisant kažkieno noro –
Gal gero, o gal ir nedoro...
Aš noriu būt sveikas!
Stiprus!
Ir savo būty viešpatauti!
Nekenčiu aš mirties!
Aš noriu tą ligą išrauti
Iš kaulų –
Smegenų –
Ir širdies!
Aš noriu ją draskyti
Dantimis ir nagais!
Aš noriu būt sveikas
Visais laikais!
O šiandien aš vėl susirgau,
Kai trokštu džiaugsmo ir saulės,
Draugystės ir meilės.
Ak, žmogau! – –
1959.XII.13
Savo kūnui
Užjausdamas klausiu tave,
Tu mano liguistas, išvargintas kūne:
Ar mudu pasieksim prieš naktį
Dar vieną, galbūt paskutinę viršūnę?
Tu man kaip kantrus kalniečio išakas
Stenėdamas, klupdamas, nori nenori,
Tempi mano viso gyvenimo svorį,
O po kojų kaskart vis kietesnis, siauresnis mūs takas.
Kai kada pasitaiko,
Atsiminęs jaunystę, po laiko,
Išakas mitriai pasispardo...
Ak vargše tu mano, kantrus gyvulėli,
Žinau, kad čia pat pasigesi tu vėlei
Savo lovio ir gardo...
Gana! Nebetęsiu!
Juk dar taip neseniai
Man ėmė aitrinti lūpas
Tie ironijos kartūs šypsniai.
Ir dar taip neseniai -
Gal tik vakar –
Kaip paukštė plasnojo dvasia
Ir tiesė į viršų sparnus, –
O širdies gelmėse
Lemties grėsmingam sprendimui
Ir šiandien esu neklusnus,
Ir šiandien tikiuosi kartu su tavim,
Tu mano liguistas, išvargintas kūne,
Pasiekti prieš naktį
Dar vieną viršūnę.
1960.I.29
Nenorėki būti
per daug dorovingas
Nenorėki būti per daug dorovingas
Kaip tas išsilaižęs šventeiva.
Tebūnie tavo sieloj kai kas ydinga,
Kai kas nesuderinta, kreiva.
Sutiksi ne vieną sielą ligotą
Ir širdį su nuodėmės randu giliu.
Palik tada už durų savo šviesų protą
Kartu su dorovės trumpu masteliu.
Šventeivos kaip cukrus saldi šypsena
Ir akys į dangų pakeltos.
Tačiau širdis klampaus dumblo pilna,
Jis visas kaip ledo luitas šaltas.
Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus.
Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, –
Bet klystančiam būk visados atlaidus
Ir kenčiančio niekad nesmerki.
1959.XI.24
Baimė
Ji seka mane visur, visada.
Jos vyzdžiai skverbias pro kiekvieną plyšį.
Jos rankoj gumbuota, kreiva lazda,
Jos baisūs dantys pro lūpas kyši.
Tokią ją man pasakos piešė vaikystėj,
O pasakom šiandie netiki nieks.
Ne viena iš galvos išgaravo kvailystė –
Ir raganų burtai širdies nepasieks.
Ir aš per tiek metų tapau protingu.
Nešiaušia plaukų gaidžiagystėj velniai,
Ir, rodosi, jokio man šulo nestinga:
Spiritistų seansų nelankau jau seniai.
O tačiau nežinau, kas many dar glūdi
Ir jaudina širdį lig pat gelmių.
Dienovidžio saulėj ar vidurnakčio gūdy
Svyra galva nuo minčių neramių.
Ir vėl lyg vaikas tamsos bijausi,
Ir vėl kvailai prietaringu tampu.
Ilgai aš patamsių klanuos rausiausi,
O štai ant lygaus kelio klumpu.
1960.I.31
Aš ir tu
Mano rankos baltos,
O tavosios kaip žemė.
Mano veidas skaistus ir švelnus,
O tavo – raukšlių išvagotas.
Aš einu aukštai iškėlęs galvą,
Su šypsniu lūpose
Ir spindinčiom akim,
O tu, vargų naštos prislėgtas,
Žengi į žemę galvą panarinęs.
Kai mudu einam aikštėmis ir gatvėm,
Ašai – kaip saulės atspindys,
O tu – kaip varganas nakties šešėlis.
Tačiau vidurnaktį,
Kai apgaulingos regimybės nyksta melas
Ir vien tik žvaigždės sielos gelmenas paliečia
Nakty paskendusio žmogaus, –
Tavajam veide šypsnys šviečia,
Ir tu miegi palaiminto miegu.
Aš – sielvartingoj nemigoj blaškaus,
Ir man taip liūdna ir klaiku.
1960.V.1
***
Naktis. Mėnesiena. Tylu.
Ramu.
Dėl ko gi vėl širdy kartu ir drumsta?
Kieno ranka į krištolo šaltinį
Paleido sunkų molio grumstą?
Jau aušta rytas.
Srovė nerimsta, kunkuliuoja –
Norėtų saulėj nuskaidrėti.
Deja, vanduo dar vis putotas, drumstas.
Giliai šaltinyje nugrimzdo
Tas kietas, plikas molio grumstas.
1959.XI.27
Jei nori
Jei nori,
Tampyk mano kūno
Kiekvieną gyslelę!
Tegul mano kaulus ir sąnarius
Skauda ir gelia.
Jei nori,
Užpūsk mano sieloj
Kiekvieną šviesos spindulėlį.
Tegul aš nugrimsiu
Į juodą kaip grabas
Šešėlį.
Nelieski tačiau širdyje
Tos mažutės kertelės,
Kur sutemų prieblandoj
Vakarių žarų atspindžiuos
Tau meldžiuos.
1960.V.10
***
Varyki greitai
Tą mintį abuoją, palaikę.
Tau džiaugsmo ir meilės
Šiandien taip reikia,
Taip reikia.
Esi kaip žemė
Kaitros nugairintu skruostu.
Tegu jį draugo rankos,
Švelnios ir vėsios,
Paglosto.
Tegul jo lūpos,
Sutikę tavąsias,
Išblaško tą nuojautą klaikią.
Tau džiaugsmo ir meilės
Šiandien taip reikia,
Taip reikia!
Kaunas
1961.VII.14
Kavalkada
Juodi žirgai,
Vienplaukiai raiteliai,
Ant pečių baltos skraistės.
Pakelėj gūdžiai topoliai švokštė,
O prieky
Saulėlydžio liepsnos laistės.
Daužė to vieškelio akmenis
Kaustytos plienu kanopos,
Žiežirbos tryško į šalį,
Ir skraistės it plėšrūs paukščiai
Sutemoj plakės,
Ir raitelių garbanos draikės.
Ir skriejo, ir skriejo, ir skriejo
Šiurpi kavalkada,
Krūtinėj užgniauždama žadą.
Ak, sėsčiau ir aš
Ant to juodo žirgo!
Ak, skriečiau ir aš
Į tą sutemų žarą!
Sustoki, palauki,
Šiurpi kavalkada!
Tegul gi ir mano apsvaigsta galva,
Tegul gi ir man krūtinėj
Užgniaužia žadą!
Jie skrieja, jie skrieja tolyn ir tolyn,
Palieka šlamančių topolių kelią.
Jau štai paskutinis
Žiežirbas skelia
Pakaustyta plieno kanopa.
Praskriejo – –
Likausi – – –
Tai būta vien sapno..
O širdį krūtinėj
Taip sopa – – –
1962.III.5
Pakelėj
Jau svaigsta galva,
Ir kojos tarnaut atsisako.
Joms mindžioti žemės takus
Turbūt jau pakako,
Pakako – – –
Plačių ir siaurų,
Tiesių ir šakotų –
Tu jųjų išvaikščiojai daug.
Dabar prie to vingio,
Kur dingsta pakalnėj miglotoj,
Pasilsėk ir palauk.
Palauk, kol žemai ten
Sušvis žiburiai,
Kol pėdos atslūgs sutinę.
Tada vėl pakilki ir eiki
Į tau pažadėtą nakvynę.
1962.II.26
Lopšinė
Užmiki, vis vien kas bebūtum, –
Ar tu mano draugas, ar priešas –
Sakau tau:
Labanakt, užmiki...
Tą naktį praeivę su juoda skraiste ant peties
Kaip vaikas augyvę
Prie lopšio mielai pasitiki.
Labanakt, užmiki...
Užmerki akis kietai kietai
Ir pirštais užspauski ausis!
Jau sutemom dengias dangaus skliautai,
Ateina naktis – –
Varyki šalin tas mintis,
Kad nieko daugiau neregėtum,
Kad nieko daugiau negirdėtum,
Kad nieko nejaustum daugiau.
Labanakt, užmiki,
Kad, rytui išaušus,
Širdis tau suplaktų smagiau.
Laimingas, kas tiki,
Kad rytą vėl saulė sušvis,
Nors dabar tik naktis, tik naktis.
Vis vien kas bebūtum, –
Sakau tau:
Labanakt, užmiki – –
Laimingas, kas tiki – –
1962.III.13
Su šypsniu atlaidžiu
Sonetai
Sekant Šekspyru
I
Tik jūra ir dangus, ir sutemų šešėliai, –
Šešėliuose trapus mergaitės siluetas,
Iš sutemų išniręs trumpai valandėlei,
O gal kada sapne vidurnaktį regėtas.
Mergaitės pėdsakus šalta banga nuplovė,
Bet man negaila jų; likimas toks dosnus:
Prašvitusių dienų gyvenimo tikrovė
Jau pralenkė svajones, viltis ir sapnus.
Nes ta, kur sutemoj kadais mane žavėjo,
Dienovidžio šviesoj štai žengia su manim.
Iš sutemų žaros ji pas mane atėjo
Su šypsniu lūpose ir mylinčia širdim.
Dabar aš saulėje gyventi pasiryžtu,
Kad mano mylima į sutemas negrįžtų.
1955.II.25
II
Atleiski man, jei aš tave užvyliau
Ir tavo lūkesčiai kaip sapnas žus.
Aš nejučiom į tavo širdį pyliau
Tuos sielvarto apnuodytus lašus.
Kaip niekadaris, lobį išeikvojęs,
Tolyn į juodą nežinią brendu.
Tik gailesis krūtinėje kerojas
Su tavo žvilgsniu, šypsniu ir vardu.
Nueisi tu, mūs meile nusivylus,
Žvarbi naktis mane apgaubs juodai.
Buvai tu meilę meilėje pamilus,
Bet meilės džiaugsmo meilėj neradai.
O galgi tavo lūpos man įrodys,
Jog neteisus šis juodas mano žodis.
1955.II.26
III
Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho,
Ir Mocarto džiaugsmingų dieviškų garsų.
Atminus tai, ir šiandien man širdis dar plaka,
Kad buvo su tavim taip gera ir šviesu.
Jaučiau tave grėsmėj įtūžusio likimo
Ir šėlstančiame Bacho fugų gaivale,
Jaučiau tave, kai audros skliautuose nurimo
Ir stygos sudūzgė harmonija tylia.
Praėjo visa tai kaip šviesūs sapno monai,
Bet aš širdy toliau tą muziką tęsiu.
Ir grįžta atgalios tie stebuklingi tonai,
Ir kelia man naujų aidų ir atgarsių.
Ar tu, manęs pasilgus, kartais paspėlioji,
Kad taip kartojasi ir mūsų „Nebaigtoji“?
1955.II.26
IV
Vilnelė tau pritardama čiurlena,
O tu man Šubertą tyliai niūniuoji.
Ar gali kas atstoti tokį meną,
Kai jį suteikia draugui mylimoji?
Girdėjau aš nemaž puikių duetų,
Skambiais garsais aidėjo šviesios salės,
Bet nėr tokio, kuris labiau žavėtų
Nei šis pakrantėse sraunios Vilnelės.
Kaip pasakoj mes žengiame abudu
Tolyn į siaurą akmenėtą taką.
Abiem vienoda nuojauta nubudo,
Vienu ritmu širdis krūtinėj plaka.
Sustoki tad: esi tokia graži –
Akimirka, gyvenimą puoši.
1955.III.9
V
Mane masina Vilniaus bokštai ir gatvelės,
Ir mėlyni pušynai šlaitų ir krantų, –
Ir sraunūs vandenys nerimstančios Vilnelės,
Ir daug kitų žavingų vietų ir vardų.
Ir lyg sapne regiu aš Miestą stebuklingą
Pro gotikos vitražų mėlynus stiklus, –
Ir žemės šios buitis jau man nereikalinga,
Tapau jai svetimas, nykus ir nebylus.
Ten kažin kur padangėj raizgos šviesios gijos
Ir debesis nuplauna mėlyna banga.
Bet kodėl gi širdis to tyro aukščio bijos
Ir į miglotą žemę tiesiasi ranka?
Žinau: tai ta, kurią visa širdim myliu,
Keliauja žemės vingių nykstamu keliu.
Kaunas, klinikos
1955.IV.27
VI
Tą naktį vėjuotą, tą naktį žvarbiai šviesią
Geltonais lapais parke puošėsi klevai.
Tą naktį nežinia kur mudu ėjom dviese,
Tą naktį tu mane per sapną bučiavai.
Ir šaltos tavo lūpos lūpas palytėjo
Kaip ta šalna, kur kanda gelstančius lapus.
O lapai blaškėsi nuo tos šalnos ir vėjo,
Ir sklido tolyje šnarėjimas šiurpus.
Praėjo daug dienų – ir vėl tave sapnuoju.
Esi tu su manim, kaip tuomet kad buvai,
Tačiau aplink dangus ir jūra mėlynuoja,
Ir šnara sulapoję saulėje klevai.
Dabar, kai vėl šalna klevus geltonai kanda,
Širdis pavasario sapne tave suranda.
Lovoje, sergant
1955.X.27
VII
Mane į guolį nubloškė liga,
Ir akys pro rūkus pasaulį mato.
O tu esi graži, skaisti, sveika –
Ir šitai pavaduoja man sveikatą.
Jaučiu tave prie džiūstančios burnos,
Ir veidą atgaji srovė paliečia.
Širdis nauja gyvybe suplasnos,
Jei tavo akys taip arti man šviečia.
Tuoj skaidrios žvaigždės naktį suspindės,
Ir gesdamas liepsnos žarų raudonis.
Ir vėl mane į sapną palydės
Tavųjų lūpų ilgesingas skonis.
Dabar nebaisūs man likimo kirčiai:
Tu meilėje mane išplėštum mirčiai.
1957.X.26
VIII
Pro murzinus stiklus padangė matos,
Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.
Malonų, šiltą spindulį sveikatos
Jaučiu ant savo išvagoto veido.
Ramiai pailsę akys užsimerkia,
O spindulys gelmėj kaip saulė šviečia.
Kažkas šalia tyliai iš laimės verkia,
Kažkas pirštus man glostomai paliečia:
– Pakilk ir eik tolyn, tolyn į priekį
Ties bedugne aukštai iškeltu tiltu
Ir saulėj spindinčių viršūnių sieki,
Kad jau širdis daugiau nenusiviltų.
Einu. Tyla be atgarsio, be aido...
Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.
Vilnius, ligoninė
1957.XI.3
IX
Ištiesk man ranką, jei kely pailsiu.
Tas kelias kietas, siauras ir status.
Žinau, aš niekad vienas nepakilsiu
Į aukšty spindinčius, skambius krantus.
Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta,
Kai aš jėgų netekęs suklumpu,
Ir tu regi vien žvilgsnį mano rūstų,
O man krūtinėj tuščia ir šiurpu.
Tada ištieski man pagalbos ranką
Ir pažiūrėk su meile į akis.
To vieno tavo žvilgsnio man pakanka,
Ir jau žinau – dvasia ir vėl atgis.
Tegu mūs kelias siauras ir status –
Pasieksim aukšty spindinčius krantus.
1958.IV.1
X
Jei šiandien tau ir liūdna, ir graudu,
Ir kaip nutildyt skausmą nežinai,
Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų,
Kurias dar vakar gyvenai.
Galbūt ir vakar pro juokus slapta
Širdy tu karčią ašarą tramdei,
Bet prasiblaivė skausmo valanda
Taip netikėtai nuostabiai.
Tegul laimingos buvusios dienos
Šypsnys prablaivo širdį ir akis.
Nesmerki vakarykštės valandos –
Tegul ji šiandien vėl atgis.
Tu vėl man su žvilgsniu skaidriu, giliu
Dar kartą pasakyk – myliu.
1958.IV.23
XI
Aš šiandien tau aukoju dar vieną sonetą.
Jame netolimų dienų aidai plevena.
Tie šviesūs atminimai dar širdy gyvena,
Kaip buvo džiaugtasi, svajota ir mylėta.
Buvai tu man dosnaus likimo pažadėta,
Kad neramios buities saulėlydį nušviestum,
Kad, sielvartui užėjus, ranką man ištiestum,
Kad rastum manyje ir draugą, ir poetą.
Ir štai gyva verdenė širdyje išseko.
Tu nuėjai viena naujų versmių ieškoti.
Jau linksta pakelėj žolės stiebai rasoti,
Ir driekiasi šešėliai ant duobėto tako.
Nejaugi tavo akys man nebesušvis,
Nejau mane priglobs vien ta niūri naktis?
Kaunas
1959.X.13
XII
Ir vienas, ir vienišas stoviu šių sutemų gūdy,
Lydėdamas temstančią, liūdną buities savo dieną.
Žinau, kad neverta dėl to kruvinai skaudint širdį –
Lydėt savo džiaugsmą ir laimę juk man ne pirmiena.
Bet šiandien ne taip. Kas tik buvo į dugną nugrimzdę,
Su kraujo puta kaip sakmėj štai iškilo į viršų.
Nė vienas vaiduoklis ramiai nepraėjo šalimais
Ir šaltu atodūsiu širdį paliest nepamiršo.
Gyventi dar noriu ir džiaugtis gyvybės palaima.
Ir nušviestą veidą pakelti į dangų žvaigždėtą,
Ir sutemoj pamestą draugą netyčia sutikti,
Ir bent prisiminti, kas buvo dar vakar žadėta.
Ir guodžiuosi vienas: gal draugas, paklydęs tam gūdy,
Taip pat ir manęs, kaip aš jos, pasiilgsta ir liūdi.
1960.I.6–10
XIII
Čiulbėti saldžiai apie meilę nemoku.
Nublanko jau lūpos, galva jau širma.
Jei kartais pragystu, tai stilium sunkoku –
Prigeso jau žvilgsniai, širdy tuštuma.
Tačiau ir dabar dar pro sutemų žarą,
Kai spindesį tavo akių pajuntu,
Krūtinėj taip šviesu staiga pasidaro
Ir taip ilgesinga, ir taip graudu.
Oi, ne!
Te sielvarto metais man niekas nebando
Paversti širdies praraja juoda!
Teskverbias gyvybės syvai ir po randu,
Raudonu krauju tegu alma žaizda.
Žinau, nepražys jau skruostai papilkėję –
Tegu bent krūtinėj širdis nesenėja.
1960.II.20
XIV
Dėkoju tau už džiaugsmo valandėlę –
Ji saulėtom dienom mane atlanko.
Veide išnyksta liūdesio šešėliai,
Kai pajuntu delne aš tavo ranką.
Dėkoju tau už sielvartą ir gėlą,
Ir tavąją sudrėkusią blakstieną.
Jos ašara vaidenas mano sieloj
Ir tylią naktį, ir neramią dieną.
Tebus paženklintas vardu tavuoju
Ir šitas mano dvasios sušvitimas.
Dabar ką tik svajoju ar dainuoju,
Džiaugsme ir gėloj mano įkvėpimas.
Paguosk šypsniu ar skaudink kruvinai –
Tau mano giesmės, godos ir sapnai.
1959.XII.18
XV
Širdies svyravimai ir proto paklydimai
Painiam buities kely manęs nebebaugina.
Į margą puokštę klojas jųjų atminimai –
Vieni saldžiai paguodžia, o kiti graudina.
Širdis ne kartą buvo kraujuose paplūdus,
Galva vidurnakčiuos nuo abejonių svaigo.
Taip audros ir kaitra naujus brandina grūdus,
O sprogęs kevalas pagimdo šviesų daigą.
Saulėlydžio kely aš šiandien vėl sustoju, –
Ir vėl širdis kraujuoja ir mintis nuklysta.
Bet kietą akmenį tvirtai jaučiu po kojų,
Ir akys aukštumoj žvaigždžių takus pažįsta.
Budėjęs kryžkeliuos, tiktai dabar žinau:
Ne veltui klaidžiojau, kenčiau ir gyvenau.
1958.III.22
Aš tau nesiūlau
Aš tau nesiūlau džiaugtis tuo, kas buvo vakar:
Kas vakar dar žydėjo, šiandien jau nuvyto.
O tu esi pasilgus naujo laimės šypsnio,
Kaip po žvarbios nakties - ramaus ir šilto ryto.
Tegul visi žiedai, kurie žydėjo vakar,
Gėlėtu kilimu ant tavo tako klojas,
Kad tu nueitum galvą išdidžiai pakėlus,
O mindomi žiedai bučiuotų tavo kojas.
1960.IV.22
Aš noriu pabūti
vienas
Aš noriu pabūti vienas
Su tom šviesiomis mintimis.
Retai kada man pasitaiko,
Kad šitaip nurimtų širdis.
Parėjau, atlankęs draugą.
Ji buvo man labai gera.
Iš jos akių į krūtinę sruveno
Gaivinanti, šilta giedra.
Ji pasakė man vieną žodį –
Ir širdis vėl patvino džiaugsmu.
Dabar tegul siautėja rudenio darganos,
Man gera, šviesu, ramu – –
1959.XI.12, rytas
Ir vėl tas sielvartas
veide
Ak Viešpatie!
Ir vėl tas sielvartas veide,
Ir vėl kartus nusivylimas,
Ir vėl tos akys ašarotos!
Ir aš paduoti ranką tau varžausi.
Man maišosi jausmai
Ir nieko nebesako protas.
Ėjau aš pas tave, kaip einam į šventovę –
Nuskaidrintom mintim ir širdimi skaisčia.
Ir, rodos, visą juodą sielvartą nuplovė
Vakarykštė kančia.
Tačiau kokia pikta nepalaima
Prislėgus gniaužia mano baugią širdį,
Kad ji negal be skausmo būti nė vienos
Trumputės rudenio dienos.
1959.XI.12, vakaras
***
Pasitrauk, mano drauge, į
šalį,
Leisk praeit pro tave atokiau.
Nesakyki nė vieno man žodžio –
Aš be priežasties šiandien verkiau.
Patikėki manim – kas taip verkia,
Tam ir saulėje šalta ir juoda.
To krūtinės it požemių urvo
Nesušildys nė meilės paguoda.
Man nereikia užuojautos žodžių,
Ir be meilės nebus man sunkiau.
Ne, nereikia! Man nieko nereikia –
Aš be priežasties šiandien verkiau.
1959.XI.15
***
Galbūt atėjo ta juoda
diena,
Kada iš tavo kelio reikia man išnykti.
Kada širdis, kartumo kupina,
Turės tramdyt pavydą, sielvartą ir pyktį.
Tačiau nereikia pavydėti,
Nereikia sielvartaut
Ir pykt nereikia.
Po tos juodos dienos ateina jau naktis,
Jau spindi aukštyje skliautai žvaigždėti, –
Nuskaidrina jausmus ir pakelia mintis,
Ir širdį nuramina veikiai veikiai...
Oi, ne! Aš veltui kėsinuosi apsigauti –
Aš noriu meilėj džiaugtis,
Meilėj sielvartauti.
1959.XI.8
***
Pasviro žemė po kojų.
Suklupau, atsistoju.
Kur buvau, kas esu – nežinau.
Ir veltui surasti save mėginau.
Renku vien šukes sudaužyto krištolo.
Ir džiaugsmas, ir sielvartas
Kažkur nutolo.
Jei nori, liūdėki ir ašaras liek –
Dabar man vis tiek, vis tiek, vis tiek...
Galbūt dar save susirasiu,
O gal pilkam toly paklysiu...
Ir kažkur užburtoje rudenio ūkanoj,
Prie to švelnumu glamonėjančio ežero
Aš mudviejų meilės miražą
Dar kartą išvysiu.
Jei nori, tikėki, jei nori, prisiek –
Širdy tuštuma: man vis tiek, man vis tiek...
Bet kažkas krūtinės gelmėj atsiliepia:
Tie meilės miražai dar kartą atgis...
Negaliu! – –
Drėgnas rūkas aptemdė akis...
1959.XI.9
***
Jei aš tave sutikčiau
Audringą, juodą naktį
Ir tamsoje nepamatyčiau
Nei tavo mielo veido,
Nei nuostabių akių,
Nei iš širdies gelmių
Išspinduliuoto meilės žvilgsnio,
Nei iš tų lūpų sudrėkintų
Gaivaus kaip ryto saulė šypsnio, –
Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau,
Kuri kaip stebuklinga paukštė
Švelnių sparnų šilkinėm plunksnom
Mane per sapną glamonėjo, –
Vis tiek
Širdis džiaugsmu pradėtų plakti,
Ir aš tave pažinčiau,
Jog tai tu, –
Ir aš tave pašaukčiau
Skambiu kaip muzika vardu,
Ir pasakyčiau,
Kad tą audringą, juodą naktį
Tik dėl tavęs širdis
Džiaugsmu pradėjo plakti.
1958.XI.20
Nakties keliu
Į tamsią, ilgą naktį
Tave vedu.
Ir einam nežinia kur
Mes vienu du.
Žinau, negreit išeisim
Iš tos nakties.
Ir tu prie mano rankos
Bailiai glaudies.
Ir aš žengiu be baimės
Keliu tuščiu.
Ir gera man, kad šitaip
Tave jaučiu.
1961.I.25
Jei neganda mudu
išskirtų
Jei neganda mudviejų širdis išskirtų,
Tik vieno tave, mano drauge, meldžiu:
Pamačius mane kai kada iš netyčių,
Sutiki šypsniu atlaidžiu.
Galbūt aš praeisiu nykus kaip šešėlis,
Bet širdį užplūs graudulinga svaja,
Kad švietė kaip žvaigždės buities mano dienos
Tiktai su tavim ir tiktai tavyje.
Bet ne! Nebeleiskime niekam ir niekad
Apkartint nerimstančių mūsų širdžių.
Sutikę lydėkim kiekvieną šešėlį
Šypsniu atlaidžiu.
1960.IV.8
Žilvinas ir Eglė
Žilvinas
Ak, kaip aš savęs nekenčiu!
Ir tos nuolatinės gėlos,
Ir tų sielvartingų minčių!
Ir kas per piktybė užkeikė mane
Glūdėt amžinai šitam jūros dugne
Ir šliaužioti šitame gintaro rūme?
Prasmek tu, jo šaltas puošnume!
Tapai tu man drėgnu kalėjimo rūsiu,
Kur aklas ir kurčias kentėsiu ir žūsiu.
Esu sau pačiam pabaisa ir šlykštynė.
Žvynuota oda apsitraukė krūtinė,
Ir veltui širdis dar kraujuodama plaka –
Tas gleivėtas kevalas tramdo jos šneką.
Kas sakė, turįs aš liežuvį dvilypį,
Kad klastos galvoj ir širdy mano slypi?
O ne! Aš nesu nei gudrus, nei klastingas –
Esu aš tiktai nelaimingas.
Ir šita rainuota oda
Tokia man abuoja, šlykšti ir ankšta,
Kad būtų geriau iš to maudulio sprogti,
Negu savo būtį ir vardą suvokti.
Tačiau kas mane netyčiom pamatys,
Kiekvienas su panieka tars:
– Štai žaltys!
Eglė
Esu graži, esu jauna.
Iš trijų sesių aš viena
Likau pas savo sengalvėlę,
Pas savo gerą motinėlę.
Su saulute man kelt nereikia –
Ir nieks manęs už tai nepeikia,
Kad aš pačioj dienų jaunystėj
Sunkių darbelių nepažįstu.
Ne vienas jau kvieslys čia vyko,
Bet man jaunikiai nepatiko.
Stropiai aš saugau savo klėtį,
Nenoriu nieko dar mylėti.
Turiu aš brolių. Jie pavydūs.
Kad sesė kur nebūt nuklydus,
Jie dieną naktį mane saugo
Ne tik nuo priešo – ir nuo draugo.
Ak, veltui saugot, brolužėliai!
Mane vilioja jūros mėliai.
Kai bangos glosto mano krūtį,
Norėčiau nuolatos ten būti.
Norėčiau su bangom pažaisti,
Saulutėj šildytis ir kaisti,
Rankas ištiesus, kažką šaukti
Ir kažko laukti, laukti, laukti – – –
Žilvinas
Už ką tu baudi mane, piktas likime,
Nutrėmęs į jūros giliausią kiaurymę?
Patyčiom paskelbęs tą ištarmę keistą:
Kad vėl žmogumi man pavirsti bus leista,
Jei meilę mergaitės širdy įliepsnosiu
Ir jai savo žmogišką būtį aukosiu,
Į gintaro rūmus kaip viešnią pakviesiu,
Tačiau jos mergautinio guolio neliesiu.
Bet kaip man pažvelgti ir kaip man prabilti,
Ir kaip man sužadint jos meilę ir viltį?
Ar džiaugsmą, ar sielvartą sieloj sukelti,
Kad kas pamylėtų mane – šlykštų žaltį?
Štai bangos toli kažkur murma ir dunda –
Ir širdį vilioja aistringa pagunda
Pakilti į viršų, į saulėtą plotą,
Apglėbt visu kūnu tą bangą putotą
Ir pulti į krantą, ir smėly priglusti,
Ir žemės alsavimo kvapą pajusti,
Kaip šliužui pritinka – mazgu susitraukti
Ir laukti, ir laukti,
Ir laukti, ir laukti – – –
Eglė
Sakau, viena išeisiu į pajūrį
Ir vėsioje bangoj prie kranto pabraidysiu,
Paklykausiu žuvėdrom baltasparnėm,
O gal iš tolimos šalies
Ir baltaburį laivą pamatysiu.
Kaip šiandien širdžiai neramu!
Lyg, rodos, iš gelmių kas ranką tiesia,
Ir kažkas šaukia ir masina –
Ir su bangų žaismingu siautimu
Jau mudu plaukiam, skęstam dviese
Į tą bekraštį gilų vandenyną.
Einu prie krašto pabraidyti.
Tegu vėsi banga
Kelius baltais purslais palyti...
O dieve! Kas gi čia?! Staiga
Matau aš žvilgsnį –
Liūdną, sielvartingą, –
Jis man į pačią širdį sminga,
Jis man į sielos slėpinį giliausią
Kaip geluonis skausmingai įsirausia.
O aš nuo tų akių,
Tokių skausmingų ir tylių,
Išsivaduoti negaliu.
Nebegaliu, o gal ir nebenoriu...
O taip! Aš nebenoriu
Palikti jo su tuo skausmu,
Su tuo jo sielvartu giliu.
Žilvinas
Kokiom ji akim į mane pažiūrėjo,
Ta saulėto kranto mergaitė!
Rods, visą krūtinėj pribrendusį skausmą
Jinai savo vyzdžiais išskaitė.
Ak, nenukreipki tu savo akių,
Tu perverk man širdį kiaurai kiaurai!
Nuo tavo to veriančio žvilgsnio
Jau sprogsta krūtinės kieti kevalai.
Nuo tavo akių stebuklingos šviesos
Man sieloje sutemos švinta.
It paukštė laisvai sumosavo sparnais,
Aušros spindulių atgaivinta.
Sušildyk mane savo žvilgsnio liepsna,
Išlaisvinki kraują nuo ledo.
Iš tavo akių prasiveržus versmė
Man šviesą ir šilumą žada.
Prieiki arčiau ir paglostyk ranka
Tą bjaurią sustingusią kaukę –
Ir ašaros man suspindės akyse,
Seniai aš tų ašarų laukiu.
Pamilki mane, ak, pamilki mane!
Nesu aš šlykštus nei baugus.
Tos ašaros tau pasakys,
Jog aš ne žaltys,
Bet žmogus.
Eglė
Ar tai tavo šitie žodžiai,
Ar banga man juos kartoja?
Kyla vėjas. Šiaušias jūra,
Neramiai vanduo putoja.
Ne, audros nenusigąsiu!
Eisiu rankom palytėti
To, kurio šaltoj krūtinėj
Skamba žodžiai negirdėti.
Palytėjau – o stebukle!
Nusimetęs žalčio odą,
Nuostabus žmogus, jaunuolis,
Bangoje man pasirodo.
Jau jis ima mano ranką,
Dešine pečius apglobia, –
O neramios jūros bangos
Siaučia mus putota drobe.
Ak, jaučiu, lyg tartum grimzčiau
Į tą jūros gelmę nykią,
Ir girdžiu – viršuj žuvėdra
Priešais vėją gailiai klykia.
Nebaugu man. Su manim čia
Tas, kurį aš pamylėjau.
Siauski, jūra, oškit, bangos,
Klykit, paukščiai, rūstauk, vėjau!
Žilvinas
Štai mudu toli nuo triukšmingo pasaulio
Tyliam žalsvo gintaro rūme.
Ar laimė dosni, ar likimo klasta
Čion atvedė mudu greta –
Mes klausiame veltui, suglumę.
Štai tavo mergautinis guolis.
Jis kietas ir siauras.
Užmiki. O aš parymosiu,
Prigludęs prie kojų tavųjų,
Ant kelių parpuolęs.
Neliesiu tavęs.
Tokia jau likimo valia.
Bet kur tu bebūtum,
Kur eitum, ką veiktum,
Aš būsiu šalia.
Pažvelki dar sykį,
Darsyk pabučiuoki lėtai.
Mane pamilai – ir tapau žmogumi.
Tu mano širdies paklausyki, –
O laimę veide jau matai.
Užmiki. Tavęs nelytėsiu,
Ir niekas tavęs nepalies.
Prie kojų čia tavo budėsiu
Ir pasaką keistą sudėsiu
Iš tavo ir savo lemties.
Eglė
Liepki šaltai jūros bangai,
Kad man širdį nuramintų
Ir į dar juodesnę gelmę
Mano meilę paskandintų.
Nepabūgau močios skausmo,
Nepabūgau brolių pykčio –
Ir dalios kerštingus smūgius
Dėl tavęs pakelt sutikčiau.
Pamilau tave, pamačius
Kaip lemties užkeiktą žaltį,
O dėl žmogiškosios meilės
Ko nedrįsčiau aš pakelti?
Trumpos laimės valandėlės,
Bet jose būties pilnybė.
Džiaugsmas, sielvartas ir viltys.
Mirksnio būvy – amžinybė.
Iš lemtingos savo meilės
Mes įkurkim į šį rūmą
Žalčio išmintį ir gėlą
Ir žmogaus širdies taurumą.
Eikš į mano kietą guolį,
Pabučiuok akis ir lūpas...
Toly žaidžia melsvos bangos,
Ir žuvėdros vėjyj supas – – –
Žilvinas
Turbūt jau rytas.
Gelsva šviesa jau pro angas sruvena.
Nebežinau nė kur esu.
Dar niekados nebuvo šitam rūme
Taip šilta ir šviesu.
Jinai dar miega.
Nežadinsiu aš jos.
Galbūt per sapną apie savo meilę,
Nugrimzdusi į šitą jūros gelmę,
Ji daug šviesių spėjimų prisvajos.
Girdžiu, kaip toly vandenai sujudę dunda, –
Turbūt ten siautėja audra.
Turbūt ten, žemėje, pikti geismai pabunda,
O čia rami tyla.
Ar jau grėsmės ir pikto keršto
Čia nebėra?
Tačiau dėl ko širdis nerimsta,
Dėl ko vėl liūdna ir graudu?
Dėl ko, tą tolimą išgirdęs gausmą
Ir žemės triukšmo nykų aidą,
Sau vietos nebrandu?
Ir sieloj maudžia blogas nujautimas:
Lemties dėsniams nusikaltau.
Ir vakarykštės būsenos šešėlį,
Grėsmingai tykojantį vėlei,
Ties savo galva jau matau.
Eglė
Daug turbūt dienų prabėgo,
Daug dienų ir daug naktų,
Bet tik šiandien savo laimę
Aš pilniausiai suprantu.
Kažkas, kažkas lyg netyčia
Po širdim tyliai sujudo
Lyg švelnus mažytis daigas
Iš į žemę mesto grūdo.
Reikia man dabar jau žemės,
Reikia saulės, reikia oro!
Vėl aitriais gimtinės dūmais
Atsikvėpt širdis panoro.
Aš esu juodos, gimtinės
Žemės alkstanti dukra.
Be gimtosios žemės duonos,
Kito maisto man nėra.
Liaukis, Žilvine, liūdėjęs!
Tiktai tau mane lydėti
Takeliu pro vyšnių sodą
Į gimtinės aukštą klėtį.
Į motulės šiltą glėbį
Aš pareisiu, aš pareisiu –
Tau ir jai aš atiduosiu
Mūsų meilės gyvą vaisių.
Žilvinas
Lydžiu aš ją atgal
Į tą smėlėtąjį pajūrio krantą,
Kur pirmąsyk ji, savo stebuklingom rankom
Palietus mano veidą,
Nuo prakeiksmo gėdingo lukšto išvadavo.
Buvau žaltys,
Tapau žmogum
Ir meilę širdyje
Kaip perlą jūros gelmėse sukroviau.
Dabar lydžiu atgal
Ir ją, ir savo meilę.
Ir vėl tas pats prakeiktas šaltis,
Nuo ko širdis taip ilgai kentė,
Jau ima gyslomis sruventi,
Rakina sąnarius ir galvą spaudžia,
Ir šitą kaukę šlykščią,
Ir šitą odą, kietą, ankštą, skaudžią, –
Ir visą buitį vakarykščią,
Artėjant žemei, vėl grąžina
Ir prakeiksmo bausme kankina.
Ir štai vieta,
Kur pirmąsyk tave aš pamačiau.
Lėčiau, lėčiau!
Bet tu skubi kaskart greičiau.
Per vyšnių sodą tuo taku
Tu nueini, o aš lieku.
Kaip šliužui pritinka, mazgan susitraukiu
Ir nieko nelaukiu, ir nieko nelaukiu.
Dabar kas mane netyčiom pamatys,
Su panieka tars:
– Antai žaltys – – –
Eglė
Nelaiminga ta diena!
Aš parbėgau tekina.
Rūsčiai barė mane broliai,
Tie kerštuoliai pavyduoliai.
Močia barė dar smarkiau –
Visą tiesą pasakiau:
Kaip aš jo pasigailėjau,
Kaip staiga jį pamylėjau,
Koks jis mielas, koks puikus, –
Ne žaltys jis, tik žmogus.
Jis ilgai vien meilės laukė,
Žudė jį ta žalčio kaukė.
– Ne! – sušuko mano broliai,
Tie kerštuoliai pavyduoliai.
– Kas tik jįjį pamatys,
Pasakys, kad tai žaltys.
Tai vien šliužas žmogaus kūne.
Trenk jį, rūstusai Perkūne!
Broliai, pulkim jį visi, –
Laukia jo mirtis baisi! –
Šoko kieman, išskubėjo,
Geležis vien sužvangėjo.
Bėgau paskui juos tuojau,
Bet jau jų nepavijau.
Žilvinas
Prigludau vienišas prie kranto,
Kur pirmąsyk ją pamačiau.
Jau ji daugiau nebeateis, –
Greičiau, greičiau,
Raudona saule, nusileiski
Ir paskutiniais spinduliais
Man širdį mirtinai sužeiski!
Sutvisko saulėj geležis,
Ištryško kraujas ir tulžis,
Vaitoja jūra sudrumsta,
Ir plaukia verdanti puta,
Iš mano kraujo suplakta.
Eglė
Atskubėjau – per vėlai...
Mylimasis!.. O brangus!..
Žilvinas
Dėkui tau. Aš vėl žmogus.
(Miršta)
1960.XII.26–29
Atspindžiai ir šešėliai
Mocartas
Nušviestoj žibintų salėj
Laukia grovai, kunigaikščiai ir karaliai,
Laukia freilinos ir damos –
Visas dvaras – orūs ponai.
Čeža šilkas, žėri auksas,
Suknios, bantai ir žiponai.
O šešėly, prie kolonos prisiglaudus,
Laukia ji,
Ta nekviestoji
Baltaplaukė.
Ji manęs ir vakar laukė.
Liesas veidas, juodos akys prisimerkę
Ir skruostai giliai įdubę,
Ir pablyškusiame veide
Blankios lūpos prasiskleidę –
Ar ji šypsosi, ar verkia,
Aš įspėti negaliu.
Groju didelį koncertą.
Nušviestoj žibintų salėj
Klauso damos, kunigaikščiai
Ir karaliai.
Paklausyt manęs čia verta.
Esu mėgiamas maestro.
Man juk plaukia iš orkestro
Taip linksmai, taip negirdėtai
Grakštūs, skambūs, melodingi menuetai.
Čia svajingi, čia aistringi,
Čia neramūs, –
Jais taip žavis dvaro freilinos
Ir damos.
*
Ne, ne taip skambėkit šiandien,
Instrumentai!
Mano temai, sielvartingai išgyventai,
Reikia natą rast kitokią.
Jos dar niekas nesuvokia.
Man vienam tik šiandien leista
Rasti atmainą jos keistą.
Štai liepsnelėse žibintų
Aidi jau garsai kiti,
Vaško žvakėse suspindus,
Virpa ašara skaisti.
Groju naują menuetą,
Nematytą, negirdėtą.
Dvaro freilinoms ir damoms
Baliuj jojo nepašokti,
Ir pudruotiems kavalieriams
Jojo pa nebesuvokti.
Klauso kunigaikščiai ir karaliai –
Ir suglumę, ir iškaitę –
Ir grakščiu išskleidžia mostu
Batistinę skepetaitę.
Ak, jo klausosi ir ta
Neprašyta, nekviesta
Baltaplaukė.
Ji manęs kasdien čia laukė.
Liesas veidas, juodos akys prisimerkę,
Ir pablyškusiame veide
Blankios lūpos prasiskleidę, –
Ar ji šypsosi, ar verkia,
Aš įspėti negaliu.
*
Neseniai mane atlankė
Paslaptingas, juodas svečias.
Jis lig sutemų sėdėjo,
Ir kalbėjo, ir tylėjo.
O kai baigė degti žvakė,
Jis man „Requiem“ užsakė,
Iškilmingą, paskutinę
Sielai giesmę šermeninę.
Ir dabar man nuolat kugžda
Griaučiai, iš kapų pakilę:
Dies
irae, dies illa...
Ir širdis skeveldrom skyla
Kaip taurė, skausme sugurus:
Quid sum
miser tunc dicturus.
Ne, nenoriu žemėj liktis:
Voca me
cum benedictis!
Ir sakau: nurimk, varguoli!
Tavo ankštą skurdo guolį
Tuoj pakeis kieta lenta,
Juoda drobe pridengta.
Paskutinę naktį žvakė
Man jau šviesti atsisakė.
Kitko nieko neprašau –
Sau tą „Requiem“ rašau.
O kerčioj, nykiam šešėly,
Vėl matau tą baltaplaukę.
Ir čionai manęs ji laukia.
Liesas veidas, juodos akys prisimerkę.
Ar ji šypsosi, ar verkia,
Aš įspėti negaliu.
Ak, ir mano akys merkias,
Svyra svaigstanti galva.
– Duokš man ranką – ir eiva...
*
Jojo nieks nesigailėjo,
Niekas jo nepalydėjo,
Nieks baltų gėlių vainiko
Ant jo kapo nepaliko.
Kur tas kapas, nieks nežino, –
Gal brūzgyne kapinyno,
Kur varguoliai ir bedaliai
Pūva lygiai kaip karaliai.
Tik nespaudžia jų krūtinių
Svoris plytų marmurinių.
Pro kapyno augmeniją
Jie nematomi atgyja.
Melsvą ugdo jie gėlelę,
Kur į saulę žiedą kelia.
Ir jisai taip pat atgijo,
Dar vešliau jis suklestėjo,
Dar skaisčiau jis pražydėjo,
Dar saldžiau jisai pragydo
Nei tie paukščiai, kur parskrido
Rytmetį pavasaringą
Su giesme šviesia, viltinga.
*
Nušviestoj žibintų salėj
Šiandien laukia ne markizai, ne karaliai.
Šiandien laukiu jo ir aš,
Šiandien lauki jo ir tu,
Laukia su mumis kartu
Ir slaptinga baltaplaukė,
Kur visuomet jojo laukė.
Liesas veidas, juodos akys prisimerkę,
Ir pablyškusiame veide
Blankios lūpos prasiskleidę.
Ar ji šypsosi, ar verkia,
Nežinau – – –
1961.III.20–22
Dvi saulės
Kai saulę –
Jaunystės skaidrią, karštą saulę
Nešiojau savo širdyje,
Tą kitą saulę –
Dangaus liepsnotą saulę,
Kur dieną nuo nakties
Šviesos ir šilumos atsieja srautais,
Niekinau!
O šiandien,
Kai širdyje ir šalta, ir tamsu,
Ir naktį nuo dienos atskirti nebemoku,
Aš į dangaus ugninę saulę
Tiesiu maldaudamas rankas:
– O tu, kurios aš šilumą ir šviesą
Matau kiekviename būties krisle,
Apšvieski ir mane,
Sušildyk ir mane,
Kad vėl kaip andai degčiau ir liepsnočiau
Ir kad yra naktis,
Žvarbi,
Niūri,
Kaip andai nežinočiau. –
O ji atsakė man:
– Jei tu savy
Savosios saulės neturi,
Aš veltui šildyčiau ir šviesčiau.
Širdy vis tiek glūdės
Naktis žvarbi,
Niūri.
Vilnius
1961.IX.23
Rytų motyvais
Sekant Goethe
I
Mani
Kaip benamis beduinas
Neturiu kur prisiglausti.
Troškulys džiovina lūpas,
Skausmas sąnarius sukaustė.
Ten, kur džiugino oazės
Ir nakvojo karavanai,
Vien tik karštą lakų smėlį
Sūkuriuoja uraganai.
Nežinau aš, kur man eiti,
Kur ištroškusiam sustoti,
Kur nykioj žvarbioj dykynėj
Nakčiai prieglobos ieškoti.
Suleika
Akmenojuj prie šaltinio
Plačialapė palmė auga.
Jos gaivinančiam pavėsy
Rasi ištikimą draugą.
Nusikratęs tyrų dulkes,
Ženk į draugo palapinę.
Ten nurimęs pasilsėsi,
Rasi globą ir nakvynę.
Kaunas
1961.VII.26
II
Mani
Ir pailsęs, ir paliegęs
Sutikau tave, Suleika.
O dabar mane išleidi
Besišypsantį ir sveiką.
Klesti palmė plačialapė
Prie šaltinio tarp smiltynų,
Džiaugias siela atsigavus
Stebuklingu meilės vynu.
Laiminu aš savo dalią
Ir giriu laimingą klotį.
O dabar naujų oazių
Eisiu tyruose ieškoti.
Suleika
Nepalik manęs vienos čia,
Kur samumas smėlį žarsto.
Aš bijausi tos dykynės
Kaip nykaus vienatvės karsto.
Noriu džiaugtis ir mylėti,
Ir svajoti, ir ilgėtis, –
Rytą patekančia saule,
Naktį – žvaigždėmis gėrėtis.
Kaunas
1961.VII.27
III
Mani
Aš sakau: jei tavo akys
Šiandien liautųsi spindėti,
Kam tada man toji saulė
Ir dangaus skliautai žvaigždėti?
Nes visi dangaus šviesylai –
Taip Alacho surėdyta –
Tik tavųjų vyzdžių šviesą
Skleidžia vakarą ir rytą.
Suleika
O mielasis, mano vyzdžiai
Tik tavaisiais atsišviečia.
Taip rasos lašai suspindi,
Kuomet saulė juos paliečia.
Jei Alachas panorėjo
Laimint mūsų dalią šviesią,
Ir toliau mes viens iš kito
Dieną naktį švieskim dviese.
Kačerginė
1961.VII.16
IV
Mani
Jei manęs tu nemylėsi,
Aš į tyrus pasitrauksiu
Ir, karštam sukniubęs smėly,
Nebūties ištroškęs lauksiu.
Jau geriau, kad tyrų grifai
Mano širdį sukapotų,
Negu vienišam klajoti
Tuo negyvu žemės plotu.
Nes kai šitaip saulė žėri,
Juodas siaubas sielą smaugia.
Kas tam karšty atgaivintų
Mano širdį nykią, baugią?
Suleika
Nėr tokių šioj žemėj tyrų,
Kur tavęs aš nepasekčiau.
Aš, tenai tave suradus,
Su tavim kartu sudegčiau.
Ne! Aš ašarų šaltiniais
Atvėsinčiau karštą smėlį
Ir tau širdį atgaivinčiau
Savo prieglobsčio šešėly.
Kaunas
1961.VII.17
V
Mani
Suokia vėjas, pusto smėlį,
Alkani šakalai loja.
Taip ir nerimas krūtinėj
Vargint sielos nenustoja.
Aš nenoriu tavo šypsnio
Šitą sunkią, juodą dieną.
Jau geriau dykynės alkiui
Tu paliki mane vieną.
Suleika
Nėr už tą sunkesnio žodžio –
Jis mane daug kartų slėgė,
Kai atrodė mano meilė
Tau beprasmė ir bejėgė.
O kad aš tiktai žinočiau
Stebuklingą sielos vaistą,
Nuo kurio širdis tavoji
Vėl nauja galia užkaistų!
Kaunas
1961.VIII.3
VI
Mani
Neieškok man jokio vaisto.
Taip Alachas jau surėdė,
Kad tas sielvartas kaip šliužas
Man į širdį įsiėdė.
Iš po akmenio nelengva
Išmasinti slidų driežą –
Iš širdies sunkiau išrauti
Juodo sielvarto pagiežą.
Šviesią dieną, tamsią naktį
Ji kankinus nepaliauja.
Veltui orą gaudo lūpos
Ir bejėgiai gniaužias sauja.
Suleika
Tavo sielvartas – tai vynas
Iš laukinio vynuogyno.
Jis širdies žaizdų negydo,
Jis neguodžia, negaivina.
O tačiau tik juo apsvaigęs
Niekini buities menkystę
Ir iš sielvarto sudėta
Nemaria daina pragysti.
1961.VIII.4
VII
Mani
Gal tu krykštauji kaip paukštė
Po Alacho linksmą rojų?
Aš prie savo laimės vartų
Su juoda mintim sustoju.
Kur man eiti, ko belaukti?
Laimėn kelias uždarytas.
Liksiu čia tą ilgą naktį,
Kol ims aušti naujas rytas.
Suleika
Ne, manęs nepaviliojo
Tas Alacho linksmas rojus.
Aš toli buvau nuklydus,
Taip ilgai tavęs ieškojus.
Aš sapnuos tave regėjau
Ir vardu šaukiau daug kartų,
Kol radau tave šį rytą
Prie Didžiosios Laimės vartų.
Kaunas
1961.VII.17
VIII
Mani
Mes kaip tyrų dvi smiltelės
Sūkuriuojam, siaučiant vėjam,
Ir beribėje dykynėj
Tai nutolstam, tai artėjam.
O, kad taip Alachas leistų
Mums patirti didžią tylą,
Kur dvi širdys susijungę
Dieviškais garsais prabyla!
Suleika
Ne, tylos tu nebegeiski
Ir ramybės neieškoki.
Jausti ilgesio palaimą
Tu seniai mane išmokei.
Moku jaust tave iš tolo,
Lūkesy viltim gyventi,
Kol prašvinta išsvajota
Mūs susitikimo šventė.
1961.VIII.5
IX
Mani
Gęsta saulė, ir netrukus
Aš į sutemas paskęsiu,
Ir vien tavo atminimuos
Savo šviesią būtį tęsiu.
Tu į naktį nelydėki
Savo ištikimo draugo.
Jis akių tavųjų šviesą
Štai ir gęstant saulei saugo.
Suleika
Nuo pat ryto visą dieną
Su tavim buvau sutapus,
Tad ir saulei nusileidus
Palydėsiu į anapus.
Kam drauge taip daugel teko
Ir mylėti, ir kentėti,
Tiems kartu Alachas leido
Ir žvaigždynuose spindėti.
Kaunas
1961.VII.22
X
Mani
Mūs būtis kaip tas vaiduoklis,
Dykumos nykus miražas.
Aš prieš jį suglumęs stoviu
Ir suniekintas, ir mažas.
Prie fontanų lieknos palmės,
Šviesūs bokštai, minaretai
Buvo mieli mano širdžiai,
Apgaulingai sužavėtai.
O juk tam esu atėjęs,
Tam mane pagimdė močia,
Kad teisybės, gėrio, grožio
Aš pasaulyje ieškočiau.
Ak, jau smėlyje suguro
Iškilnus miražo rūmas.
Sieloje – nusivylimas,
Tyruos siautėja samumas.
Suleika
Nenorėk gudriai išspręsti,
Kas miražas, kas tikrovė.
Ir akmens uolas tiek kartų
Nebūties banga nuplovė.
Vien tik ten, tyrų klajokli,
Tu nurimęs apsistoji,
Kur gaivina, šviečia, šildo
Meilės saulė viešpatnioji.
1961.VIII.6
Mes ir mūsų šešėlis
Man tarė jaunystė,
Kai saulė vidurdieni džiugesiu švietė:
– Pažiūrėk į mane! –
O jos akys viliojo ir kvietė,
O jos lūpų raudonis
Tryško kaip vyno svaiginantis skonis.
O aš jai atsakiau:
– Vaškinių grabnyčių geltonoj šviesoj
Neseniai aš į mirtį žiūrėjau.
Į akių šiurpulingas duobes,
Į sukritusius žandus,
Į pamėlusias lūpas,
Į rankas it vaiduoklio šiurpias,
Į rankas, kurios guodė ir glostė,
Ir džiaugsmo, ir sielvarto
Ašaras šluostė. –
Bet veltui baugino šiurpi pranašystė, –
Nepaisė tų žodžių jaunystė.
Ji vedė mane,
Kur prieky viliojo mus saulė ir gėlės, –
O čia pat iš paskos
Selino rūstus mūs pačių
Susigūžęs šešėlis.
Ir dabar nežinau,
Kas mieliau mane guodė:
Ar ta,
Kur vidurdienio saulėj džiugiai pasitiko,
Ar tas,
Kur tarp vaško grabnyčių,
Kai jį atlankiau,
Nebylus pasiliko.
1960.III.9
Paletė
Balta – be dėmės kūdikystės diena.
Mėlyna – svajonių širdis kupina.
Rožinė – pirmosios meilės sapnai.
Žalia – viltis, kai širdį skausme gaivinai.
Geltona – džiaugsmas, pakąstas šalnos.
Ruda – kai pavydas širdy suliepsnos.
Raudona – sudrumstusi kraują aistra.
Violetas – kai kelio atgal nebėra.
Pilka – pelenai širdyje.
Juoda – nebūties praraja.
Jei aš būčiau tapybos meistras,
Tos spalvos mano paveiksle žavėtų
Efektu dar neregėtu.
Deja, toks paveikslas
Niekad nebus nė pradėtas:
Aš esu tik poetas.
1959.X.26
Aš nežinau
Aš nežinau, dar kiek dienų sutiksiu
Ir kiek lydės mane naktų.
Dienom naktim skaičiuoti būtį
Yra taip menka ir koktu.
Tu saulėj tapk juodu nakties šešėliu,
O naktį šviesk skaidria žvaigžde.
Tik taip poeto rasi būtį
Giliam gyvenimo sraute.
1962.I.19
Pasikalbėjimas
giedrią
dieną
Jisai priėjo nepastebėtas,
Pasveikino nežymiu mostu
Ir tarė:
– Matai, kaip skaidriai šiandien šviečia saulė!
Žydrioj padangėje nė vieno debesėlio.
O žemėje kiekvienas daiktas
Šiltoj šviesos verdenėj
Gyvybės syvą geria.
Kiekvienas augalas į saulę stiebias,
Kiekvienas paukštis ją pasiekti nori,
Kiekvienas gyvis ją pajusti geidžia.
Ir žemės pilkas grumstas,
Ir uolos skeveldra
Jos šiluma šviesia gyvybės daigą peni.
Ogi žmogus,
Taip išdidžiai pakėlęs galvą,
Karšta širdim
Ir neramiu protu
Be saulės spindulio
Tamsybėse klajotų.
Tad šlovinki ir tu
Šią giedrią dieną
Šviesos ir šilumos
Spindulį kiekvieną! –
O aš jam atsakiau:
– O taip! Aš šlovinu kiekvieną
Gyvybės dosnią versmę.
Aš šviesą šlovinu,
Kuri liepsnotu spinduliu
Įsiskverbia į drėgną urvą
Ir pavėsingą ūkanotą slėnį,
Kuri nušluoja nuo kelių ir aikščių
Visus kraupius šešėlius,
Mirties ir baimės gemalus,
Kur slepiasi širdy, –
Ir sielvarto nuodingą tvaiką. –
Aš šiluma gėriuos,
Kuri pavasarį ledus ištirpdo
Ir vandenis putotais srautais varo,
Daigus ir žiedus sultimis maitina
Ir brandų vaisių rudenį nokina.
Taip pat ir širdyje geri jausmai pribręsta,
Kai ją užlieja šilumos banga.
Ir gerą draugą aš tada pažįstu,
Kai mano dešinę
Šiltai paspaudžia jo ranka. –
O jis atsakė man:
– Tu išmintingai supratai,
Yra tik du būties pradai:
Šviesa ir šiluma.
Ir tik viena yra versmė,
Kurioj skaidri ugnis kūrenas amžinai.
Tu ją lopšy dar pažinai:
Tai saulė!
Jos spinduliuos aiškėja tau takai, keliai ir gatvės,
Nušvinta sutemos nykios vienatvės. –
O aš tariau:
– Tačiau pažvelk aplinkui akyliau:
Dėl ko nuo glaustašakių jovarų
Ilgi šešėliai driekiasi lig mūsų?
Žiūrėk: ore plasnoja vyturėlis,
O dirvoj virpa juodas jo šešėlis.
Padangėj sakalai didingai plauko,
O apačioj vien juodos dėmės
Šmėkščioja per lauką.
Ir aš patsai kur tik bekreipčiau koją,
Juodasis „aš“ visur mane sekioja.
O ne! Aš saulės netikiu skaidria šviesa:
Joje būties versmė įkurta ne visa. –
Jis man atsakė:
– Šešėlis – palydovas saulėtos būties.
Tik saulės spinduliuos jisai tave palies.
Iš saulės gimęs, jis šviesos dvynys,
Būties ir nebūties klajoklis junginys.
Pažvelk, kaip negyvai boluoja dykuma,
Kaip ilgisi pavėsio sėkla dygdama,
Kokia skaidri pavėsyje versmė
Ir kokį meno raštą pina
Šešėlių ir šviesos dermė.
O kas gi tu patsai esi?
Argi ne saulės žiežirba šviesi
Ir juodas saulėtam kely šešėlis,
Iš glūdumos nakties į saulę pasikėlęs? –
Tuo tarpu saulė vakarop pasviro,
Ir girios, ir kalnai šešėliais priartėjo,
Ir aš juodu šešėliu tolin ištįsau
Ir besibaigiančios dienos aidų klausau.
Jau saulė leidžiasi,
Ir vieškeliu nykiu
Aš su pilkais šešėliais
Į tamsią naktį
Nurimdamas žengiu.
...ir
tamsią naktį
Vidurnaktį jis vėl mane atlankė
Ir taip kalbėjo:
– Seniai jau saulė nusileido,
Ir tuoj pakils delčia.
Dėl ko tu vienas rymai čia,
Ant šito kauburio
Prie viešo kelio?
Ar ne geriau tau būtų,
Kol paukščiai ims čiulbėti,
Kol patekės aušra,
Akis užmerkus pasilsėti? –
O aš jam atsakiau:
– Bičiuli, pasilsėsiu
Tik amžinos nakties
Globoj juodų pavėsių.
O ši naktis trumpa ir nejuoda.
Tik pažiūrėk į viršų:
Ar kada
Ryškiau spindėjo žvaigždės,
Kaip šitą tamsią naktį?
Ar kada
Aukščiau į dangų stiebės
Viršūnės jovarų?
Ar buvo žemėje kada
Taip tyra ir švaru,
Kaip šitą tamsią naktį?
Aš negaliu užmerkt akių,
Kol spindi aukščiai tie žvaigždėti.
Aš noriu lig aušros budėti
Su žvaigždėmis sykiu. –
Tada jis tarė man:
– Naktis– ne vien tiktai skliautai žvaigždėti,
Bet ir bedugnės praraja.
Yra juodų duobių dumblynas
Ir žemėje, ir širdyje.
Tamsios nakties neperšviečiamam gūdy
Piktybių knibžda gyvatynas.
Plėšikas ir vagis patamsėj budi,
Ir žmogžudys galanda peilį
Ir, grobio suviliotas, lieja kraują,
O niekšas meilę prievartauja.
Gražu, kad žvaigždėms tu meldies,
Tačiau bijok tamsios nakties. –
O aš jam atsakiau:
– Deja,
Yra ir mano širdyje
Ta šiurpulinga praraja
Ir šlykštūs blogio gemalai;
Tu juos išrauti privalai.
Bet ar kalta čionai širdis,
Jei blogio sėkla jon įkris,
Pribrendus kryžkelės klane,
Kieno pasėta – nežinia.
Ir ar kalta naktis žvaigždėta,
Jei žemės prarajoj
Šlykščių daigų prisėta? –
O jis atsakė man rūsčiai:
– Savos širdies tu viešpatis esi,
Ir tau ne priedanga naktis tamsi! –
Tu savyje įžiebki skaidrią ugnį,
Tegul ji tau nušvies tą juodąją bedugnę. –
O aš tariau:
– Naktis ne priedanga,
Tiktai anga
Man į erdvių visatos bekraštybę
Ir į beribę laiko amžinybę.
Žvaigždėtoji naktis –
Paguoda mano ir viltis.
Naktis,
Dosnioji geradarė,
Žvaigždėtą dangų atidarė.
Yra ir žemėj žiburių.
Ne vieną jų širdy turiu.
Ne vienas jų lėtai išblėso,
Ne viens užgeso amžinai,
O iš rusenančių žarijų
Pilki beliko pelenai.
O šitie, kur padangėj žėri,
Nebeužges nė širdyje,
Ir niekad jų neužgesins
Juoda šios žemės praraja. –
Tuo tarpu jau rytai pradėjo rausti,
Ir žvaigždės ėmė blėsti.
Pasisukau atgal.
Kalnelyje beržai
Viršūnių lapais sumirgėjo,
Ir glaustašakiai jovarai
Saulėtekio vėjely sušnarėjo.
Ir šitai saulė
Liepsnodama dangum pakilo,
Ir tūkstančiai balsų
Ją sveikinti prabilo.
Einu ir aš
Iš tos tamsios nakties
Į šviesią dieną.
Einu aš išdidžiai,
Galvą aukštyn pakėlęs,
Ir vėl mane, kaip vakar, lydi
Juodas
Mano paties šešėlis.
1960.XI.9
Užribio tolyje
Gladiatoriai
Tas – iš Nubijos nuo Nilo,
Šis – nuo šiaurės barbaras.
Vieno – tinklas ir žeberklas,
Kito – kardas ir durtuvas.
Gaudžia pilnas koliziejus,
Vulgus trypia, nekantrauja,
Dega akys, džiūsta burnos –
Trokšta panem et circenses.
Šilko ložėj už vėduoklių
Imperatorius gulsčiomis
Pro smaragdą krištolinį
Tingiai žvelgia į areną.
Duoda ženklą. Tiedu eina,
Prietaringai stingsta baimėj,
Ir pro lūpas prasiveržia
Kimūs žodžiai:
Ave,
Caesar,
Morituri
te salutant!..
Morituri... Tiedu mirs tuoj...
Vienas nuo baisaus žeberklo,
Kits nuo kardo ar durtuvo.
Atsigrįžta viens į kitą
Ir atšoka...
Jųjų akys susitinka.
Kas jie? Priešai?.. Pyktis?.. Kerštas?..
Ne, ne priešai. Ne, ne kerštas.
Vieną mirksnį jie pajunta,
Tartum širdį kas suspaudė...
Jie paniekinti, kad mirtų,
Godžią linksmindami minią.
Jiedu broliai...
Tos pačios mirties jie sūnūs –
Morituri,
morituri...
Ir staiga jie tiesia ranką,
Vienas kitą apkabina,
Broliškam glėby suspaudžia.
Vienas mirksnis...
Jie atšoka...
Meta tinklą ir žeberklu
Smogia barbarą nubietis.
Nepataikė...
Tas į viršų kelia kardą,
Kad sutraiškintų nubiečio
Juodą galvą!
Nepataikė...
– – – – – – – – – – – – – –
Ilgai tęsias tos grumtynės,
Šėlstant miniai.
Pagaliau štai kraujo klanas
Persunkė arenos smėlį.
Vulgus šaukia: habet, habet!
...Morituri
te salutant...
Guli smėlyje nubietis.
Barbaras miglotu žvilgsniu
Ieško cezario. Pamatė.
Imperatorius iš lėto
Kelia ranką
Ir, žemyn nukreipęs nykštį,
Įsakmiu nuleidžia mostu.
Vulgus šaukia: mirti, mirti!..
Barbaras ištraukia durklą,
Kad pribaigtų savo priešą.
Ne, ne priešą –
Tos pačios mirties jie sūnūs...
Vienas mirksnis – smogia brolį
Ir pribaigia...
Ir staiga tą patį durklą
Atremia į savo širdį
Ir susmunka prie nubiečio.
– – – – – – – – – – – – – –
Kai tą dieną leidos saulė,
Šiurpiai Nubijos dykynėj
Vienišas maurojo liūtas.
Blaškės vėtroj šiaurės miško
Šimtamečiai ąžuolai.
1962.I.8
Don Kichotas
Panūdau tapt trubadūru,
Damoms dainuot serenadas.
(Jo širdį degina karštis,
O skrandyje
Alkis ir badas.)
Vakar sutriuškinau ietį
Už savo širdies karalaitę.
(Ir šiandien dar širdį jam knieti,
Visi jausmai dar apkvaitę.)
O tu kilmingoji,
Mano saldžioji, žavi Dulcinėja!
Kokią man prie kojų tavųjų
Iškilmingą rast pozą?
(Pablūdo!.. Jinai vien tik kiaulių šėrėja
Iš kaimo Tobozo.)
Antai užkerėtas galiūnas
Į dvikovą šaukia. Einu.
(O čia tiktai vėjo malūnas
Jį tvojo sparnu.)
Ak mano saldžioji, žavi Dulcinėja!
Duok ranką. Eiva.
Ši žemė niekšėja.
Teprasmenga nelabojo burtų
Pikta velniava!
(Nuėjo.
Jinai pasiliko.
Ne, ji nepames niekados
Dėl riterio liūdnojo veido
Kiaulių riebios bandos.)
1962.IV.3
Šuniui
Nemėgstu tavęs,
Išlepintas, poniškas,
Maitinamas, penimas,
Šukuojamas, maudomas
Ir išblusinėtas,
Išsigimęs šunie!
Mielesnis man kiemsargis rudis,
Prirakintas prie vartų,
Prie klėties, arklidės ar tvartų,
Apspardomas, mušamas,
Keikiamas, ujamas!
Už dvokiančių pamazgų dubenį,
Už duonos suplėkusį kriaukšlį
Iš džiaugsmo jis unkščia
Ir ranką dar lyžtelėt skubina
Šykščiam savo ponui.
Paskui dieną naktį iš savo būdos
Jis saugo jo turtą budriai, nuolatos
Ir puola plėšiką bei vagį, kuris
Palies pono klėties ar kluono, ar kūtės duris.
O tu, mano mielas šuneli,
Ne kartą piktai apibartas,
O gal ir apkultas!
Užtai dar daugiau prie manęs prisirišęs.
Tu mano pėdom vis sekioji
Ir, priekin užbėgęs, žvilgsnius mano gaudai –
Ir jei mano norą įspėji,
Iš džiaugsmo pamišęs aplink šokinėji.
Dėl manęs į ugnį ir vandenį pultum,
Aštriais dantimis mano priešą draskytum!
Su tavim ir miške aš jaučiuosi saugus,
Nors tu vien šuva,
Aš – žmogus.
Vilnius
1960.IV.25
***
Pažvelgęs
Į tą neaprėpiamą plotą,
Į dangų ir žemę,
Ir tolyje jūrą miglotą,
Nustebęs sakau:
O koks gi tu menkas
Ir koks tu didingas,
Žmogau!
1961.VII.15
Aukojau žemei
Aukojau žemei, ką galėjau –
Ir ko aukot neketinau.
Jai skausmo ašaroj spindėjau,
Jai meilės dainoje skambėjau,
Ja dieną naktį gyvenau.
Ir buvo gera man priglusti
Prie jos kaip motinos krūties –
Pro gėlą, neviltį ir rūstį
Tylioj vienatvėj nusiskųsti,
Kad laimės veltui čia ilgies.
Mane ji guosdavo ne sykį,
Vilties kuždėdama žodžius:
– Tu mano balso paklausyki,
Šviesius jausmus širdy ugdyki,
Ir skausmo ašaros nudžius. –
O šiandien vėl, kai širdį gelia,
Aš kitą balsą išgirstu:
– Tu rasi platų laisvės kelią
Į savo laimės šviesią dalią
Po pilko kauburio grumstu.
Druskininkai
1959.VII.22
Į didelį ir
aukštą kelią
Prieš daugel metų
Šventadienių tyliaisiais vakarais
Aš mėgdavau nuo tėviškės kalnelio
Žvilgsniu apimt gimtinės plotą,
Čionai kalvų, ten mėlynų šilų
Ir temstančios padangės apribotą.
Aš mėgdavau viršūnėje kalnelio
Jo šiurkščioje žolėj vangiai priglusti,
Geltonų kačpėdėlių ir rausvų čiobrelių
Aitrius kvapus krūtinėje pajusti.
Ir buvo taip tylu, ramu aplinkui, –
Tik apačioj lengvutis palšas rūkas slinko,
Tik tėviškės pirkia pro ūkaną bolavo
Ir viršum stogo dūmas vinguriavo.
Po daugel metų
Aš įkopiau į kitą aukštą kalną.
Manos buities visi keliai ten traukė,
Pavasaringos audros ten viliojo,
Ir skrisdami padange paukščiai šaukė.
Aš įkopiau į kalną, aukštą, statų, –
Ir šitai naują, švytintį pasaulį
Nustebę akys mato.
Į begalinį tolį
Pasistūmėjo horizontų ribos,
Ir žemės pakraščiai melsvam ūke nulinko.
Nėra ribų nė ten.
Veržli mintis ieškojimų keliuos
Nei žemėj, nei padangėj kliūčių nesutinka.
Antai gimtasis kraštas
Lyg kilimas spalvotais raštais tįso.
Ir jo keliai takeliai vingių vingiais
Į tolimas padanges prasiskverbt išdrįso.
Ir ten matau aš naujo amžiaus žmogų,
Bekopiantį aukštyn iš po šiaudinio stogo.
Einu tolyn ir aš.
Negrįšiu atgalios.
Nėra šios žemės sūnui gražesnės dalios,
Kaip siekt į priekį ir į viršų kilti,
Ir dideliais troškimais nebenusivilti.
...Antai ten dunkso tėviškės kalnelis –
Pakvipo kačpėdėlės ir rausvi čiobreliai...
Lydėjo jie mane nuo tolimos jaunystės,
Telydi ir toliau
Į didelį ir aukštą kelią.
1960.V.25
Ave vita
I
Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią
Man nereikia tragiškų grimasų.
Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią
Noriu tarti žodį
Atvirą ir drąsų.
Aš nenoriu nieko čia bauginti.
Kai širdy visi geismai išsenka,
Nėr man noro Hamletą vaidinti –
Būti ar nebūti – lygiai menka.
Rytą saulė kėlėsi pro rūką,
Vakaro šešėliai kloniais slenka,
Kažkoks paukštis klykaudamas suka, –
Viskas lygiai banalu ir menka.
Amžinybės angoje neveikia
Jokios mūs trumpos buities vilionės.
Temstant nakčiai,
Saulės nebereikia
Paskutiniam žygiui
Žemiškos kelionės.
Temstant nakčiai,
Man nereikia tragiškų grimasų.
Paskutiniam žygy
Žemiškos kelionės
Noriu tarti žodį
Atvirą ir drąsų:
– Sudie, gyvenime!
1962.IX.16
II
Bet ne, jis manęs nepaleidžia!
It liaunas patamsių vijoklis,
Į aukštį ir šviesą iškopti panūdęs,
Jis stiepias į saulę silpnu mano kūnu,
Godžiai šaknimis įsiėda į širdį
Ir alkanas smegenis čiulpia.
Gyvenimas dar sykį nori
Manim pražydėti.
Aušrom spindulingų saulėtekių,
Dienovidžių saulės kaitrom,
Vakarių žarų liepsnomis
Ir paukščių čiulbėjimu,
Ir kvepiančių sodų žiedais,
Ir muzikos žavesiu, –
Ak, ir meilės svaiginančiais burtais
Jis nori mane vėl į žemę įdiegti
Ir vėl mano siela
Į saulę įkopti.
Ir aš nežinau,
Dėl ko šitą vieną vienintelį kartą
Panūdau melu apsigauti.
Tada jį apglėbiau
Kaip brolį, seniai nematytą,
Ir iš lūpų išsprūdo tas žodis –
Ave vita!
1963.I.4