lt
I
Prieš dvejus metus numirė Mikas Kasiulis. Jisai buvo žmogus drūtas, stiprus ir mirė visai netikėtai. Visą dieną šienavo Pilvingy, klampydamas baloj iki pilvo, juokavo su kitais šienapjūviais ir tampė iš balos kraštan tokias naštas, jog žmonės tik stebėjosi.
- Gal tu, brol, arklio jėgas turi? Jaunam iš vietos neatkelti tokios naštos!..
Patenkintas tuo, kad nustebino žmones, Mikas tik juokėsi.
- Senų laikų žmogus, ne šių dienų išklebėliai, - gyrė jį senesnieji.
Parėjęs namo, Mikas pavalgė rūgštaus pieno su šutintomis bulvėmis
- Na, bobule, pavalgiau kaip karalius, - nusijuokė Mikas, atsikėlęs nuo skobnių, ir paleido truputį juostos.
O kitą vakarą Kasiulis kaip ąžuolas, audros išverstas iš šaknų, gulėjo jau miręs ant lentos, nupraustas ir parėdytas. Numiręs jis mažai buvo pasikeitęs, veidu raudonas kaip jaunas, nesubojęs, nenuliegęs... Žmonės stebėjosi ir atsikvošėti negalėjo, kad tokį žmogų būtų galėjusi giltinė taip greitai surangyti...
Negreit užmiršo Kasiulienė savo žmogų. Per kelias savaites ji vaikščiojo kaip vandens apsemta; darbas iš rankų krito, lyg jos būtų nutirpusios. Kur tik ėjo, kur tik pasivertė, ten mato tai šį, tai tą, kas vyro rankom padaryta ar vyrui priklausė.
Pamato, susijaudina ir apsiverkia.
Kai kada traukte traukė ją išeiti kieman, lyg jai kažkas kuštėjo ausin, kad išėjusi pamatys vyrą, tašinėjantį, kaip būdavo, skiedryne. Neiškentusi mesdavo darbą ir eidavo, tik nieko ten nerasdavo. Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion.
Per kelias savaites ir akys ėmė blogai matyti, ir sveikata susilpnėjo. Nors laikas darė savo įtakos, tačiau dažnai Kasiulienė juto, kad nėra vyro. Tai kokio reikalingo padaro surasti negalėjo - kaimynai išnešiojo, kai ji vyrą laidojo, - tai nepaklausydavo jos dabar, kaip būdavo, sūnus ir darbininkai, tai daržų tvorose pamatydavo skylę, per kurią kaimyno paršai, sulindę daržan, pridarydavo žalos.
- Tai, dievuliau, - dūsavo Kasiulienė, - kai nėra senos galvos, visur bloga.
Bėda, ir gana, o aršiausia tai - sūnus. Nusidavė jisai nei į tėvą, nei į motiną. Abu jiedu buvo taupūs, šykštūs, skatiką išleisti nemėgo ir kad kokį auksiną sugauna savo naguosna, negreit jį paleidžia. Tėvulis buvo vikrus darbe ir į lauką uvėrus kaip žvėris. Kur tik galėjo kąsnelį gauti, ten ėmė, ir savo, žinoma, neapleisdamas. Per tai turėjo daugiau šero, daugiau ir gyvulio laikydavo; o kad gyvulys geras, geras buvo ir laukas, nes jisai mėgsta mėšlą. Nors Kasiulis turėjo tik pusę valako, bet supjaudavo, suimdavo iš lauko daugiau negu kitas valakininkas, nes jo laukai buvo geriausiai išdirbti, įmėžti.
Žmonės vadino jį turtuoliu ir manė, kad ir skatiko jisai gerai turįs.
Kasiulienė turėjo pinigo, tik jo buvo ne per daug, porą šimtų rublių, bet visados ji mokėjo tik aimanuoti. O sūnui tai niekados nedavė nei skatikėlio, kad jis prašytų net verkdamas. Sūnus nors negėrė, nerūkė, kaip ir tėvas, bet labai nešėsi, norėjo, kad jo rūbas būtų gražesnis negu kitų, kad pušnys būtų su žibančiais aulais, o čia nuo motinos neišmelsi nei vieno skatikėlio.
- Die, motule, aš neturiu kepurės. Toji pati ir šventai, ir šiokiai dienai, - kimba jisai sekmadienio rytą motiną, vartydamas rankoje kepurę.
- Nelįsk, vaikeli, akysna! Kur aš tau imsiu? Tėvulio vėlei paminėti nėra už ką, o tu nori naujos kepurės. Seniai čia tu ją pirkai!
- Kaip - seniai? Pernai rudenį dar, kai tėvulis buvo gyvas. Matai, bryliukas atplyšo, ir valinys visai nušuto nuo lietaus.
- Kas tau kaltas, vaikeli, kad tu ją kasdien dėvi. Palauk rudens, kai parduosime javo...
Bet sūnus laukti rudens nenorėjo. Javo buvo ir dabar aruoduose, o kaimynai pamokė, kaip lengva gauti pinigų, jei yra ko iš aruodo pasisemti...
Vogčiomis jis pardavinėjo kaimynams avižas, rugius ir ką tik galėjo išvogti. Jis daug negalvojo, ar tai gera, ar tai bloga, ką jis daro, o motinos mažai tebijojo.
Vieną šventadienį grįžęs namo, parsinešė kepurę su mėlynu valiniu.
- Kieno gi dabar tu čia kepurę parsinešei? - klausia Kasiulienė sūnaus.- Kur dabar tu ją ėmei?
- Kieno gi gali būti? - Mano, nusipirkau. Nedzingėje.
- Ar daug užmokėjai?
- Du auksinu...
Motina pavartė pavartė kepurę, pažiūrėjo, mato - nieko sau, verta pinigų, kurie už ją užmokėti.
- Ar nepermokėjai tik, vaikel? Aš gal ir už penkiasdešimtį būtau išsiderėjusi.
Sūnus tik sumurmėjo po nosimi. Jis už kepurę užmokėjo ne du, bet keturis auksinus...
Kitą šventadienį sūnus parėjo naujomis pušnimis apsiavęs. Pušnys buvo su blizgančiais aulais, pentyse žibėjo variniai žvaigždžiukių pavidalo papuošimai.
- Iš kur tu, vaikeli, ėmei šitas pušnis? - klausia jo motina.
- Pirkau, - nenoromis burbtelėjo sūnus. Kasiulienei lyg kažkas toptelėjo širdin.
- Iš kurgi tu, vaikeli, pinigų ėmei?
Sūnus nieko neatsakė, užsimovė kepurę ir išėjo sodžiun. Motina nuėjo svirnan. Apžiūrėjusi aruodus, tik galva palingavo ir giliai atsiduso.
Ant rytojaus ji sugavo sūnų, kai jisai drauge su bernu tempė per tvorą į kaimyno kluoną maišą rugių. Suvelėjo sūnui nesigailėdama straigu per nugarą ir būtų davusi dar daugiau, jei tasai nebūtų pabėgęs. Teko nemaža ir bernui, kurį privertė nunešti maišą atgalio svirnan ir išpilti rugius aruodan. Užrakinusi svirną, nubėgo pas kaimyną ir išplūdo, iškoneveikė jį, kiek galėjo. Grįždama namo, dar ilgai jį keikė, stovėdama gatvėj...
- Eik, eik nelojus namo, o ne, tai šunim užpjudysiu, - pradaręs langą, subarė kaimynas.
Bet Kasiulienė taip garsiai ėmė jį plūsti, ant viso sodžiaus gerklę paleidusi, jog net moterys iš pirkių išbėgo paklausyti, kas čia dedasi, o vyrai atidarė langus ir iškišo galvas.
- Kas ten rėkia? - klausia vienas.
- Bobos susipešė, ar kokis ten paibelis, - atsakė antras ir uždarė langą.
Karlis žino gerai, kad bobai burnos neužčiopsi, jei jau ji nasrus paleido. Ar boba plūsta, ar kalė loja - vis tiek vėjas nuneša. Kas kita vyriškis. Tam žmogus ir pakaušin gali įsiskverbti, ir teisman patraukti. O bobai ką padarysi? Negu su ja imsi kautis? Geriau neliesti... Jis tik mostelėjo ranka ir uždarė langą.
Teplūsta sau, kol savo žodyną išeikvos.
Kelias dienas dar skundėsi Kasiulienė sūnumi, kaimynu, ką tik sutikdama; per kelias dienas į sūnų nei žodžio nepratarė. Ir sūnus irgi pyko ant motinos ir jos akivaizdoje skundėsi kitiems, kad rankos nepakeliąs, ir skųsdamasis rodė mėlynę...
O kai ketvirtą dieną motina liepė jam parnešti vandens, išsišiepė į ją:
- O pati negali? Kautis tik moki...
Bet, paėmęs kibirus, vis dėlto nuėjo ir parnešė vandens.
Praėjo kelios savaitės; Kasiulienė raktų iš savo rankų neišleisdavo; kad ir duodavo sūnui, jei ko būtinai svirnan reikėjo, o pati nueiti neturėjo laiko, tuoj reikalavo, kad greičiau grąžintų jai raktus.
Sūnus iš pradžių šaipėsi, bet tuoj nurimo.
Senė džiaugte džiaugėsi, kad sūnus savo išdaigas jau pamiršo.
Tik kaimynui Karliui ilgai dovanoti vis negalėjo. Dar iš tolo jį pamačiusi, senė nusispjauna ir gilumoje sielos palaimina, kad jis sau kojas pasilaužytų, sprandą nusisuktų...
II
Kasiulienė sėdėjo ir skutė bulbes, kai pas ją pirkion užbėgo Uogelė. (Ją praminė "Uogelė", kad ji kiekvieną vadino uogele.) Buvo tai kampininkė, moteris trijų dešimtų metų ir geros dar uodegos, labai vikri, kaip vijurkas, ir pirma visam sodžiuje "pletkininkė", Darbo ji daug neturėjo, nes kokis ten kampininko ūkis, ir todėl apeidavo kasdien ar tik ne visą sodžių, nešiodama žinias iš vienos pirkios kiton, papasakodama, kas ką apie ką pasakė; dažnai per ją moterys susibardavo. Tarškėti ji mėgo be galo ir visur daugiausia kalbėjo pati. Ateis pirkion, pripliauškins, išgirs vieną kitą žodelį, padarys iš jų jau dešimtį, o už valandos ir šimtą ir paleis per visą sodžių kalbas...
Kasiulienė, nors ir pati mėgo pakalbėti, o labiausiai - pasiskųsti, - neapkalbėti, dieve gink, tik pasiskųsti, - tačiau nemėgo Uogelės.
Įbėgo Uogelė pirkion, lyg kas ją vijo, apsisukė dukart, apsidairė, nesurojo prisėsti ir jau vėl šoko nuo uslano.
- Tai jau, uogele, tu bulbes skuti? O mano dar nieko nepagaminta. Bėgsiu, uogele, namo.
- Ko dabar tau skubintis? - vien kad neliktų nemandagi, sulaiko ją Kasiulienė. - Pasėdėk. Maži vaikai namie juk neverkia.
- Vai, uogele, aš tik minutėlei užbėgau. Už darbo, uogele, nei rankų nepraskiriu. Buvau pas Petrulį, sietą anądien buvau paskolijus ir niekaip negalėjau prisirengti atiduoti. Einu pro tavo vartus: užeisiu, pažiūrėsiu, kaip ten, uogele, gyvena mūsų našlelė, ar labai ji ten vargsta. Bet kaip matau, uogele, pas tave, dievuliui dėkui, visko dar yra. O pas mane, uogele, tai jau suniekė. Užgraužė ji mane, uogele. Gerai tiems, kurie arti tavęs gyvena, vis šiuo tuo aplink tave pasipeni kaip aplink kažkokią dvarininkę, - atsiduso Uogelė.
- Kas aplink mane pasipeni? Ačiū dievui, kad pati turiu duonos kąsnelį. Ir tai gerai.
- Dar jau, uogele, nepasipeni? - laikydamasi durų rankutės, liežuviu malė Uogelė. - Dar jau nepasipeni. Argi tokiame ūkyje kaip tavo, kur visko pilna, tik gal, uogele, gegužės pieno nėra, visko sužiūrėsi?.. O dar jei, uogele, samdininkas yra... O nei vienas, uogele, samdininkas ūkininko kišeniun netraukia, bet iš kišeniaus... Tai ir dabar, nuėjau, uogele, pas Petrulius, matau, spirgina lašinius kaip sviestą. - Iš kur jūs, uogele, ėmėte tokių lašinių, - klausiu, - nejaugi jūsų paršelio? - Kur tau, sako, savus jau seniai suvalgėme. Ar maža pas žmones, sako, kabo gerų lašinių palčių, ar maža mūsų sodžiuje turtuolių, kad tik pinigų turėtume.
Ir juokiasi, uogele, ir šaiposi vienas į kitą. - Traili, ai traili, neklegėk, ko nereikia, - bara Petrulienė vyrą, ir pati vis šypsosi, uogele. O čia ir jūsų berniokas stovėjo. Tai į vyrą dirstels Petrulienė ir nusišaipo, tai į bernioką - ir vėl nusišaipo. Taip man, uogele, ir toptelėjo širdin, kad tai tavo berniokas jiems lašinius nešioja.
- Gal ir nešioja, kas jį žino. Ar tai namų vagį sugausi?
- Tiesa, uogele. Tai ir aš galvoju: užbėgsiu pas moteriškę, nors perspėsiu, tegul pasisaugo... Tai, uogele, ir užbėgau.
- Dėkui, labai dėkui, viešnele, kad užėjai. Galgi ir vagia, dabar prižiūrėsiu, paseksiu...
- Dar jau ten, uogele, yra už ką dėkoti. Tik tu jau, uogele, neporink niekam, kad aš tau pasakiau: dar kalbos kurios kils. Dievaž nesinorėtų pjautis su Petruliais, visgi jie, uogele, mano šiokia tokia giminė; bet negalėjau iškęsti, uogele, tavęs neperspėjus! Kaip iškęsi, jei žmonės našlę skriaudžia. Ją gi, uogele, ir be to dievas nuskriaudė...
- Dar jau aš ten kam sakysiu,- ramina Uogelę Kasiulienė, lydėdama ją per priemenę...
Ir Uogelė nubėgo pas kitą ūkininką, kad išpasakotų ir ten. Bet jau trečioj pirkioj išėjo taip, kad bernas išvogęs visą paltį ir pardavęs Petruliui už taboką ir degtukus...
Vos atsisveikino Uogelė, Kasiulienė užkopo ant lubų, kur buvo sukarti ant karčių lašiniai, taukai, kumpiai, dešros... Mato, kad nėra beveik pusės geriausių lašinių palties...
- Vai, dievuliau, pačius geriausius lašinius! Vai, kad jūs išpustute, vai, kad jūs krauju ištriestute! - aimanavo ir keikė Kasiulienė, tupinėdama aplink kartes. - Vai, gi ir dešrų trijų ritinėlių nėra! Vai, dievuliau dievuliau, už ką dabar man visi šie priepuoliai? Pragaišins nedraugai, vėju ūkį paleis!..
Nukopusi nuo pirkios, išsitraukė skujinakotį ir nubėgo kluonan, kur sūnus kūlė javą su bernu. Kluone rado tik berną.
- Tai tu, vagie, mano lašinius nešiosi! - užsipuolė ji berną, lįsdama su lazda, - Aš tau rankas aplaužysiu, piktos dvasios tu paderme!
- Nelįsk, nelįsk, teta, nes spragilu suvanosiu, - graso bernas. - Aš tavo lašinių neliečiau.
- Nelietei? O kas nešiojo Petruliui, kad tavo kaulus aitvaras taip nešiotų!
- Ar regėjai gi? Nešiojo kas, tik ne aš... Pasiklausk geriau tų, kurie matė, o nelįsk kautis...
Ir plūdo, ir koneveikė gi ir sūnų, ir berną, jog net baugu buvo klausyti. O sūnus net pirkion, įeiti bijojo, taip ir buvo nevalgęs visą dieną. Tik pavakarėje, įsivogęs pirkion, nusisukė duonos plutą; tuo ir buvo gyvas visą dieną.
Keikdama, plūsdama privertė berną pernešti visą mėsą nuo aukšto svirnan ir, jį užrakinusi, prisirišo raktą į prijuostę.
Sulaukusi sekmadienio, nuėjo pas kunigą ir apskundė Petrulį, kad mokęs vogti jos sūnų ir berną.
Petrulis buvo "brostvininkas" ir kas šventadienis kamža apsivilkęs, stovėjo prie "dievo stalo" su didžiausia buože. Kunigas tuoj pasišaukė jį, nubarė, išgėdino ir liepė nusiimti kamžą; net prigrasė, kad visai pravarysiąs iš "brostvos".
Tokia gėda prie visų žmonių!.. Begėdė, ėmė žmogų ir išvagino! Patsai nežinojo, kaip išėjo iš zakristijos. Net bažnyčioje būti nebegalėjo. Šventoriuje rado savo žmoną, sėdinčią su rožančiumi po kriaušimi.
- Ko tu ne bažnyčioje? - klausia pati.
Petrulis tik akis nuleido, gėda buvo jam prisipažinti, bet kad pati užsispyrė, papasakojo viską. Toji užgirdusi sučirškėjo kaip spirginys ant keptuvo.
- Ak, lakmitke, ak, patvorių valkata! Vaigi aš jai akis išlupsiu, tegul aš ją tik sutiksiu kur! - grasė Petrulienė...
Ir kai tik pamatė Kasiulienę miestely, tuoj priėjo prie jos ir čia pat užsipuolė...
Ir ėmė abi rodyti visiems susirinkusiems, kuri geresnius turi nasrus. Pasirodė, kad abiejų gerų būta, ir viena antrai nepasidavė - abi buvo geri...
Kitą šventadienį Petrulienė apskundė kunigui Kasiulienę, kad ji esanti bedievė, užkalbinėjanti žmonėms dantis ir daranti visokius burtus. Ir tiek prikalbėjo, jog kunigėlis net iš pamokslo barė žmones, kad jie į šeptūnus ir burtininkus neitų ir jais netikėtų, nes visi jie tik apgavikai ir dievo priešai, kuriuos ar šiam, ar kitam pasauly dievas nubaus, kaip ir tuos, kurie jais tiki.
Petrulienė neiškentė ir pasigyrė, kaip ji įdavė kunigui Kasiulienę.
- Žinos dabar, kaip skųsti kunigui geri žmonės. Ji mano, kad tik ji viena žino kelią pas kunigą, kad tik jos kunigėlis klauso. Dargi mano žmogus "brostvininkas", tai ne bet kas.
Uogelė viską tuojau papasakojo Kasiulienei, ir toji nusigandusi vos sulaukė arčiausio šventadienio; ji nusivedė su savim Lukšį, savo kūmą, kuris taipogi buvo "brostvininkas"; tasai paliudijo, kad ji niekados niekam dantų neužkalbinėdavo, pieno karvėms neatiminėdavo, ir viską apie ją veltui primelavo Petrulienė už tai, kad ji kunigėliui pasiskundė Petruliu.
Ir taip verkė ir skundėsi Kasiulienė teisindamasi, jog kunigėlis net raminti ją buvo priverstas.
Iš pamokslo jis vėl barė moteris, kurios, dievo nebijodamos ir artimo meilės širdy neturėdamos, leidžia paskalas ir šmeižia gerą savo artimo vardą.
- Tai vis apie Petrulienę kalba kunigėlis, - kuštelėjo Kasiulienė Uogelei. - Tegirdi ji, kad kunigėlis visų viską žino. Ne aš būsiu, jei jos vyro nepravarys iš "brostvos".
Uogelė dar šventoriuje, tik išėjusi iš bažnyčios, susitiko ir viską papasakojo Petrulienei.
Ir ėmė bėginėti čia viena, čia antra pas kunigėlį, kol tasai, abi išbaręs, pravarė ir uždraudė pas jį lankytis.
Nuo tos dienos prasidėjo mirtina kova tarp dviejų moterų. Kai tik Kasiulienės kiaulė įėjo Petrulio kieman, pati Petrulienė, užkėlusi vartus, užpjudė ją šunim. Šuva krimto kiaulei ausis, kiaulė žviegė, ir moterys viena antrą plūdo kaip tik mokėdamos.
Ant rytojaus Kasiulienė iškirto koją Petrulių gaidžiui, kai tik tasai įlėkė jos daržan... Paskui vėl Petrulienė rovė ropes su Kasiuliene...
Kilo žiema, užėjo šalčiai. Sniego vėjas pripustė vėpūtinius aukščiau langų.
Sūnus su bernu keldavosi dar be dienos, tik po pirmų gaidžių, ir eidavo kluonan kultų javų. Drauge su jais keldavosi Kasiulienė ir triūsė aplink pusryčius. Tik dar pradeda aušti, o jau pusryčiai pagaminti, ir Kasiulienė siunčia mergą, kuri užsisnaudusi verpia kuodelį, kviesti kūlėjų pusryčiauti. Pavalgę primigdavo visi, iki saulė užteka. Vos pirmi spinduliai pateška išgražintuose šalčio languose, jau Kasiulienė kelia vyrus:
- Kelkitės, berneliai! Gyvulėliai pašaro prašo. Tie raivydavosi, keldavosi, ilgai audavosi, vyniodami kelias autakojų eiles, ir, užsimovę bepirštes, apsirišę ausis, eidavo šerti ir girdyti.
Tuoj visam kaime tik girdėjai, kaip girgždėjo svirtys... Nors Kasiulienė jau seniai nematė, kad sūnus bloga darytų, tačiau sekė jį kaip slapikę vištą. Kada tik jisai vėtė javą, ten, kur buvusi, kur nebuvusi, ir Kasiulienė triūsė. Paskui jau neatstodavo, kol visą javą sunešdavo svirnan.
Nors motulė žiūrėjo, kiek galėjo, tačiau atsitiko nelaimė, kuri vaizdžiai parodė, kad namų vagies nesugausi. Užvogę maišą rugių, atnešė sūnus su bernu ir pastatė jį tvarte, kol pataikins progą nugabenti jį kur kitur. Karvė suuodė javą ir, prakrimtus maišą, ėdė, kiek tik norėjo. Apsiėdus apsirgo, ir gerai, kad Kasiulienė ne vėlai pastebėjo, nors surojo papjauti; kad ne tai, būtų išgaišusi, mėsą tada šunims mesk.
Susitrėkė karvė kaip kupeta, didelė, riebi, antradėlė ir tik po telio. O tokia buvo pieninga!
Tris dienas plūdo sūnų ir verkė moteriškė, bet ir vėliau dar ilgai pamiršti negalėjo. Kas tik žodis, tai ir prikiša jam.
Sūnus pirma kentė, paskui prigrasė motinai, kad mesiąs viską ir bėgsiąs, kur kojos neša, Amerikon ar nors už berną kur išeisiąs, bet tik ne pas motiną gyventų...
- Tu jam bent vesti lieptai, - patarė Kasiulienei Uogelė. - Apsivestų, kitas žmogus būtų...
- Vai, kadgi dar jaunas. Jam kunigas, viešnele, sutuoktuvių dar neduos.
Bet visgi senė dairėsi į mergaites, kad rastų tokią, kuri būtų ir darbininkė, ir kraitį gerą turėtų, ir būdu nepikta, sugyvenama...
III
Praeitą pavasarį nukeliavo Amerikon Jono vienaamžis Kazys Balius ir dabar rašė namo ir sėbrams, kad ten jam gerai sekasi. Namie tai buvo nekemėžnas bernas, pastumdėlis, visų niekinamas ir pajuokiamas, o ten, matyti, tikrai jam sekėsi, nes, vos pusei metų praslinkus, jau atsiuntė tėvui visą skolą, kurią tasai buvo užsitraukęs sūnui Amerikon išleisti; už pusantro mėnesio vėl atsiuntė tėvams trisdešimt rublių ir savo atvaizdą. Kai pamatė bernai, net akyse jiems sutemo, tikėti nenorėjo: ponas, ir tiek - ir rūbai gražūs, ir laikrodis yra, visai kitas žmogus, nors iš tolo kepurę kelk. O čia jis bernams atrodė trijų skatikų nevertas... - Jei Amerikoj tokis gerai uždarbiaudavo ir įsirėdė kaip ponas, tai apie juos nėra ko nei kalbėti.
Sumanė tada visi bernai, jų tarpe ir Jonas, nurašyti Kaziui laišką, kad jisai jiems atsiųstų "šifkartės". Tasai "šifkartės", žinoma, niekam neatsiuntė, bet atrašė tokį laišką, jog visi užsispyrė, ar mirti, ar Amerikon eiti. Kito ir sapne nesapnavo, tik kad Amerikon eina. Vienas kitas ėmė tėvams akysna lįsti. Tėvai iš pradžių ir klausyti nenorėjo.
- Kas tu, kampininkas ar kas, kad bruktaisi velniai žino kokion ten Amerikon galo sau ieškotų. Maža tau namie duonos ar darbo? - barė jie vaikus. Bet kad vaikai nesiliovė lindę akysna ir kad senis Balius, kuris vėl gavo dvidešimt rublių, vis labiau gyrėsi sūnumi, kai kuris tėvų ėmė jau kasyti pakaušį.
- Dievai žino, galgi ten patys pinigai kiseniun lenda, - galvojo ne vienas ir ėmė dairytis, iš kur čia gavus skatiko išleisti sūnui Amerikon.
Visų bernų labiausiai dabar spyrėsi Jonas Kasiulis. Siunčia jį motina kur darbo.
- Eik sau pati, - murma jisai, - aš čia jums visiems nebedirbsiu kaip vergas. Ko neleidi manęs Amerikon?
- Kam gi tu čia darbuji, kad ne sau? Juk daugiau nieko nėra, o aš su savim ūkio nenusinešiu.
- Nereikia man tavo ūkio, leisk mane Amerikon!
- Kaipgi dabar aš tave leisiu, vaikeli? Kas gi ūkį prižiūrės? Žinai, kokis dabar samdininkų darbas, o jei dar vyriškio namie nėra.
- Tuščia jo, šito ūkio! Kiti ir be ūkio ponauja, o aš einu einu ir batų gerų, kepurės neturiu per tavo malonę. Trankausi kaip pragare, o vis dėlto kaip elgeta vaikščioju, kad net žmonių gėda, Jei tu manęs Amerikon neleisi, nedarbuisiu aš tau: eik pati.
- Nei tu man kalbėk, nei aš tavo kalbų noriu klausyti! - atūždavo sūnui. - Vai, kad jau tą Ameriką žemelė būtų prarijusi, negu mes apie ją sužinoję...
Ir taip diena dienon...
Buvo laikai, kada sūnelis, geru apsimetęs, pasakojo motulei, kaip būtų gera ir jai, ir jam, kad jis Amerikon nueitų. Motulė maloniai tada klausė Jono kalbos, nors Ameriką vis dar tebekeikė, kad ji ten vietos baltam pasauly nerastų, bet tai jau ne iš širdies keikė, tik kad keikti Ameriką buvo pripratusi... O kai Balienė atėjus ima girtis, kad josios sūnus ten Amerikoje gaunąs pinigus kaip mėšlus, moteriškė nebežinojo, nei kas ir bemanyti.
- Galgi ten ir gerai, kad žmonės eina, kaip nemunai plaukia. O kas tik nueina, be pinigų negrįžta! Pabūsiu kaip nors viena, teeina, pamėgina savo galva gyventi. Galgi jo ten laimė laukia!.. - manė dabar Kasiulienė.
Bet praslenka diena, dvi, ir vėl moteriškė svyruoja... Baisu! Ir pinigo tiek neteksi, ir ūkis nusitrėks... Atėjo kalėdos. Kam didi šventė, bet ūkininkui, kuris turi samdininkus, didelis vargas. Antrą dieną kalėdų meta ūkininką visi algininkai, kurie dar reikia kaip geri ponai nuvežti namo, ir visas ūkis lieka vien ant šeimininko rankų. Ir tenka žmogui nuo anksto ryto iki nakties eiti ir eiti. O čia dar reikia važinėti ir kalbinti sau nauja draugė. Privargsta, prisiaimanuoja, kol sukalbina. Nemaža vargo turėjo Kasiulienė, kol sutaisė sau draugę, nukalbinus mergą, piemenį ir šiokį tokį pusbernį.
Ir sūnus važinėjo, ir pati vaikščiojo kelias savaites. Bet merga, pabuvusi kelias dienas, išėjo sekmadienį bažnyčion ir nebegrįžo, nusinešė net ir duotą iš anksto rublį. Piemenaitę atkalbino vienas iš kaimynų, pasiūlęs daugiau algos ir milinaitę... Berną kiti kaimynai nugąsdė, kad pas Kasiulius labai sunku, nuo darbo rankų nepraskirsi, tokis ūkis, ir vis dviem teks apeiti; paklausė, paklausė bernas, metė ir išėjo, liko vėl Kasiulienė be draugės. Keikti prisikeikė ji, kiek norėjo, net mišias ketino užpirkti, bet samdininkų tuo nesugrąžino.
- Tai, motule, - kalbėdavo tada Jonas, - tuščia jų, šitų algininkų. Darbuji žmogus, eini kojų nepakeldamas, ir vis tik dėl jų. Ir algos, motule, dabar nežmoniškos, ir moki jas žmogus, ir tai rasti gero samdininko negali.
- O kokis yra, vaikel, - pritardavo ji sūnui, - ir tasai tinginiauja, išbjurintas kaip šuva.
- Taigi, motule. Leisk geriau mane Amerikon; nereikės mums tada samdininko.
- Ogi laukas, vaikel, kaip bus?
- Lauką išleisim pusėn; jei bus iš pusės sunku pragyventi, aš dar prisiųsiu. Ir tu lengviau gyvensi, motule, ir man bus geriau. Tuščia jų, tų algininkų, nesulauktų jų galva, kad dabar mes jų prašinėtume!..
- Kas tiesa, tai tiesa, neužginsi, - mano Kasiulienė. - Bėda su samdininku, ir tiek. Nors nerūpėtų tada niekas. O kad ir nenuleis sūnaus Amerikon, tai gal bus gerai? Vis tiek - pragaišins ūkį, ir gana. Žiūrėk nežiūrėk, namų vagies nesužiūrėsi... Tiesa, nuobodu bus vienai, bet visgi pragyvens kaip nors metus kitus. O tuo laiku sūnus įeis metuosna, uždirbs skatiko ir, grįžęs namo, ves... Tegu eina sau, kad nori!.. Nors su algininkais vargo neturėsiu...
- Ką gi, sūneli, darysime? Iš kur imsime tiek pinigų? - klausia sūnaus. - Argi tėvulis nepaliko, motule?
- Kiek jis ten paliko? Ir tai pusę jau išleidome ir egzekvijoms, ir dar kai kuriems reikalams. Ir per tavo gi darbus kiek netekau? Štai karvę gavom pirkti, kai tu vieną prapuldei. Yra dar vienas kitas puskapis.
- Paskolinsim, motule.
- Ką dabar tu, vaikeli, kalbi? Dievai ima tas skolas! Tik įsileisk skolon, paskui neišsimokėsi!..
Nieko ji taip nebijojo, kaip skolų. Kam gi skolos? Vis tiek laukas reikia išleisti pusei - Mikas ir pusinį jau surado. Puse tik besinaudodamas, neišlaikysi tiek gyvulio, teks ir arklys parduoti, kas gi prižiūrės jį, kai vyriškio nebus.
Neilgai manydami, pardavė Kasiuliai arklį, dvi karvi, kai ką iš ūkio padargų ir sudarė du šimtu rublių. Kasiulienė manė, kad dar ir jai liks šiek tiek pragyvenimui.
Per užgavėnes susitarė su žydu, kuris apsiėmė nuvežti Joną Amerikon. Suderėjo už kelią šimtą septynias dešimtis rublių. Turėjo šimtą duoti prieš išvažiavimą, o likusius, kai sūnus jau bus Amerikoj.
- Vai, boba boba, nėra tau gero rimbo! - lingavo sena galva Baublys. - Kam treki ūkį? Ištuštinti lengva. E, kad senas Kasiulis iš kapo atsikeltų, nupertų gerai jum abiem šonus.
Šie žodžiai kaip iešmu pervėrė Kasiulienės širdį. Visą amžių gera buvo ūkininkė, pilna buvo visur, ir aruoduose, ir tvartuose, o dabar visur tuščia. Išeina kieman, - gryna kaip tyruose, nes visą ūkio padargą išpardavė už nieką; įeina tvartuosna, kur arklys, kur karvės stovėjo - tuščia.
Atsistojo sykį kampe pas tvarto sąsparą Kasiulienė ir verkia, taip jai gaila savęs ir ūkio, kurį ištuštino. - Ko gi dabar tu verki, motule? Kas tau?-klausia sūnus sustojęs. - Ar aš mirti einu, ar karan, kad tu verktai?
- Ne tavęs, vaikeli, verkiu, tik savo laimės. Visą amžių mes kaip tos skruzdėlės krovėme, nešėme į krūvelę, džiaugėmės, kad visko yra. Štai vienu metu viską praradom.
- Yra ko verkti, motule. Gyvi būsim, užteks mums visko; kai prireiks, geresnius dar padarus sumanysim. Neverk, motule!
- Kaip aš neverksiu, vaikeli; tu nueisi sau, o kaip aš viena liksiu? Gyvenau, gyvenau visą amžių kaip visi žmonės, o atėjo senos dienos, viena liksiu kaip pirštas. Ir akių nebus kas užmerktų, - šluostydama akis skarelės .kampu, aimanavo Kasiulienė.
- Dievaž neverk, motule! Ar aš ilgam, ar kas? Nueisiu, metus kitus pabūsiu, užsidirbsiu gero skatiko ir grįšiu. Jau kad Kazys Balius, tokis nekemėžnas, tiek uždirba, tai jau aš... - ir toliau negalėjo kalbėti, nes ašaros pačios brovėsi iš akių, ir jis tik klostė motinos galvą. Krūtinėje lyg katės draskėsi, ir riste ritosi iš lūpų žodžiai: - Tuščia jos, tos Amerikos! Neisiu, nes ir man, ir tau sunku skirtis...
Bet visgi susilaikė ir tų žodžių neištarė, tik tylėdamas glostė motinos pečius ir vos galėjo sulaikyti ašaras.
- Vaikeli, vaikeli, - verkė motina, - kad jau tą Ameriką būtų žemė prarijusi, kad galą būtų sau gavęs, kas šitą Ameriką pramanė.
Jonas visai pritarė dabar, kad tikrai būtų geriau, jei Ameriką žemė prarytų - nereikėtų ten keliauti, mesti savo kiemo, sodelių... Anksčiau jam nei galvon netoptelėdavo, kad juos galima mylėti. Dabar gi bus visko gaila, net tų pagriuvusių tvartų, net mėšlyno...
Laikas išvažiuoti vis artinosi. Kasiuliai vis liūdniau ir liūdniau žiūrėjo į pasaulį. Dienos buvo ilgos, jog vakaro nesulauki...
Kad jau toji Amerika žemėn prasmegtų!..
Kasiulienė kas vieną naktį sapnavo vyrą, kuris buvo tokis rūstus, tylėjo ir tik vis grasė jai pirštu. Už ką, ji gerai žinojo.
Prabunda moteriškė, apsiverkia ir užmigti jau nebegali, iki išaušta.
- Motule, ko tu nemiegi? - klausia nubudęs sūnus, užgirdęs, kad motina vartosi nuo šono ant šono ir tik dūsauja.
- Vai, sūneli, kur mane miegas ims? Vis galvoju, vis galvoju ir sugalvoti negaliu, kaipgi dabar aš viena būsiu? Štai ir tėvulis prisisapnavo. Jis taip rūsčiai žiūrėjo ir vis pirštu man grasė...
Sūnus žinojo, kodėl grasė... O, kad tėvulis dabar gyvas būtų!
- Užmik, motule, nesirūpink. Pamatysi, kad bus geriau.
Lipšnus dabar buvo sūnus ir bijojo jai blogu žodžiu prasitarti. Kasiulienė užmiršo savo nesusipratimus ir barnius su sūnumi. Ji manė dabar, kad visame pasauly nėra geresnio ir meilingesnio sūnaus.
Atėjo diena išvažiuoti. Apsiverkė sūnus, o motina net numirėliškai raudojo, apkabinus jį už kaklo; vos ją atitraukė. Paskui nulydėjo jį sodžiaus galan ir ten vėl verkė, jog net gūdu buvo klausyti. Ilgai sėdėjo pas kapines, kur atsisveikino sūnų ir sėdėdama verkė...
Niekas nepasigailėjo Kasiulienės, tik kiekvienas dar papeikė.
- Išdykėlė, - suniekino, ištrėkė, ištuštino tokį ūkį! Nėra kas jai būtų gerą rimbą parodęs...
- Kam jai buvo leisti sūnus Amerikon? Ar gal ji daugel jų turi, ankšta jai?
- Kiti eina ten iš vargo, o jisai ko nuėjo? Vienatūris - ir dar tokis ūkis buvo! Kaip dvaras.
- Nebijok, prisiverks dar ji ne tiek!.. Aršiausia, kad tokios nuomonės buvo ir pati Kasiulienė...
- Kad taip kitas būtų pasielgęs, aš pati būtau nežinojusi, kaip peikti. Lazdos man nebuvo geros, dievuliau!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
