en
Darbymetė. Laukai kniugžda žmonėmis, o sodžiai tarytum išmirė: dideli ir maži, seni ir jauni - visi išėjo laukan; namie beliko vien tik vaikai ir senos bobulės, kurios jau neturėjo sveikatos dirbti lauke. Jų priežiūroje likdavo namų ūkis ir maži vaikai. Bet ir vargo šitos bobulės namie būdamos - kaip pragare! Nuo ankstaus ryto iki vakaro nei valandėlės atoilsio: jos ir gula visų vėliausiai, ir keliasi anksčiausiai.
Dar tik rytas prašvito, saulė dar negreitai tekės, - o skerdžius jau eina per sodžių, pliauškindamas botagu.
Tryk tryk tryyk - trimituoja jo ragas... Tai tau ir miegas! - Kelkis, tuoj ginsiu gyvulius, - kalba jis bobulei, žadindamas ją iš patalo. Ir keliasi. Juk jai tenka gyvuliai iš tvartų išvarinėti, jai reikia ir piemenukas prikelti, aprengti. Be jos, niekas taip anksti keltis nepanorės; tas arė, tas šienavo; visi pailsę, visi nuvargę; su saule atsikėlę, vėl eis į laukus... Tu viena, bobule, nepailsai, nenuvargai namie sau bebūdama, tai tu ir kelkis dabar.
Vėl kam gi rūpės, jei gyvuliai pasiliks tvarte neišginti. Kitiems neteks nei žoliauti, nei jų šerti - padarys visa tai viena bobulė: ji namie juk sėdi.
Tryk tryk tryyk!.. - trimituoja skerdžiaus ragas. Bobulė pašoko iš patalo, nėra kada pasiraivyti, patampyti senų kaulų - išsitampo, išsimiklina jie perdien pakankamai. Šoko iš lovos bobulė ir kelia kuo greičiausiai piemenuką. Prikelia, pasodina jį ant patalo, o tas į kitą šoną svirsta, negalėdamas akių pramerkti; žinai, mažas - nuilsta, visą dieną paskui gyvulius bėginėdamas, norėtų ilgiau pamiegoti.
Bobulė vėl jį kelia, vėl sodina ir taip snaudžiantį ir apauna, ir apvelka...
Tryk tryk tryyk!.. - sutrimitavo vėl skerdžiaus ragas... Jau gena! Na, argi tu žmogus pasitikėsi snaudžiančiu piemenuku; kaip matai paliks ką tvarte. Čia bobulė vėl bėga, išvarinėja pati gyvulius, kiaules, apžiūro visus kampus, kad neliktų kuris gyvulys, ypač kiaulė.
Vos išginė, žiūrėk, saulė jau tuo tekės, darbininkai kelsis darban eitų. Jie negali laukti, gaišti. Žinai, - laikas dabar labai brangus... O čia dar krosnis neįkurta!.. Vai tu, dievuli!.. Įkišo ugnį malkon bobulė, dar piemenį bekeldama, bet, kol bėginėjo, kol tupinėjo aplink jį, krosnis visai užgeso, puodai užšalo. Nėra vėl kada bobulei nei prisėsti, nei atsidusti - skubinasi, žarsto, malkų primeta, kad primanytų, pati krosnin įlįstų, kad tik greičiau užvirtų puodai.
Štai žvirbliai sučirškė mėšlyne, kregždės sutryliavo: saulė teka.
Va, vienas darbininkas atsisėdo patale, pasireivė, pasižiovavo, persižegnojo ir pasikėlęs už semtuvo - "belčiaus" - greičiau praustis. Dar jis nenusiprausė, atsikėlė jau kitas, trečias, susikėlė ir moterys.
Ačiū dievui, puodai užvirė!
Po pusės valandėlės visi užkandę išėjo laukan, kiekvienas savo darban; namie beliko tik viena bobulė su vaikais.
Dievuli, kiek darbo, kiek darbo! Nežinai, nei kur pulti, nei ko stvertis!
Štai kas atsikėlė, tasai ir nuėjo, ir jam nei galvoje, kad patalą suglaudus; troba kaip kiaulių migis: visi kampai užversti, visur prikrėsta... Ir tau, bobulei, viską teks paslėpti, priglausti, kad nedulkėtų, nesivalkiotų po kojų.
Bobulė stvarsto, neša, glaudžia, karsto, kabina, kur galėdama: ir ant šatros, ir kamaron, ir ant aukšto; šeima didelė, rūbų daugybė, - kiekvienas juk taiko minkščiau pasikloti, - bus visur jų padėti.
Išnešiojo rūbus, iššlavė trobą - kaip ir erdviau pasidarė. Net akyse šviesiau; ir smagiau tarytum darbas sekasi... Bobulė tuo už dubenių, už šaukštų, nuplovė viską, sukabino, sudėjo lentynon, apsišluostė rankas ir atsisėdo... Ačiū dievui, gal dabar atsidus!
Kaip tik! Lauk tiktai! Žiūrėk, vienas vaikas keliasi, kitas subliovė kaip telias... Kiekvieną dabar aprenk, nuprausk, tą papenėk, kitam valgyti paduok, šaukštą; paskui viską paimk, paplausk, vaikščiok aplink juos visus, tūpčiok kaip aplink kažkokius ponus.
Vos apėjo vaikus, vos paskutinis išbėgo kieman, jau saulė šit kaip aukštai, tuoj pareis iš lauko pusryčiautų, o dar bobulės nieko nepagaminta: nei agurkų neparinkta, nei batvinių nepalaužta, nei nieko...
O kiekvienas parėjęs skubinasi, bara, rėkauja ant bobulės, kad ji tinginiaujanti namie būdama, kad jai čia darbo mažai tesą...
Nesurojo bobulė visiems pusryčių duoti, o jau galvoja, kad štai tuo vidudienis, tuo pargins iš rytagonių, o ji dar žolės nei lapo neturi. Skubina bobulė su pusryčiais; šiaip bjaurybės kiaulės, parbėgusios iš lauko, duris išgriaus; žinai, alkanos, pūdymai visur išarti, tiek tepriėdusios, kiek namie gauna. Nors jos įgriso bobulei, betgi ir jų gaila - žinoma, savas gyvulys, kaipgi jis gaiš badu...
Parginė iš rytagonių. Bobulei naujas darbas, naujas bėgiojimas: apžiūrėti gyvulius, pamelžti karves, pripenėti kiaules, suvarinėti jas tvartan, sudaryti - ir ten bėga bobulė, ir čia bėga: ten žolės saują tvartan įmeta, tam pamazgų šukę po snukiu pakiša - nieko nepamiršta... O čia jau ir pietūs reikia gaminti. Žinoma, kitu nepasitikėsi; lauke pailsai, - pastovėjai, tavo darbas nepabėgs; o namie visai kas kita! Svetimas atėjęs už tave nepadarys, viską pati turi atlikti; nors iš kailio nerkis, o savo laiku viskas turi būti paruošta, pagaminta.
Nespėjo pietų laukan nunešti parėjusios iš lauko pjovėjos, kai, karščiui atvėsus, skerdžiaus ragas vėl trimituoja gatvėj. Čia bobulei vėl naujas rūpestis: sek paskui piemenį, kad jis ko nepaliktų namie, o neduok dieve - kiaulės. Šito aitvaro neišlaikysi nei kieme, nei tvarte; kad kažin kaip ją pripenėsi, kažin kaip uždarysi, vis tiek išsibraus, išvers ir duris, ir vartus, ir, įlindus kieno nors daržan, išės viralus arba pasodninkus išknis. Gera, jei dar savo, o tai paskui nežinosi iš gėdos, kur dėtis. Reikės akys svilinti prieš svetimą žmogų.
Išginė gyvulius. Čia ir vėl bobulei darbo ligi kaklo: prižoliauk vakarui gyvuliams, kiaulėms pritrupink žolės, prikask jaunų bulbių vakarienei, prilupk - vienu žodžiu, darbas ir darbas, josios sveikatai ir seniems kaulams darbas labai didelis ir sunkus; per visą dieną ant kojų, lyg jos geležinės būtų; eina, bėga, skubina, o darbams kaip nėra galo, taip nėra: vieno nepabaigei, o matai, jau kitas laukia...
Kur dar tu čia vaikų žiūrėsi! O gal sužiūrėsi jų, kad ir laiko turėtai!
Kaipgi, lauk tiktai...
Štai žaidžia, kasdami pas vartus ant krantelio duobeles, o po valandėlės, žiūrėk, ten kažkur sodžiaus gale, patvoryje, pešasi kaip žvirbliai, įkibę vienas antram plaukuosna, ir rėkia, kiek tik jiems gerklės leidžia - o ten, kaip bematai, jau kitam sodžiaus gale, žaidžia ir vėl geruoju.
Mato juos bobulė tik tada, kai, panorėję valgyti, parbėga namo ir, bėginėdami paskui ją kaip uodegos, kiekvienas savo balsu šaukia:
- Bobule, duok man valgyti!..
- Bobule, duok man duonos!..
- Bobule, duok man pieno!..
O bobulė skuba, stveriasi vieno darbo, kito, pyksta, bara juos, varo nuo savęs... Kaip čia nepyksi, nerėksi, kaip čia nebarsi - už darbų nėra kada nei rankų praskirti: čia iš lauko pareina, reikalaudami greičiau pietus duoti, čia vakaras tuo, čia bulvių dar neprikasta, čia žolė dar netrupinta, o jie lenda akysna.
- Ar jūs neisit iš po kojų, kad jus kur galas! - bara vaikus bobulė. - Ar duonos nematot ant stalo...
Ir žiūrėk, vienas, užlindęs ant suolo, atsisuko duonos kepalo kampą ir, apžabojęs lustą kone didesnį už save, nudūmė per kiemą, tik dulkės parūko; kitas pasistiepęs traukia kažką iš krosnies su dubeniu... Išvertė... Krosnis: šuuu - ūžia. Išgirdusi tai bobulė prišoko prie krosnies, nustūmė vaiką...
- A, kad tave kur galas paimtų! Visas kruopas išvertei! Ir ką aš dabar duosiu tėvui? Ak tu!.. - ir kukt kukt vaikui sprandan lyg višta katei; vaikas: beee... - ir ėmė dainuoti. Betgi bobulė jau pati ištraukė viralą iš krosnies, įpylė dubenėlin ir pastatė ant suolo, vaikui po nosimi. Vaikas pabėksojo truputį, paašarojo, įsimurzino dar labiau, patampė pirštais lūpas - pavalgė ir vėl strikt kieman.
Trečias, įkyresnis ir atkaklesnis už kitus, nesitraukia nuo bobulės, į kruopas ir žiūrėti nežiūri. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobulė duotų jam pieno, ir gana. Dukart bobulė jį vos nepargriovė bėginėdama, kartą vos nesumindė - i pabaigą, kad atsikratytų nuo uodegos, turėjo įpilti pieno. Įpylė; vaikas pasižiūrėjo ir nepatenkintas vėl verkia.
- Bobule, saldaus! Aš nenoriu rūgusio...
- A, neims tave galas! Kai užsimanysi, bus gardus ir rūgęs, - šyptelėjo bobulė ir nuėjo savo darban. Vaikas pažiūrėjo į bobulę, pamąstė, ar jam verkti, ar valgyti, bet mato, kad bobulė į jį nežiūrinti, nekreipianti dėmesio, o musės begėdės, apsėdusios pieną, tik punta, tik ėda, net ir dubenėlio briaunų nematyti - išės visą... Vai, kad jos nesulauktų! Stvėrė vaikas šaukštą ir kaip bematai nei lašelio nebeliko, dar ir dubenėlį išlaižė; apsišluostė vaikas burną, paskui pilvą, ant kurio marškiniai jau kaip skuralas ar puodekėlė, dievas tik vienas žino, ko ten nebuvo, - ir pieno, ir bulbių skrutulių, ir kruopų, ir batvinių; ką pylė burnon, pusę liejo ant pilvo...
Apsišluostęs užgniaužė aplietą vietą sausa marškinių sterble, kad bobulė nesupyktų, ir nudūmė iš trobos, tik kiemas sudundėjo.
Bobulė vėl viena, vėl darbas verda rankose.
Stuk stuk stuk langan!
- Bobule, bobule! - šaukia pasistiepęs į langą vaikas. - Ko Janka kaunasi...
- Aš jam, nebijok!.. - atsiliepė bobulė, bet vaikas jau nebegirdėjo, ką jam atsakė ji: apskundęs Janką, jisai vėl nubėgo gatvėn.
O bubulės tuo laiku peilis rankose tik verda, skutuliai į visas šalis tik teška, tik lekioja... Štai atsivėrė durys, ir mažas vaikas ritasi per slenkstį rėkdamas:
- Bobule, bobule, Mikalka mūsų kriaušes skina!.. Bobulė čia jau pašoko, metė peilį kraitelėn, o pati greičiau į langą: žiūri, kad Mikalka, įsikoręs tvoron, jau siekia kriaušę... Štai, štai tuoj pagaus šaką...
- Vai, ką tu, yagie, darai?.. - sušuko bobulė. - Ar tai kriaušes man skinsi?.. Aš tau parodysiu, išdykėli!
Mikalka, kaimyno sūnus, aštuonerių metų bernaitis, išgirdęs baisų bobulės balsą, stačiagalviais krinta nuo tvoros ir dumia, kiek išgalėdamas į savo tvartus, prilaikydamas viena ranka smunkančias kelnes, kita - kepurę, kuri nenori laikytis ant jo galvos ir dairosi, kad tik kur nukristų... Tenukrinta tik jam nuo galvos, bobulė tuoj ją pagriebs: tokia graži ir dar su geltona žvaigžde kaktoj; kas gi tokios kepurės nepanorės pasisavinti?..
Nubėgęs už tvoros, Mikalka dar ilgai dairėsi iš užu sąsparos, ar neina bobulė jo ieškotų...
O bobulė visai nei nesuko sau galvos dėl Mikalkos, nei dėl jo kepurės; ji ir nematė, kad toji kepurė su žvaigžde. Apgynusi kriaušes, ji vėl prisėdo prie kraitelės su bulbėmis.
Praslinko vos keleta minučių, nesuspėjo bobulė nuskusti dviejų trijų bulbių, kai vienu matu kieme suriko nesavu balsu kažkokis vaikas. Bobulė šoko kaip įgelta, net nusigandusi: taip vaikas suriko! Ar neatsitiko tik nelaimės su katruo? Žinoma vaikai - kitą kartą per kvailumą vienas dievas žino, ką gali iškrėsti...
Kol bobulė numetė puodekėlę, kol pribėgo prie lango, jau per slenkstį ritasi trobon vienas per kitą visa vaikų virtinė, visi rėkdami, visi porindami.
- Bobule, bobule, Šimkės Petruška sudavė akmenimi Vincukui krūtinėn, - šaukia vienas.
- Bobule, jis vos man galvos akmenimi nepravirino, - pasakoja kitas.
- Bobule, jis man akmenimi krūtinėn kad davė!..- skundžiasi striūbaudamas Vincukas, nedidelis ketverių metų vaikinas su pilvu kaip su lopšiu, o kojom kaip su ienom, apskretęs, įsimurzijęs...
- Aš jam, tam žmogui išgamai, tam žmogžudžiui, tepagausiu tik aš jį, - graso supykusi bobulė. O jau tasai "žmonių išgama" seniai dreba, palindęs po svirnu, ir dairosi kaip pelė per skylę, ar tik neateina kas jo ieškotų;
jis labiausiai bijo, kad nepasiskųstų bobulė jo tėvui...
- Ko jūs lendate prie jojo! Nelįskite, kad jis tokis žmogžudys, begėdis...
- Mudu su Vincuku kasėva krantelyje duobukes, o jis ėmė mėtytis... Tai mes norėjom...
Bet ko norėjo, negalima buvo sužinoti, nes visi sykiu, vienas per kitą, ėmė pasakoti, kaip Petruška mėtėsi akmenimis, kaip jie Petrušką "užkūrė", net į jo tėvo tvartus nuviję, kaip jis sudavė Vincukui krūtinėn, akmenį paleidęs. Vincukas gi susigraudinęs, kad jį tiek nuskriaudė, ėmė verkti visu balsu, - vienu žodžiu, pasikėlė toks riksmas, tarytum du šimtu žvirblių sulėkė gūžinėtų - ir tai tokio riksmo nebūtų sukėlę... Eik tu čia, sužinok, kas kaltas, rask jį, jei nori.
Bet bobulė ir neieškojo prasikaltusio; pamačiusi, kad Vincukui nieko pikto neatsitiko, nurimo ir, išbarus nesamą čia Petrušką, nutildė Vincuką, o vaikus vėl išginė kieman - ir savuosius, ir svetimus - kad nesipainiotų po kojom...
Po kelių minučių buvo girdėti gatvėje jų balsai: - bekelnis - bevelnis!.. Janka-Kanka, žydo pastaranka...
Tai jie vėl mėtėsi akmenimis, išdžiūvusiais arkliašūdžiais, kiauliašūdžiais su kitu savo pnešininku, Šimkio Janka, kuris jau nešiojo kelnes, nors daugiau rankoje negu ant pilvo, bet vis tiek nešiojo ir juokėsi iš kitų, vadindamas juos "bekelniais". Na, betgi už tai jam ir tenka! Vos iškiša galvą iš kiemo, lekia į jį visa kruša sudžiūvusių kiauliašūdžių.
Pirkioje liko tik vienas Vincukas ir apsiašarojęs, verkuliuodamas dar vis skundėsi bobulei:
- Bobule, - uukuk - aš jam nieko nedariau, - uukuk - aš tik sėdėjau ant kalnelio ir kasiau su Onyte - uukuk - duobukes, o Janka pribėgęs, - uukuk - kad davė man akmenimi krūtinėn - uukuk...
- Tylėk, neverk, mano mažas anūkėli, - tildė jį bobulė. - Nelįsk tu į juos, kad jie tave skriaudžia, žaiski vienas, - kalbėjo bobulė, šluostydama prijuoste ašarotas Vincuko akeles ir bešluostydama dar labiau įmurzino.
- Aš jų, bobule, nemėčiau akmenimis... Aš, bobule, neisiu kieman, aš troboje pasiliksiu.
- Gerai, gerai, anūkėli, žaiski pirkioj; še tau šukutės, žaiski. - Ir metė bobulė Vincukui sugurintą puodelį, o pati ėmėsi vėl peilio ir bulbių. Vaikas pavartė puodelį, apžiūrėjo jį, padėjęs ant uslano, išlaužė dar šoną, dirstelėjo į bobulę, ar toji žiūri, ką jis daro - ir neiškentęs nudūmė per duris, net priemenė sudundėjo.
Bobulė vėl viena, skubinasi greičiau su bulbėmis: saulė nebeaukštai, o dar žolė netrupinta. Na, jau nebe daug liko... Bet gal nelaimingą valandą prisėdo bobulė skustų - nes dar ji neapskutė nei dviejų trijų bulbių. kai jau, įkibusi į langą, šaukė Onutė:
- Bobule, bobule, Šimkės paršai pasodninkus iškniso!
Tai jau čia suvirpėjo bobulė, lyg ją kas karštu vandenimi būtų apipylęs! Nusitvėrus lazdą, keikdama, rėkdama kiek galėdama, nubėgo vaikyti kiaulių iš daržo. Varinėjo, vaikė jas, vaikų padedama. Ne tiek paršai padarė žalos, kiek jie visi varinėdami, bėginėdami. Bevaikydami paršus, išmindė ežias, palaužė aguonas, išvartė ir tuos pasodninkus, kurių paršai dar nebuvo lietę.
Išvarius kiaules, bobulė, numirėliškai skųsdamasi, taisė kėlė sukniubusius ir palaužtus pasodninkus: sukišo žemėn išverstas lazdeles, kuolelius, pakėlė sugriautus pasodninkus, priraišiojo ir atsiklaupusi apkasinėjo šaknis, kurias paršai buvo apknisę.
- Vai, kad jus vilkai išnešiotų, vai, kad jūs kojas palaužytute! Pačius geruosius pasodninkus sugadino! Vai, dievuliau mano, dievuliau!.. Keltavos! - sušuko ji ant vaikų. - Landžiojate visur kaip šunys ir vartelių neužkeliat!.. Ir galas jums neateina... Vai, dievuliau mano, dievuliau! - dejuoja bobulė. - Per visą pavasarį paliedinėjau, prižiūrėjau, šitiek darbo padėjau, ir viskas nuėjo niekais... Ir vilkų jiems nėra!.. Vai, kad jūsų kaulelius šunys po laukus išnešiotų!.. Dievulis duotų... Gal dar prigis!.. - įkalbinėjo sau bobulė, kilnodama ir taisydama pasodninkus.
- Bobule, bobule! - šaukė, prie vartelių stovėdamas, atsirėmęs šulo, nemažas jau berniokas artojas.
- Ko? - atsiliepė klūpaudama bobulė.
- Eik, duok man valgyti.
- Palauk, tuoj, tuoj...
- Die, parėjau iš lauko, šaukiau saukiau, o ji čia sau tupinėja. Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki. Eik, die, greičiau, aš neturiu laiko, - klegėjo berniokas, vieną ranką užlošęs už galvos, o kita trindamas tai akis, tai nusilupusią nuo saulės nosį. Bobulė vis dar krutėjo aplink pasodninkus ir nesiskubino trobon.
- Die, bobule, eik greičiau, duok man valgyti. Tuščia jų, šitų pasodninkų, neims jų galas.
- Lukterėk truputį, - atsiliepė nekantriai bobulė, - ir tavęs nepaims galas.
- A jau, die, kipšas žino, - kalba jau kiek supykęs, nekantriai artojas, - pareini namo kaip šuo alkanas, vos kojas tempi, o čia dar prašinėk kiekvieną. Ji sau kaip ponia su pasodninkais žaidžia, o tu lauk... Pavaikščiotai tokiam karšty su arkliu, žinotai, kaip gardu. Eik, die, greičiau - užteks tau ten knistis.
- Einu jau, einu! - atsakė supykusi senukė ir, atsitraukusi nuo pasodninkų, nukrėtė žemes nuo suknelės ir nuėjo trobon dejuodama.
- Dievulėli mano brangiausias, - aimanavo bobulė, - jau geriau aš numirtau, negu kad turiu taip gyventi. Eini eini ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti...
Berniokui pagailo bobulės, kad prasitarė, ar gal kad ji mirtį paminėjo. Jisai pats gerai žinojo, kiek jinai namie daug darbo turi.
- Vai die, bobule, ar ne gėda tau šitaip kalbėti? Net pikta darosi, beklausant tavo kalbos. Nesišauk mirties, pati ateis, nebijok... Tiktai dievą veltui rūstini; negera tau, ar kas...
- A jau, gerumas! Tegul dievas saugoja kiekvieną nuo tokio gerumo. Visi išėjo laukan ir ramūs sau, o tu čionai trankykis ir su gyvuliais, ir su vaikais, ir su visais. Eini eini, ir tavo darbas vis nebaigtas. Bėgi iš paskutinių jėgų…
- Nedaryk, ko negali! Kas tau liepia, ar ką?..
- O gal šuo padarys viską?..
- Pareis iš lauko ir padarys, kas reikia.
- Lauk, padarys! Šuniui ant uodegos! Parėjęs kiekvienas žiūri, kad tik kur nuvirtus užmigti... Tik šūkauti kiekvienas moka... - sumurmėjo bobulė, eidama per priemenę.
Įėjus trobon, ištraukė iš krosnies puodą, pripylė batvinių dubenį ir pastatė ant stalo. Paskui atnešė lašinių kąsnelį, sutrupino, pasidėjusi ant dugnelio, ir padavė artojui.
- Gal pieno nori? - paklausė.
- Jei yra saldaus.
- Nūdienį visą išbaltinau: vakarykščias, rodos, jau apkirpęs. Rūgusio gal nori?
- Ima jį galas. Gal kruopų dar liko?..
- Vaikai jau išterblino, tai prarūgo. Išpyliau teliui. Artojas pavalgęs atsigulė lovon, o bobulė prisėdusi baigė skusti bulbes. Suskutus išpylė puodan iš kibiro vandenį, pastatė tuščią kibirą ant kulbės ir ėmė plausti bulbes. Paplaudžiusi apsišluostė prijuoste rankas ir, paėmusi kibirą, eina pro duris.
- Bobule, duok aš parnešiu! - šaukia artojas ir, pasikėlęs nuo lovos, pasiraivęs, paėmė kibirą ir išėjo.
Bobulė gi pastatė puodą su bulbėmis ant priekrosnies ir užvožė dugnu. Paskui, pasiėmusi nuo lentynos burokų stambus, apšluosčiusi lašiniuotą peilį, ėmė juos trupinti.
Gatvėje vėl suriko vaikai; juo toliau, juo riksmas didėjo.... Neiškentė bobulė ir, metusi šalin peilį, greičiau į langą. Užu medžių nieko nematyti, tik ten, ties Šimkių kiemu, girdėti vaikų ir moterų balsai. Bobulė išbėgo už vartų: mato, eina Rožė, jos marti, su visu vaikų pulku, o ties Šimkiais, atsirėmęs tvoros, gudelio Astaška, apie dvi savaiti atgal pabėgęs iš ketvirto ar penkto iš eilės ūkininko, pas kurį buvu piemenimi, stovi ir suka papirosą.
- Vai, kas gi čia dabar dedasi? - klausia bobulė marčią.
- Ogi štai tas vagių padermė bastosi be darbo kaip šuo patvoriais ir virkdo vaikus.
- Aš tau parodysiu vagies padermę! - graso moterėlei gudukas. - Tu man nelosi...
- Ir velnias čia juos atnešė mūsų vargui! - skundžiasi toliau marti.
- Kas gi čia, sesule, atsitiko? - klausia kaimynė Petrienė, kopdama su ąsočiais per tvorą.
- Štai tas gudo pantis valkiojasi be darbo gatvėmis ir virkdo vaikus; begėdis toks...
- Motule, motule, - porina Jonukas Petrienei, bėgdamas paskui ją ir stvarstydamasis suknelės, - jis mane kad suėmė už nosies, net ašaros iš akių nuriedėjo, tai aš jam ėmiau ir įkandau pirštan. Tai jis man dilgėle per ranką... Štai kokia ranka...
- Tai dievaž ir gėdos neturi, - kalba Petrienė. - Šitoks kumelys vaikus kimba. Jaugi bernas būtų. Tik papirosus vis įsikandęs seilina ir svilina... Dar užkrės kur ugnį ir sudegins visą kaimą. Tokie karščiai dabar!..
- Vai, ką padarysi su šitais bedieviais! Nei jie žmonių vengia, nei dievo bijo. Argi tai pas gerus tėvus šitokiu laiku valkiotųsi tokis jautis be darbo? Tokios dienos, tiek reikalingas kiekvienam darbininkas!
- Nebijok, kai ateis žiema, glausis tada prie žmonių! Argi jis negalėtų dabar rasti darbo? Tingi - tai niekur net piemenim neišbūna - matai, niekas veltui penėti nenori.
- Žinoma kas gi šitokį meitėlį veltui penės? Šunį peni, tai tasai nors loja, o šitas? Gal vogti ims kaip tėvulis.
- Taigi! - atsakė Petrienė ir pašaukė atsigręžusi savo vaikus. - Eikite trobon, vaikeliai, nors valgyti jums duosiu, o tai badu padvėsite... Ir nekliudykite jo, vaikeliai, ima jį galas,-kalba atsigręžus į visus kitus vaikus, - O kai ims pirmas jus kibti, pasitraukite kieman.
- Kaipgi, pasitrauksi! Užgauk tik jį, jei nori, jis toks stiprus, - sako vienas.
- Jis ir už Antanuką stipresnis.
- Tai kad jis jau jus visus kimba, eikite, vaikučiai, mūsų kieman žaisti, - stabdo bobulė. - Nebijokite, čia jis nebelįs.
Visi vaikai tuo suūžėjo kieman ir užkėlė vartus. Po valandėlės jie jau pamiršo ir gudelį, ir visa, kas buvo dvi minuti atgal, vėl žaidė ir pešėsi, rėkė ir ūžė kieme kaip bitės avily...
O bobulė vėl aplink namus triūsė…
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
