en
I
Tą vasarą pas mane viešėjo draugas, kuris "kuniguosna ėjo".
Vasara buvo šilta, giedri, o tą dieną šutino ir kaitino kaip puode. Niekur nei lapas nesušlamėdavo, nei žolė nesukukždėdavo: nebuvo jokio vėjelio.
Vidudieny dangus nusidumblavo, bet kaitino dar labiau.
Ėmiau kviesti draugą maudytis. Ežeras buvo ne arti, už kokio versto, miške, ir draugas nenorėjo taip toli eiti, ir dar tokiam karšty, bet aš įgundžiau jį.
Nuėjova į ežerą ir issimaudėva. Pas ežerą buvo vėsu; mudu sėdėjova ir gulėjova ten, vejelėj, ilgą laiką ir būtuva dar ilgiau sėdėjusiu: tiek ten buvo ramu ir gera; bet debesys ėmė slinkti padangėmis vis tirštesni, vis tamsesni, pabrinkę. Toli, ten kažkur už kalno, už girios, sugriaudė, ar gal mums tik pasirodė, kad griaudė.
Ežeras buvo gilioj klony ir miške; draugas ėmė nerimauti. Ir neapsižiūrėsi gi, kai pakils audra, o į namus kelio visas gudų verstas.
Grįžova namo šilu. Netoli lauko buvo kalnelis, apaugęs ištekinėmis pušimis, kurios buvo daug storesnės ir aukštesnės negu medžiai kitoje šilo vietoje. Kai čia seniau kirto girią, augančių šiame kalnely medžių kirsti niekas nenorėjo. Kad ir kiek miškų vertelgos siūlė žmonėms, kad ir kaip gundė, senų pušų niekas nekliudė. Taip jos ten ir pasiliko.
Vieni tą kalnelį vadina Milžinkapiu, kiti Šmėklų kalnu.
Žmonės kalba, kad toji vieta esanti negera. Kiekvienas eidamas skubinosi greičiau ją praeiti, ypač pavakarėj arba sutemus; kas jaunesnis, net bėgte bėgo. Dažnai ten vaidenosi žmonėms. Nors ten niekados nieko pikta neatsitikdavo kaip kad kitose vietose, kur vaidenasi, bet vis dėlto ten gero žmogaus nelauk, kur šmėkla apsigyveno.
- Kur, vaikeliai, judu skubinata? Ar tik ne nuo lietaus judu bėgata?
Nustebau. Kas čia mus užkalbino? Ar tik nesivaidena man?
Dirstelėjau į kalnelį ir matau: sėdi ant vėjalaužio senis Vainorus, kurį vienu žodžiu vadina viso sodžiaus moterys "bedieviu", o vyrai - "filozopu" ir tuo mano pasakyti, kad jisai jau suvaikėjęs, nenukalbąs, nes labai jau senas.
Netoli jo sėdi ant akmenų krūvos Noreika ir, pasidėjęs krepšį sterblėj, kemša sau pypkę.
Tfu, kad jus kur galai! O aš tik vakar dar pasakojau draugui, kad čion nei vienas sodietis kojos nekelia!..
- Ką judu čia veikiata? - klausiu aš sustojęs. Draugas truputį pasėjėjo, bet, matydamas, kad aš stoviu, sustojo ir jisai.
- Bitukes šile aplankiau. Čia yra viena drevė, kurioje bitės jau gyveno, kai aš dar buvau jaunas.
- Ir niekas iki šiol jų neišplėšė?
- Kas gali turėti tokią piktą širdį, kad išvaikytų bitukes iš tokio seno lizdo?
- O gal dabar nėra tokių žmonių? - paabejojau aš, lipdamas kalnelin. - Žmogus žmogų išvaro iš senos tėvų būklos, o kad jau bitės pasigailėtų.
Pasisveikinau už rankų ir su vienu, ir su kitu ir atsisėdau ant vėjalaužio greta senelio.
- Žmogus žmogui, vaikel, padaro pikta, kai širdis užgula. Keršija tada ir vienas antram pikta daro. O bitukė maža, nieko neįžeidžia, ir jos niekas nekliudo. Štai nors ir skruzdėlė, kam ji gera daro, ar nauda iš jos kokia? Kas praeina basas, dar kojas nuperšia, apsiavusiam autuosna įlenda, tačiau skruzdėlyno niekas nepaliečia - nei geras žmogus, nei piktas, nors skruzdėlynų daugiausia pakelėje. Žmogus vaikel, visai ne tokis piktas, kaip tu manai, o ypač nepiktas mūsų žmogus, sodietis.
Matydamas, kad aš, įlipęs kalnan, atsisėdau, atėjo ir draugas.
- Ar ne geriau būtų, kad pasiskubintuva namo?
- Palauk, drauge. Pamatysi sodietį, kokio niekuomet nesi dar užtikęs. O šiandien, kaip matau, jis linkęs pasikalbėti.
- Tai mūsų filozopas, - paaiškino Noreika. Jis įsikando pypkę dantysna ir užrišo krepšį.
Draugas pastovėjo, lyg svyruodamas, ar kviesti mane namo, ar taip pat atsisėsti.
- Ar neužlis mūsų?
- Kaip, dėde, manai, neužlis mūsų čia?
- Ne, vaikel. Matai, paukštukai ramiai lekioja. Ir musė nelenda į akis. Gal nakčia tik ar nebus lietaus?
- Na, girdėjai dabar, - nusijuokiau aš į draugą. Draugas atsisėdo.
- Aš net nusigandau, dėde, kai tu mudu prakalbinai. Aš maniau, kad čia vien šmėklos gyvena.
- Ir mane nugąsdino, - prabilo Noreika, skildamas ugnį. - Einu sau, galvą nuleidęs, ir girdžiu, - šaukia kas:
"Jonai, Jonai!" Tiesiog nuo kalnelio. "Monai", - tariau sau ir nustebau. Net kūnas pagaugais nuėjo.
- Nuilstu, kol nueinu, ir mėgstu čia pasėdėti, atsilsėti. Čia vis tiek kaip kapinyne. Tokių minčių ateina galvon, jog paskui net stebiesi žmogus.
- Tikrai, tylu ir ramu čia. Ir vieta taip pat graži. Malonu, kad tokis senas žmogus kaip tamista apie mirtį galvoji, nepamiršti ir jos nesibijai, - pagyrė jį klierikas.
- Gražių vietų yra daugel. Dar gražesnių yra. O šile tylu ir ramu, jei vėjo nesti. Bet vis dėlto ten ne tas. Čia senų amžių žmonės guli, milžinai, štai kas yra. Kol buvau jaunesnis, man nei galvoj jie buvo, o dabar mėgstu čia pasėdėti, su jais pasiginčyti. Su šio meto žmonėmis jau nesusikalbu.
- Tikrai įdomus senelis. Jis net su mirusiais moka kalbėtis, - nusijuokė į mane atsigręžęs klierikas.
Noreika krūptelėjo petimi, nusispjovė, ištraukęs pypkę iš dantų, ir padaužė pirštu sau kelis kartus kakton, rodydamas akimi Vainorų, - suprask: senis nenuvokia, ką kalba.
- Prieš kelerius metus buvau stipriai susirgęs. Ilgai sirgau; ne visai sirgau, bet lengau, - tęsė senelis tyliai, lyg sau tik vienam kalbėdamas. - Visą tada mane laužė, mankė, kojas mielino, ir lyg mane kažkas traukė į žemę, kad atsisėstau, atsigultau. Maniau - mirsiu, kad jau žemė į save traukia. Amžius mano tokis jau buvo. Jaunas miršta netikėtai, o senas turi mirti - kalba žmonės; bet tik susergi kiek žmogus, ir manai jau: dabar mirsiu. Sunku, vaikel, senam. Man tada pasirodė, kad aš dar nei negyvenau, kad vos vakar tik esu užgimęs. Nuilsau eidamas nuo bičių, atsisėdau pakelėj ant kelmelio ir tariau sau: štai medžiai siūbuoja, žolė auga, paukščiai skraido, o aš gal po kelių dienų nieko nei matysiu, nei girdėsiu, numiręs jau gal būsiu... Kažin, ar jausiu aš ten ką, ar gal tik sudūlėsiu kaip mėšlas. Vai, baisu, vaikel, mirti, ir senam, vaikel, baisu! - tęsė senis. - Dar baisiau negu jaunam. Tasai apsirgęs vis tikisi, kad dar nenumirs, pasveiks...
Vos tik taip sau tariau, man lyg kažkas ausin kalba, girdžiu aiškių aiškiausiai: nemirsi dar, nemirsi! Nuo to laiko aš nepraeinu šitos vietos, kad čia neužeitau!
- Tikrai, čia dažnai vaidenasi, kad tave kažkas šaukia. Mano čia palaukėje rėželis yra. Kitą kartą ardamas aiškių aiškiausiai girdi, kad tave kažkas vardu šaukia, jog net nusigręžti žmogus. Bet aš manau, kad tai tik iš oro vaidenasi, iš karščio, - paaiškino Noreika. - Tai atsitinka vasaros karščiais dažnai ir kitose vietose.
- Galite manyti, kad ir man tik pasivaideno, bet aš žinau, kad ne, - tikrai man kalbėjo tie, kurie čia guli. Aš ir dabar girdžiu, kaip jie man kušta ausin, kad ne tik pasivaideno tada man... Bet galgi ir dabar tik rodosi, - jūs juk nieko negirdite?
Noreika neramiai apsidairė; paskui, išėmęs iš dantų pypkę, vėl nusispjovė ir lūpas nusišluostė marškinių rankove.
- Visai suvaikėjo senis, - paaiškino jisai mum. - Kalba nei du, nei vienas. Užeina jam kai kada...
- Tikrai nuostabus senelis, - pritarė klierikas. - Aš niekuomet nebūtau tikėjęs, kad tokis gali atsirasti sodžiuje. Tik ar ne eretikas jisai?
Noreika atsikėlė, nuskynė smilgą ir ja ėmė valyti rūkiklį.
- Dar ne tai išgirsite, ilgiau su juo pakalbėję. Visą šitą kalbą mes kalbėjome tyliai, pusbalsiu; senelis negirdėjo, matyti, nieko ir manė, kad mes kalbam vis apie numirusius.
- Sako, vaikel, kad tu esi labai mokytas, visus mokslus išėjęs, - kreipėsi senis vėl į mane: - sako, kad tu daugiau žinai negu kunigas. Pasakyk gi tu man, vaikel, kodėl kur tik kapinynas, ten vis medžiai auga, žolė želia ir kaip dar nubujoja. Ne pas mus, sakysim - "Šiluose". Žiūri, kitur aplinkui nei medelio, nei žolelės, vieni smiltynai, o kapinynas žaliuoja ir švokščia kaip šilas.
- Aš manau - todėl, kad dažnai žmonės, mylėdami tuos, kurie ten guli palaidoti, puošia jų kapus, sodina ten žolynus, net ir medžius. O kas kapinyne užauga, niekas nei šakutės nenulaužia, nei vienos gėlelės nenuskina, nesunaikina.
- Ir aš anksčiau taip maniau. Yra net tokių žmonių, kurie sako: žemė ten riebi, gerai įmėžta, todėl viskas ten gerai auga - ir medžiai, ir žolės. Bet aš manau, kad netiesa. Mūsų žmogus nemėgsta kapinyno, ir retas kuris pasodina ten žolynėlį, o kad jau medį kokį, nesu nei matęs to, nei girdėjęs. Aš manau, kad numirę ten gyvena ir patys žiūri kapinyno. Mūsų žmogus mėgsta girias, medžius, o numirę gal net labiau mėgsta negu gyvi būdami mėgo.
- Užteks tau, dėde, apie numirėlius kalbėti! - šiurkščiai subarė jį Noreika. - Teguli jie sau ramiai, o mes dar mirti nesirengiam.
- Matai, matai, kaip jis nemėgsta, kada aš apie numirėlius kalbu. Jis jau bijo. Ir kodėl žmonės jų taip bijo? - nusistebėjo Vainorus. - Numiršta mažas vaikas, kuris musės dar nenuskriaudė, ir jau viso sodžiaus moterys bijo iš pirkios išeiti, vos tik sutemo.
- Nebijau aš meko. Tik nekenčiu mirtį minėti. Dar visi mes gyventi norime.
- Žinau gerai, kad visi nemėgsta kapinyno. Ir aš patsai nemėgau jo, kai jaunas buvau. O dabar mėgstu ir čia pasėdėti, ir kapinyne; nueini ten lyg viešnagėn. Klierikas pakraipė galvą.
- Tikras filozofas!
- Mes jį visi taip ir vadiname, o kas praminė, niekas nepamena. Gal kunigėlis, - paaiškino Noreika.
- Ar tu išpažinties laikyti vaikščioji? - paklausė Vainoraus klierikas. - Katekizmų mokeisi? Argi nežinai, kad numirę ne kapinyne gyvena, tik danguje ar pragare, kur kas gyvas būdamas nusipelnė darbais sau vietą? Argi šio niekuomet nesi girdėjęs? Argi kunigas nemoko to?
Klierikas net karščiuotis ėmė. Atsikėlė iš vietos ir ėmė lazdele daužyti sausas šakeles. Apėjęs aplink vėjalaužį, atsisėdo toj pačioj vietoj, tik iš kito šono.
- Temoko sau. Juk jūs tam ir duoną valgote, - ramiai atsakė Vainorus. - Betgi aš vis juntu, kad ten kažkas gyvena, ir gana. Ten kryžius, ir tasai, rodosi, gyvas. Tik gyvybė ten kitoniška, rami, ne tokia kaip žmonių tarpe. Sėdi ten žmogus, ir vis rodosi, kad štai, štai vienas akimirksnis - ir tu sužinosi didelę didelę paslaptį ir būsi tokis pat ramus. Neberūpės tau tada nei javai, nei gyvuliai, nei bitės.
Senis nuleido galvą, nutilo, susimąstė. Noreika pakrapštė pirštu savo pypkę, patraukė stipriai, jog net vidury sugruzdėjo, lyg lašiniai suspirgėjo ant ugnies, ir nusispjovė. Jisai mirktelėjo, kryptelėjo galva Vainoraus link.
- Senis namo rengiasi, - tyliai į mus kalbėjo, prisidengęs lūpas ranka. - Žemė jau pas save jį traukia. Ir metas gi jau: svetimą amžių žmogus gyvena.
Noreika iškratė pypkę ir užsikišo už juostos. Klierikas tylėjo ir lazdelės galu raižė kažką smėlyje.
- Kas žino, - atsakiau aš Noreikai, norėdamas paerzinti jį ir klieriką. - Galgi senis tiesą kalba.
- Kokią tiesą? Erezijas, bet ne tiesą! - šiurkščiai atsikirto klierikas ir net subarė mane. - O tau gėda šį "mažutį" piktinti.
- Geras mažutis, - nusijuokiau aš. - Jonai, ar girdi? Kunigėlis sako, kad tu mažutis ir tave mudu su Vainoru piktinava.
Noreika linksmai nusijuokė. Sugriebęs pilną saują akmenų, jis pavarė juos pakalnėn.
- Kas jo, kunigėli, paiso! Jis vis tiek kaip vaikas, jau nebenuvokia, ką kalba. Tokiam gal jau ir nuodėmės nėra.
Toli vėl sugriaudė.
- Girdite, griaudžia. Traukimės namo, kol neužlijo, - pasiskubino Noreika. - Aš čia užtrukau ir, žiūrėk, dabar šieną sulydinsiu. Ak, kad tave galas! - pakrapštė jisai pakaušį ir neatsisveikinęs bėgčiomis nulipo nuo kalnelio ir pranyko tarp medžių.
Senis pakėlė galvą ir tęsė dabar balsu savo mąstymus. Man atrodė, kad jisai pamiršo mus, kurie čia sėdim.
- Vai, nemėgau kapinyno. Nelinksma buvo man ten, baugu ir koktu... Svetimas juk man jisai buvo. O dabar, - ir senis, dirstelėjęs į mane, balsiai kalbėjo toliau: - einu ten lyg viešnagėn. O galgi ir viešnagėn tikrai: juk mano amžiaus žmonės bene visi ten nusikraustė.
- Argi tu negirdėjai, ką aš tau kalbėjau, kad vėlės negyvena kapinyne? Taip ir šventa bažnyčia moko. Ar gal tu netiki tuo, ko ji moko?
- Tau gi, kunigėli, geriau žinoti, ko ji moko. Tu tam ir aukštus mokslus eini.
- Taigi bažnyčia šventa, - karščiavosi klierikas, - moko, kad vienų žmonių vėlės danguje, kitų pragare - pagal tai, kaip jų žemėje gyventa.
Senis pasižiūrėjo į kunigėlį, supliauškino lūpom, lyg jisai ką valgė. Paskui išsiėmė iš užančio ragelį, išpylė ant nykščio piršto nago tabokos ir suuostė visą. Nesiskubėdamas užkišo ragelį ir vėl įdėjo užantin.
- O aš kvailu protu manau, - prabilo jisai vėl, - kad pragaras, tik kol žmogus gyvas. Dangus čia, žemėje, mūsų giriose, šlaituose, kapinynuose, tik mes jo per darbą nemokame pamatyti. Dangus tenai tam, kuris jau nieko nebereikalauja, kurio siela jau laisva kaip paukštutė. Manau, kad gyvas žmogus neklausytų savo uvėrių akių, o tik sielos balso, kuriai nieko nereikia, jis dar šiame gyvenime dangų sau rastų.
- Tikras eretikas! - sušuko klierikas ir, atsistojęs priešais Vainorų, paklausė:
- Ar tu, seni, vaikščioji išpažinties atlikti?
- Vaikščioju, kunigėli. Mano amžiuje kaip nevaikščiosi?
- Ir tu kunigui viską sakai, ką dabar čia kalbėjai?
- Kaip pareina į žodį, sakau, kunigėli.
- Ir jis klauso tavo išpažinties?
- Senas klauso, o pas jauną aš nebuvau. Bet kodėl jisai turėtų neklausyti?
- Ir kunigas tau nieko nesako, girdėdamas tavo kalbą?
- Kadai nesako! "Palauk, sako, netrukus abu viską sužinosiva, nebe ilgai jau mum laukti". Ir tikrai, devintą dešimtį baigiu.
- Mm! - krūptelėjo pečiais klierikas ir pasitraukė šalin. - Kaip jisai galėjo tave leisti į švenčiausiąjį, jei šventai dvasiai esi nusidėjęs?
- Kodėl gi neleisti, kunigėli? Ar aš už kitus žmones aršesnis? Juk aš niekam pikto nedarau. O kad aš, kunigėli, manau kitaip negu tu, patsai dievas kaltas, kam tokį man protą davė.
Vėl sugriaudė, dar smarkiau ir arčiau. Draugas norėjo dar kažką pasakyti, bet aš priėjau ir truktelėjau už rankovės.
- Griaudžia, girdi, drauge. Eisiva namo, kad neužlytų. Bet jisai neiškentė, kad dar nepabartų seno Vainoraus.
- Ne nūnai - ryt tau mirti reikės, o tu dievą rūstini savo kalbomis. Melstaisi geriau.
- Na, na! - tempiau jį už rankos - užteks tau, brol, kalbėti! Tu jo nepamokysi. Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies...
- Dėde! - pašaukiau jo, nes maniau, kad jisai negirdėjo griaudžiant. - Einam namo! Girdi - griaudžia.
- Nesiskubėkita, lis dar negreitai. Gal naktį kada... Mudu nulipova nuo kalnelio, palikusiu ten senį vieną.
Išėjusiu iš miško, pamatėva, kad šalimis slinko mažas debesėlis ir griaudė.
Audra pakilo tik vėlaus vakaro sulaukus ir siuto visą naktį.
Kitas skyrius >
