Simonas Stanevičius - Šešios pasakos

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius
SIMONO STANEVYČIOS ŽEMAIČIO


Lapė ir juodvarnis

Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo, 
Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo
   Ir, norėdama mėsa pagauti,
   Rūpinos, kaip reik varna apgauti. 
Tartumei nuliūdusi pas pušį atėjo 
Ir beprotį juodvarnį taip girti pradėjo:
   ,,Kas tavo gražumo!.
   Kas plunksnų skaistumo! 
Žodžiu tariant, iš paukščių tu esi gražiausias.
O taip tarpe jų visų gali būt pirmiausias.
   O idant balsą turėtumei,
   Ištikrai karalium būtumei." 
Žioptelėjo varns, balsą rodydamas savo,
   Pametė mėsą... Lapė pagavo 
Ir nubėgo tekina, nes mėsa patiko, -
   Juodvarnį paliko.


Lapė ir žąsys

Lapė alkana pakiemiais bėgiojo,
   Sau maisto ieškojo.
Viduj prūdo plaukančių žąsų būrį mato,- 
Kaip jos klykau', kaip nardo, kaip uodegas stato. 
Tyko lapė ant krašto, suskliaudusi ausis, 
Pabraukusi uodega, primerkusi akis. 
Bet kad niekaip prigauti žąsų negalėjo, 
Ir alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo:
,,Kam turiu, - sako, - žąsis nekaltas draskyti! 
Pritink lapei su paukščiais sandarą laikyti."


Žmogus ir levas
Žemaičių pasaka

Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus, 
Ir tenai jį levas sutiko smarkus. 
Abudu nemažu: viens girių ponas, 
O antras laukų ir kaimų valdonas. 
Tarp tokių, kaip sako, meilės nerasti, 
Tą tiesą ir dabar galim suprasti. 
Nesang žmogus levą kaip tikt pažino, 
Tuojaus iš piktumo velniu vadino, 
O kirviu, su kuriuom medžius kapojo, 
Metė ing levą ir pažeidė koją. 
Po kiek metų (taip jiems dievas priliko)
Tas pats levs ir žmogus vėl susitiko.
Tuomet levas: ,,Žinok tai, o žmogau galingas!
Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.
Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,
O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,
   Pakol mirsiu,
   Neužmiršiu."


Aitvarai
Žemaičių pasaka

Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną, 
Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno. 
Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno, 
Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna. 
Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;
Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj. 
Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo, 
Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo. 
Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė, 
Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė. 
Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo, 
Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo. 
Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:
   ,,Ar tu, - sako, - neturi gėdos!
   Aitvarą pas save laikyti!
   Kaimynams iškadą daryti!"
Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;
   ,,Mano aitvarai neapgavo 
      Nei vieno
      Kaimyno,
   O daugiems daug gero padarė." 
   Ant to žodžio urėdas tarė:
,,Parodyk gi tu man aitvarus savo." 
Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo
   Ir vedė ing prieklėtį, 
Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti. 
,,Šitai, - sako, - aitvarai, kurie viską gera 
      Gyvenime daro."


Arklys ir meška

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą 
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo, 
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo, 
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo, 
Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio, 
Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:
Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,
Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.
,,Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,
Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-
Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,
Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti."
Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą, 
Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:
Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,
Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.
Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.
,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:
Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."


Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko
Žemaičių pasaka

Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,
Visi vienu žodžiu buvo susitarę,
Idant tasai tarp jų karalium pastotų,
Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,
Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,-
Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis, 
Ant erelio kytriai tylojo pakalos. 
Netrukus atėjo paukščiams lydžių galas, 
      Nes erelis viršų gavo, 
      Ir visi žemyn svyravo. 
   Tuo tarpu karaliuks erelį paliko 
Ir, aukštai skrajodams, ant paukščių sukliko:
   ,,Aš ereliui viršų gaut neduosiu,
      Aš karalium būsiu." 
   Bet veik išsireiškė to paukščio gudrybė;
   Užsidegė visų sparnuočių rūstybė:
   Visi karaliuką žavinti norėjo 
   Ir lig sūdui stosiant kaliny tūrėjo. 
   Tuo metu pelėdai ir šikšnosparniui tiko, 
   Jog kalinio sargais podraug pasiliko. 
   Bet abudu snaudė, sergstams jautrus buvo 
   Spurstelėjo šalin ir sargams pražuvo. 
Norint didžias akis pelėda turėjo, 
Niekur karaliuko regėt negalėjo. 
Veltui šikšnosparnis abi statė ausi, 
Gudraus karaliuko niekur nesuklausė. 
Ligšiol veislė paukščių ant sargų rūstauja, 
Kuriuodu per dienas slėptis nepaliauja.


ŠLOVĖ ŽEMAIČIŲ
Aukšta daina

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
   Seną mokslų gyvenimą, 
Nuo žemaičių beapsėstą
   Ir jų tikra sutarimą.
*
Šlovė visus sujudino
   Gera tėviškei daryti, 
Ir, ką amžiai pagadino,
   Čėsas yra sutaisyti.
*
Daugel metų sviets rokavo,
   Mūsų žemė kaip pražuvo, 
Kaip užmiršo kalbą savo
   Ir užmiršo, kuomi buvo.
*
Tarp žemaičių vis atgijo 
   Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo, 
   Prasidžiugo ir lietuvis.
*
Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, dieve,
   Kuri linksmin mumis nūnai.
*
Sveiks būk, senas Gediminas!
   Sveiks, Algirde galingiausias! 
Sveiks, Kęstuti minėtinas,
   Iš žemaičių ko stipriausias!
*
Buvot ligšiol užmiršime
   Dėl daugumo neprietelių, 
Štai žemaičių surinkime
   Šlovė jūsų prisikėlė.
*
Prasidžiugo Lėtų šalys
   Ir geruma sūnų savo, 
Nesang greitai iš nevalios
   Pražuvimo išvadavo.
*
Sviesi saulė užtekėjo,
   Lėtų nušvito pašaliai, 
Rankas ant akių uždėję,
   Išsiskaidė neprieteliai.
*
Šimtabalsis garsas lėkė,
   Ilgus sparnus plasnodamas, 
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
   Po pasaulį skrajodamas:
*
,,Veizdėk, sviete nusiminęs!
   Kas ten šiaurėj atsitiko, 
Lietuvos senos giminės
   Pražuvime sveikos liko."

1823 m. rugpjūčio 3 d.
< Ankstesnis skyrius