404 Salomėja Nėris "Prie didelio kelio" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Prie didelio kelio

Apie kūrinį Turinys

"Ant mūsų snigo, ant mūsų lijo,
Ant mūsų ledai krito.
Ant mūsų kojų kurpės supuvo,
Ant pečių mandierėlės."

LAUK MANĘS

Nemune ledai išplauks, 
Obelys pabals. - 
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa 
Vasara prabėgs. 
Mėnesienoje rasa 
Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys. 
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary 
Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos 
Tulpes, ramunes. 
Negyvuos žiemos speiguos 
Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus, 
Jei manim tiki, - 
Drėgnas apkasas man bus 
Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, - 
Jausiu prie šalies... 
Ir aplenks mane mirtis, 
Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk, 
Nenukirpk kasų! 
Ilgai laukus, dar palauk, - 
Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, - 
Žuvusį minės. 
Netikėki. Grįšiu aš. 
Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks. 
Sužaliuos lazda. 
Lauk manęs, kai nebelauks 
Niekas niekada...

1942.


TAVĘS AŠ LAUKIAU

Debesys sunkus saulę užėjo, 
Dienelė apsiniaukus. 
Skrenda laiškelis nuo brolužėlio 
Iš juodo karo lauko.

Tame laiškely apie brolužį 
Tiek daugel prirašyta:
Aplink jį priešai kaip smilgos lūžę, 
Kaip šaltas rūkas kritę.

Gimtąją žemę kaip jis mylėjo, 
Gal tu, sesel, suprasi? 
Amžiną dainą švilpauja vėjai 
Apie kareivio drąsą.

Balti laiškeliai - du balandėliai 
Iš ilgo ilgo kelio.. . 
Yra vardelis ir pavardėlė, 
Nėra mano brolelio.

Tavęs aš laukiau, savo bernelio, 
Šį rudenėlį vėlų. . . 
Kam paguldei tu jauną galvelę 
Ant kieto akmenėlio?

Maskva, 1943.XI.5.


NEGESK, ŽIBURĖLI

Lyg mirusios jūros aplinkui... 
Kuo alpstančią širdį paguost? 
Iš nuovargio keliai sulinko 
Oriolo pusnynų snieguos.

Įsmigusios akys į tolį... 
Tarytum šviesus žiburys 
Mirksėdamas šaukia namolio. 
Ir šautuvą spaudžia karys.

Koks tolimas varganas kelias 
Tėvyne, sugrįžti tavęsp! 
Žėruoki, mirksėki, ugnele, 
Negesk, žiburėli, negesk!

Maskva, 1943.XII.28.


KĄ PASAKYTŲ MOTINĖLĖ

Dėl kraujo lašo tik motutė, 
Kai susižeisdavom maži,
Mus glamonėjo, guodė, pūtė:
"Neverk, vaikeli, greit užgis."

Dabar per smilkinį jis teka… 
Iš pat širdies versmės gilios..
Ant šalto akmenio, ant tako 
Dulkėto, ant žolės žalios...

Ir gulim pakelėm sumigę, 
Kovų degėsiais apnešti. 
Keliaudami per stepę lygią 
Mus glosto spinduliai karšti.

Ką pasakytų motinėlė? 
Gerai, kad jos čionai nėra. 
Sunku. juk būtų, kai žodelių 
Pritrūktų jos širdis gera.

Maskva, 1944. V.6.


VILNELE!

Vilnele, bėk į Viliją, 
O Vilija - į Nemuną... 
Sakyk: tėvynę mylime    
Labiau mes už gyvenimą.

Kovas kovoję - kruvini 
Sugrįžtame, sugrįžtame... 
Žaizdas nuplausim vandeny, 
Žaliais šilkais aprišime.

Kiekviens akmuo prakalbintas, 
Koki mes vyrai, pasakys, - 
Kaip priešų šalmus skaldėme, 
Mirtis kaip merkė jų akis.

Sesuo žydrioji, Vilija, 
Skubėk, skubėk į Nemuną! 
Sakyk, kad laisvę mylime 
Labiau mes už gyvenimą.

1944.VII.10.


PRIE STALINGRADO

Juodasparniai vėjai skrenda, -
Stepėje baugu.
Juodvarniai snapus galanda, 
Ašmenis nagų.

Kažkur teka žalias Reinas, 
Pilys ant kalnų. 
Tu čionai paklydęs ainis 
Riterių Sūnų.

Tau mirties drobulę storą 
Kloja sutema. 
Nepriims, tavęs nenori 
Žemė svetima.

Vėtros nesiliaus tau krykštę, 
Kol diena išauš. 
Tarsi žolę tą pernykštę, 
Plaukus tavo šiauš.

Tu ramios nerasi vietos, 
Žemė nepriglaus. 
Žvarbios darganos ir lietūs 
Kaulus tavo plaus.

Karo laukas atsimainęs 
Lauks taikių dienų. 
Būk tu paskutinis ainis 
Riterių Sūnų!

Maskva, 1943.X.25.


MES EILINIAI

Po padange nuo dūmų baisia 
Gęsta akys... Kaip žvaigždės gūdžiai. 
Lyg stiklai - šaltose akyse 
Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai.

"Guldėm galvas po tankais sunkiais, 
Žemę patręšėm gyvu krauju... 
Jie ateis, mus negyvus pakeis. 
Mes nebūsim nė vienas tarp jų.

Jie ateina gyvent ir mylėt... 
O ir saulė gyviem tešviesi. 
Ir ant kapo dygi dilgėlė 
Laimingesnė - kaip mes čia visi.

Vėl ramu. Ir ugnelė jauki 
Įsikūrė apleistuos namuos. 
Šaižūs žvirgždai mums graužia akis, 
Bąla kaulai šaltuos pūdymuos.

Mes klampojam per liūnus, raistus, 
Vos bepavelkam kojas menkas.. . 
Lydi lydi mus mėnuo skaistus, - 
Mėnesienoje šildom rankas.

Pūsta milas ant mūs nugaros. 
Mes kalenam plikais dantimis. 
Nėr pastogės, žeminės geros... 
Kas dalintųsi ja su mumis?

Mes eiliniai - nežymūs kare. 
Mes be lankų. be kojų, akių. . . 
Jūs gal bijot išeit vakare 
Susitikti šešėlių klaikių?

Taip, eilinis kare nežymus. 
Mūs vardų dainose neminės. 
Bet mūs daug... Ir išeiti prieš mus 
Nepakaktų naujos giminės.

Mūs eilinių dalis paprasta:
Ne po vieną - mes kritom pulkais. 
Aukštus tiltus per upių brastas 
Mes nugrindome kūnais pilkais.

Jie nelaidoti guli tyliai. 
O dejuoja naktis vien klaiki. 
Artimieji... jau renkas krankliai, 
Rengias lesti negyvas akis.

1944.


JŲ VELTUI LAUKS

Aplinkui žemę eina 
Pasvirę įkypai 
Medinių kryžių eilės, - 
Kapai, kapai, kapai...

Mirtis tenai viešėjo 
Su juodvarnių būriais.. 
Dainuodami išėjo 
Ir niekad nepareis.

Jų veltui lauks namolio 
Su ugnele šviesia... 
Ilsėkis, mielas broli, 
Kareivių kapuose!

1944.


VIRKDO VĖJAS

Virkdo vėjas Vėlinių vėles. 
Vasarėlė mirė per anksti... 
Mes po tankais guldėm galveles, 
Ištaškyti mes, nepakasti.

Kai ugnis ugniakure jauki 
Linksminas naujakurio namuos, 
Šaižūs žvirgždai graužia mums akis, 
Bąla šąla kaulai pūdymuos.

Nulinguos per žemę rudenys, 
Baltos žiemos, kaitrios vasaros, 
Trankiais vėjais nepabudinęs, 
Per kapus mūs žengs pavasaris.

Gal paklaus rugiuos melsva gėlė, 
Gal paklaus per šventę vėliava:
Ar tau gera smėlyje gulėt? 
Ar žemelė tėviškės lengva?

1944.