Ant mūsų ledai krito.
Ant mūsų kojų kurpės supuvo,
Ant pečių mandierėlės."
LAUK MANĘS Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. - Parymok, manęs palauk Prie baltos obels. Parugėm gelsvom basa Vasara prabėgs. Mėnesienoje rasa Ašara žibės. Bus ruduo. Atjos šiaurys. Obelys pagels. Lauk manęs pavakary Vėtroj prie obels. Šaltis išrašys languos Tulpes, ramunes. Negyvuos žiemos speiguos Tujen lauk manęs. Jei dar myli, jei brangus, Jei manim tiki, - Drėgnas apkasas man bus Tėviškė jauki. Ir tu būsi taip arti, - Jausiu prie šalies... Ir aplenks mane mirtis, Ir kulka nelies. Tu žiedelio nenumauk, Nenukirpk kasų! Ilgai laukus, dar palauk, - Grįšiu, iš tiesų. Vėliavas nuleistas neš, - Žuvusį minės. Netikėki. Grįšiu aš. Grįšiu.. Lauk manęs. Akmenys paplentėm kauks. Sužaliuos lazda. Lauk manęs, kai nebelauks Niekas niekada... 1942. TAVĘS AŠ LAUKIAU Debesys sunkus saulę užėjo, Dienelė apsiniaukus. Skrenda laiškelis nuo brolužėlio Iš juodo karo lauko. Tame laiškely apie brolužį Tiek daugel prirašyta: Aplink jį priešai kaip smilgos lūžę, Kaip šaltas rūkas kritę. Gimtąją žemę kaip jis mylėjo, Gal tu, sesel, suprasi? Amžiną dainą švilpauja vėjai Apie kareivio drąsą. Balti laiškeliai - du balandėliai Iš ilgo ilgo kelio.. . Yra vardelis ir pavardėlė, Nėra mano brolelio. Tavęs aš laukiau, savo bernelio, Šį rudenėlį vėlų. . . Kam paguldei tu jauną galvelę Ant kieto akmenėlio? Maskva, 1943.XI.5. NEGESK, ŽIBURĖLI Lyg mirusios jūros aplinkui... Kuo alpstančią širdį paguost? Iš nuovargio keliai sulinko Oriolo pusnynų snieguos. Įsmigusios akys į tolį... Tarytum šviesus žiburys Mirksėdamas šaukia namolio. Ir šautuvą spaudžia karys. Koks tolimas varganas kelias Tėvyne, sugrįžti tavęsp! Žėruoki, mirksėki, ugnele, Negesk, žiburėli, negesk! Maskva, 1943.XII.28. KĄ PASAKYTŲ MOTINĖLĖ Dėl kraujo lašo tik motutė, Kai susižeisdavom maži, Mus glamonėjo, guodė, pūtė: "Neverk, vaikeli, greit užgis." Dabar per smilkinį jis teka… Iš pat širdies versmės gilios.. Ant šalto akmenio, ant tako Dulkėto, ant žolės žalios... Ir gulim pakelėm sumigę, Kovų degėsiais apnešti. Keliaudami per stepę lygią Mus glosto spinduliai karšti. Ką pasakytų motinėlė? Gerai, kad jos čionai nėra. Sunku. juk būtų, kai žodelių Pritrūktų jos širdis gera. Maskva, 1944. V.6. VILNELE! Vilnele, bėk į Viliją, O Vilija - į Nemuną... Sakyk: tėvynę mylime Labiau mes už gyvenimą. Kovas kovoję - kruvini Sugrįžtame, sugrįžtame... Žaizdas nuplausim vandeny, Žaliais šilkais aprišime. Kiekviens akmuo prakalbintas, Koki mes vyrai, pasakys, - Kaip priešų šalmus skaldėme, Mirtis kaip merkė jų akis. Sesuo žydrioji, Vilija, Skubėk, skubėk į Nemuną! Sakyk, kad laisvę mylime Labiau mes už gyvenimą. 1944.VII.10. PRIE STALINGRADO Juodasparniai vėjai skrenda, - Stepėje baugu. Juodvarniai snapus galanda, Ašmenis nagų. Kažkur teka žalias Reinas, Pilys ant kalnų. Tu čionai paklydęs ainis Riterių Sūnų. Tau mirties drobulę storą Kloja sutema. Nepriims, tavęs nenori Žemė svetima. Vėtros nesiliaus tau krykštę, Kol diena išauš. Tarsi žolę tą pernykštę, Plaukus tavo šiauš. Tu ramios nerasi vietos, Žemė nepriglaus. Žvarbios darganos ir lietūs Kaulus tavo plaus. Karo laukas atsimainęs Lauks taikių dienų. Būk tu paskutinis ainis Riterių Sūnų! Maskva, 1943.X.25. MES EILINIAI Po padange nuo dūmų baisia Gęsta akys... Kaip žvaigždės gūdžiai. Lyg stiklai - šaltose akyse Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai. "Guldėm galvas po tankais sunkiais, Žemę patręšėm gyvu krauju... Jie ateis, mus negyvus pakeis. Mes nebūsim nė vienas tarp jų. Jie ateina gyvent ir mylėt... O ir saulė gyviem tešviesi. Ir ant kapo dygi dilgėlė Laimingesnė - kaip mes čia visi. Vėl ramu. Ir ugnelė jauki Įsikūrė apleistuos namuos. Šaižūs žvirgždai mums graužia akis, Bąla kaulai šaltuos pūdymuos. Mes klampojam per liūnus, raistus, Vos bepavelkam kojas menkas.. . Lydi lydi mus mėnuo skaistus, - Mėnesienoje šildom rankas. Pūsta milas ant mūs nugaros. Mes kalenam plikais dantimis. Nėr pastogės, žeminės geros... Kas dalintųsi ja su mumis? Mes eiliniai - nežymūs kare. Mes be lankų. be kojų, akių. . . Jūs gal bijot išeit vakare Susitikti šešėlių klaikių? Taip, eilinis kare nežymus. Mūs vardų dainose neminės. Bet mūs daug... Ir išeiti prieš mus Nepakaktų naujos giminės. Mūs eilinių dalis paprasta: Ne po vieną - mes kritom pulkais. Aukštus tiltus per upių brastas Mes nugrindome kūnais pilkais. Jie nelaidoti guli tyliai. O dejuoja naktis vien klaiki. Artimieji... jau renkas krankliai, Rengias lesti negyvas akis. 1944. JŲ VELTUI LAUKS Aplinkui žemę eina Pasvirę įkypai Medinių kryžių eilės, - Kapai, kapai, kapai... Mirtis tenai viešėjo Su juodvarnių būriais.. Dainuodami išėjo Ir niekad nepareis. Jų veltui lauks namolio Su ugnele šviesia... Ilsėkis, mielas broli, Kareivių kapuose! 1944. VIRKDO VĖJAS Virkdo vėjas Vėlinių vėles. Vasarėlė mirė per anksti... Mes po tankais guldėm galveles, Ištaškyti mes, nepakasti. Kai ugnis ugniakure jauki Linksminas naujakurio namuos, Šaižūs žvirgždai graužia mums akis, Bąla šąla kaulai pūdymuos. Nulinguos per žemę rudenys, Baltos žiemos, kaitrios vasaros, Trankiais vėjais nepabudinęs, Per kapus mūs žengs pavasaris. Gal paklaus rugiuos melsva gėlė, Gal paklaus per šventę vėliava: Ar tau gera smėlyje gulėt? Ar žemelė tėviškės lengva? 1944.
< Ankstesnis skyrius