404 Kazys Binkis "Šimtas pavasarių" | Antologija.lt

Kazys Binkis - Šimtas pavasarių

Apie kūrinį Turinys

SALEM ALEIKUM



*  *  *

Salem Aleikum!
Jauniejie į gatvę,
Į laisvę alėjų.
Mes frontą plakatais nuklokim,
O po plakatų krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų, kad
Salem Aleikum
Gana sacharininti širdis
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus, -
Tam į krutinę te įrita
Nors bosą spirito -
Vis tiek nebepadėsi.
Ir ne taip, kad po vieną,
Galvomis žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti,
Bet urmu visi,
Ir du su puse milijono
Pratarkim kiek galint aiškiau,
Kaip ragas, maždaug, Jerichono:
Salem Aleikum.


PRANAŠAS

Gatvės išsišiepė iškabas
Begėdiškai margas ir godžias.
Trotuaruos pilvų barikados.
Jaučio reikėtų čia iškalbos,
Kad kas suprastų mano žodžius
Sūkury bačkvežių kanonados.
O aš atkeliavęs iš lauko
Nešioju ateinančių šimtmečių paštą
Iš kiemo į kiemą, kaip amžinas žydas.
Negerai, kad kakta susiraukus,
Negerai, kad be šventojo rašto,
Negerai, kad dvasia raudonomis aguonoms pražydus.

Susirinko iš skersgatvių tipai 
Ir mano:
Bezdžionę parodys.
Mano, kad bus katerinka.
Gerbiamieji, jūs žinot ispanišką gripą?
Panorėsiu tiktai - vienas žodis -
Ir gulės visa rinka.
Visi išsižiojo stebėtis: gal ir iš tikrųjų jis kanda!

Dukteris slepia paskvernėn mamytės,
Tetulės išsikėtė skėtis,
Šmugeliai kits kitam lenda ant sprando,
Tartum panosėj būt sprogęs jiems dinamitas.
- Mielieji, - aš ne tam, kad nusigąstumėt,
Svarbu kad didesniai, ir gyvumo daugiau kad.
Ir ne taip, kad vien pilvas ir mėsa.
Kas kad jūs baldot virtuves kasmet,
Kas kad po pusryčių prakaitą braukot, -
Tokie vis mažučiai, mažučiai tebėsat
Didžiausis pareitų į sieksninį karstą,
O čia jūs kaip mėšlo rinka priversta.
Ir vėl suliūliavo tipas ant tipo.
O lipa, Viešpatie, kaip jie visi lipa.
Lenda įširdę
Purvinais batais į atdarą širdį.
Nebenugirdi.
Nebenumano.
O širdis pasisakyti trokšta:
Dar žodys:
Ateinančio šimtmečio žmonės 
Pastatys jums paminklą! 
Po antrojo tvano iš jūsų pilvų 
Antrąjį Babelio bokštą.


*  *  *

Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo 
Ir taškosi rašalo jūromis. 
O prieaugliai klusnūs už durų šąla 
Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure.

Ne mums pataikauti nabašninkų manijai 
Ir svarstyt poezijos mirusius atomus. 
Metam "sudiev" sušukuotai kompanijai 
Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.

Kam nenubodo su mūzoms laižytis, 
Teverda tas lyriką.
O mums pasaulis daiktais pražydęs 
Širdyse mirga.

Tai ne menas čiauškėti putpele, 
Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu. 
Imame žodį ir koja, kaip futbolą 
Sviedžiame kur į dangaus pašalį.

Nueisim į gudą, į lenką ar vokietį:
"Lietuviško šieno norit pauostyt?"
Ir kad ir kažin kaip gudrūs ar mokyti
Puola visoms keturioms glostyt.

Kai žemė plati apsikaišiusi žalionims, 
Kaip čia kirmysi už stalo? 
Einam, užmiršę visokius velnius, 
Ir patenkinti visi be galo.


*  *  *

Galvon suaugę baras profesoriai,
Kad vietoms gabus bet nerimtas.
O man - kur pažiūriu - visur pavasariai,
Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.

Išeini - aplinkui gyvenimo potvinis, - 
Visus širdies kalnus baigia apsemti. 
Bendrai, pasiutimas eina visuotinis, - 
Taigi neimsi parneval trunyti ir senti.

Nusigręšta, kad saulė per kaitriai nešildytų, 
Kad akuliorių stiklai nesutirptų. 
O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų, - 
Tuoj bėga kirptūs.

O aš kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas 
Kišenę ar burną vos atveriu, - 
Ir veržias pavasariai cypdami, sprausdamies, 
Ir raitos žaliūkšniai po patvorius.

Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai? 
Tik pirštą nuversi įkišęs duryse. 
Matyt liga pristojo chroniška 
Ir nieko čia nebepadarysi...


AUGNELIJŲ ARIJA

Mūsų žemė jauna dar. 
Bus ir pas mus Eldorado. 
Aldorijo adrijo ada.

Džiaugiams jog vienas pražydęs atėjo. 
Daug dar ateis, atliūliuos mums pavėja, 
Kaip altra ridėlija rėja.

Ir sninga ir lyja ir mėnuo kas mėnuo
Ir saulė kas antra, kas penkta, kas dvylikta diena
Reja ir ada ir audrija lėna.

Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo 
Per dien nusibostų mums Rojuj! 
O čia juk aldorijo arija rėja
Čia altra ridėlija ado.

Žinia, jog iš dulkių ir virsim į dulkes
O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios,
Kaip leta livano alenga.
Tad laūkim augnelijų arijos ada,
Tad būkim, kaip altra ridėlijų rėja.


POETŲ MARSAS

Įsakyti lakštingalams truptį nutilti!
Ir kas joms galvon tokius niekius ir inkalė,-
Be atvangos skardint per naktį patiltę.
Mes mokame tūkstantį kartų gražiau už lakštingalę.
	Sninga lyja
	Sninga lyja
	Ei vija kanapija
	Medžiai žydžia
	Mūs šalyje
	Mūs šalyje
	Lyja graudžia
	Medžiai gaudžia
	Kai palyja
	Ei vija kanapija
	Mūs šalyje
O kas kad taip dangun 
Pasukti pasivažinėtų?
Suglaustomis eilėmis, taip žmogus žmogun, 
Visas bataljonas poetų? 
Stačiai pasakyti - skrajojantis teatras, 
Trupė gastroliorių poetų... 
Manote šventasai Petras 
Dviem tūkstančiam metų nepajaunėtų? 
	Kelionė ilgoka? 
	Neapsimoka.
		Ei vija
		Sninga lyja
		Kas nuvyto
		Vėl atgyja
		Šiandien viena
		Rytoj kita
		O poryt 
		Ir vėl mus diena
		Daina saulėm nusagstyta
		Ei vija kanapija
		Mūs visoj visoj brolijoj.