lt
[2]
* * *
Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas veikti: moterys, parsinešę berželių šakelių, dirbo vantas, e vyrai sukuliojos apie gurbus ir tvoras, apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, e čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purškte purkštė...
Juozapota atsinešė iš svirnelio baltos drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Karpė baltą drobę ir matavo. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.
"Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti..."
Teip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.
Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėties: nakčių nemiegojo, vietos sau dieną negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, e jo vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.
"Gal jau nebegyvas? gal sužeistas kur kankinas?"
Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kuriuos dar teip nesenai pati sau viena teip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti... Vieno tik betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Ir tik jo paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo...
Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia jos ir akys buvo toli toli - ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny slėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti, - nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu miegantį: šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama...
- Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškotų... Valgyti jam nunešiu... Nors kartą int savo krūtinę prispausiu...
Teip svajojo. Nejuto ir nematė, kaip vidun intėjo sena nepažįstama ubagėlė ir, pagarbinus Dievą, atsisėdo gale suolo poteriautų.
Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti:
- Susimylėk, gaspadinėle, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...
- E iš kur tamsta? - paklausė Juozapota, matydama nepažįstamą.
- Iš tol, dukrele, - iš Š-nių parapijos... Pas mumus dabar baisu ir vaikščioti, tai čionai bekalėdodama atsikrausčiau...
- E kodėl gi pas tamstas baisu? - paklausė Juozapota, akylai int ubagę žiūrėdama.
- O, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi, susitikę nei vieno žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems intiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo ir tverties. E ir mūsų žmonių daug int tuos lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, e vargų vargai, kaip buvo, taip ir bus.
- Senut, ar maištininkai geri žmonės? - drebančiu balsu paklausė Juozapota.
- Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi. Gal ir gero mums, vargdieniams, trokšta. Juk jie ir badą kenčia, ir galvas savo guldo, po miškus slapstydamies. Tik nenuveiks jie tų rusų, ne; e tie paskum da labiau spaus žmones inpykę.
- E ką, jeigu nuveiks... Juk tada, senut, visiems būtų geriau gyventi?!.
Ir Juozapota blizgančiom akim žvilgterėjo int ubagę, tartum nuo jos tik tikėjos išgirsti teisybę.
- Geriau tai geriau, - atsiliepė senelė, - tik nieko iš to nebus. Juk ir pirm trijų dešimčių metų teip pat buvo sukilę, nieko nepadarė. E kiek tada rusai žmonių sušaudė, kiek išvežė - ir ponų, ir vargdienių, baisu atminti. Ir dabar teip bus...
Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo. Kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš rusus ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė. Pasakojo, ką jinai pati ataminė ir ką nuo kitų girdėjo, - visa, ką par savo ilgą gyvenimą buvo patyrus ir atjautus. Pasakojo, kaip pasakoja žmogus senas, kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties.
Juozapota klausė senelės, ir sunkus akmuo jos širdį užugulė. Padavė jai valgyti, atanešė ir mėsos kąsnelį, norėdama nors vieną nuraminimo žodį nuo jos išgirsti. Teip troško ką nors tikro apie savo Petrą patirti. Jai regėjos, kad ubagė kalėdodama daug yra apie maištininkus girdėjus, gal juos matė... gal ir apie Petrą ką žino.
Tik nemokėjo apie tatai paklausti.
Bijojo prasitarti, ką nors nereikalinga pasakyti.
Ubagėlė tuo tarpu valgė ir iš reto pasakojo:
- ...Vilniun karalius atsiuntęs dabar naują valdoną... Kaip jisai vadinas, ar generalgubernatorius, ar kaip?!. Baisus esąs žmogus, kaip žvėris. Nei Dievo nebijąs. Mūsų vyskupą išbaręs ir išlojojęs. Du kunigu liepęs sušaudyti... Sušaudęs juos jisai, katyt, už tat, kad jie žmonėms bažnyčioj kokį ten raštą perskaitę... Teip vidury miesto ir sušaudęs... pačiam vidudieny, kad visi matytų... Niekas to nesitikėjęs... Sako, net patsai didysai stačiatikių arkiriejus ėjęs prašytų, kad nešaudytų, Dievo vardu grasęs, kad tokio baisaus darbo nedarytų. Tai tasai valdonas kad surikęs ant to arkiriejaus: "Aš, sako, darau, ką noriu, e Dievo nebijau; kažin, sako, kur tasai Dievas yra - aš Jo nemačiau, e tu Jį ar matei?.." Taip ir pasakęs... Baisus žmogus! Kad kalbąs, tai kaip jaučias baubiąs... Dabar, ką tiktai nutveriąs, tuoj liepiąs sušaudyti ar pakarti... Bloga, katyt, dabar gyventi, e kas toliau bus, vienas Dievas težino...
Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Jos ausyse skambėjo žodžiai:
"Bėk, išgelbėk savo vyrą."
* * *
Persižegnojo, paėmė baltą ryšelį rankon ir išėjo iš namų. Nėjo gatve vieškelin, bet pasisukė užu gurbų, per daržą laukan, kad niekas nepamatytų. Tartum bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. Perėjo rugių ir vasarojaus lauką ir tik tada išėjo vieškelin. Sunkiai alsuodama, apsidairė aplinkui, ar kas nemato. Pastovėjo, tartum atsigaudama; paskum žvilgterėjo ton pusėn, kur netoli miškas žaliavo, ir drebančia širdžia kuone tekina ėmė bėgti. Norėjo greičiau miškan inteiti: tenai niekas jos nebepamatys, nesuturės. Ko jinai bijojo, pati gerai nesuprato: ar savų žmonių, ar kazokų, ar kažin ko kito, klaikaus ir nežinomo. Jautė tik, kad širdis smarkiai plakė krūtinėje ir kojos drebėjo. Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė, ar širdies nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma...
Juozapota girdėjo ir nuo ubagės, ir žmones sodžiuj kalbant, kad šitame miške dabar slapstąsi maištininkai, kad juos tikrai matę. Išgirdus tai, niekam nieko nesakydama, paėmė du sūreliu, ką sudėjus turėjo, lašinių, duonos gabalą ir keletą baltarūbių, surišė tai visa balton skarelėn ir išėjo... slapčiai nuo visų...
Ataminė senutės ubagėlės pasakojimus, ir jos ausyse vėl suskambėjo žodžiai: "Bėk, išgelbėk savo vyrą."
Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, nežinojo. Viena tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti...
Maloniai šlamėjo senas miškas, kai Juozapota jo pavėnin intėjo. Ėjo tyliai, klausydamos. Nesuprantamas klaikumas ją paėmė. Viena... miške, ir nei vieno gyvo balso aplinkui. Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie teip žmogų ramina. Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami... Juozapota pradėjo savų žingsnių garso bijoti. Sausa šakelė lūždama kaip stirną ją baidė. Tečiaus ėjo tolyn, vyro paveikslu savo dvasią ramindama. Staiga netoli sutauškėjo kažin kas garsiai ir nutilo. Juozapota apsistojo, visa krūptelėdama... Vėl sutauškėjo... Atsiduso supratusi: tai genys medį kapojo. Tasai balsas nuramino ją, padrąsino. Lyg tartum genio tauškėjimas galėjo ją nuo visų miško klaikybių išgelbėti. Ėjo dabar stipresnė, int šalis dairydamos. Tik staiga vėl išgirdo balsą, kurio iš karto ir suprasti negalėjo. Tai jau buvo nebe genio tauškėjimas: tartum šimtas kultuvų mušė int žemę - greitai, sutardami...
"Kazokai joja!" - perėjo Juozapotai per galvą.
Nepajuto, kaip atsidūrė šaly kelio ir tarp tankių alksnių pasislėpė.
- Jėzau, Marija, Juozapai šventas... - šnibždėjo tyliai, glausdama int širdį drebančias rankas.
Garsas greitai ėjo artyn...
Vienu akies mirksniu sudundėjo, supliauškėjo, ir pro šalį pralėkė baisi raitųjų gauja. Tai buvo kazokai. Juozapota tik spėjo pamatyti jų ilgus durtuvus, aukštyn iškeltus... Kaip viesulas iš jos akių išnyko ir nutilo...
Atsiduso lengviau ir iš tarp alksnių išlindo. Bet vieškeliu jau nebedrįso eiti. Bijojo, kad vėl ko nesusitiktų. Dabar jai regėjos, kad visas miškas pilnas kazokų, kad iš ažu kiekvieno medžio kas nors ją tyko ir pražudyti nori. Ėjo be kelio, pati nežinodama, katran kraštan eina. Paėjėjus kiek, visai netikėtai atsidūrė ant gražaus žalio dirvonėlio. Niekados pirma nebuvo tokio mačiusi. Nustebusiom akim žvilgterėjo int šalis ir tyliai suriko iš išgąsčio. Paveikslas, kurį netoli savęs pamatė, visą jos kraują širdin suvarė. Užu penkių žingsnių, po medžiu, sėdėjo rusas kareivis ir gargaliuodamas gėrė iš butelio arielką. Buvo jau visai girtas ir kažin ką sau po nosim murmėjo. Šaly jo gulėjo ant žemės šikšninis krepšis ir... višta su nusukta galva. Matyt, buvo tokiam padėjime ir teip nusilesęs, kad jau nei "lenkų", nei savo vyresnybės nebebijojo.
Išgirdęs riktelėjimą, sunkiai pakėlė savo girtas akis ir tvėrės už krepšio, tartum ginklo ieškodamas. Pamatęs moterį, nustebo. Patrynė ranka blakstienas, kaip ir dar netikėdamas. Nusišypsojo...
- Padaždi, ja sičas... sičas, - murmėjo, keldamasis nuo žemės.
Juozapota, jį pamačiusi, išmetė iš išgąsčio ryšelį ir pasileido bėgti. Puolė int ją sverdinėdamas.
- Neboisia... ničevo... ja tebia pocalu...
- ...Čiort... - sukeikė staiga, užkliuvęs kojomis ir virsdamas.
Pasirėmė ant rankų ir apsidairė. Pamatė po kojų ryšelį. Nusišypsojo ir paėmęs išrišė. Visas nušvito. Nutvėrė abiem rankom sūrį ir raugčiodamas ėmė valgyti. Matyt, buvo alkanas, arielkos troškinamas...
Bet Juozapota nieko to nebematė. Jinai bėgo ir bėgo neatsigręždama. Jai regėjos, kad kareivis vis dar paskum ją vejas murmėdamas. Bijojo žvilgterėti, jį pamatyti. Pati nepajuto, kokiu būdu atsidūrė panamėj, rugių lauke. Tik čionai atsikvėpė, ranka ažu širdies tverdamos. Teip buvo išsigandusi, kad iš karto nei savo namų, nei sodžiaus nepažino. Lyg regėjos visa ne teip, kaip paliko. Žiūrėdama int sodžių, staiga krūptelėjo: pamatė iš ažu trobų išjojantį kazoką, paskum antrą, trečią... Visas sodžius buvo jų pilnas. Ėmė klausyties. Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.
- Dieve!.. - sudejavo nelaimingoja, pirštus gniauždama.
Netoli stovėjo sustatytos rugių gubos. Tenai nuo kazokų pasislėpė... Ilgai ištupėjo drebėdama. Matė, kaip kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo vieškeliu. Bet nedrįso išeiti. Tik sutemus išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi, kaip vagis, intėjo sodžiun. Pas Damulį languose pamatė žiburį. Nesuprantamos bailės perimta, tyliai intėjo priemenėn ir atadarė duris...
Ant lovos gulėjo be žado senis Damulis. Galva ir veidas, visas sutinęs, teip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti; marškiniai int mėsas prilipę. Gulėjo kaip negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs, skaudūs dejavimai. Motyna ir dukterys klūpojo visos ir, gailiai raudodamos, meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo.
- Dieve, už ką jį teip? už ką? - suriko Juozapota, klaupdamos prie lovos...
* * *
Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, - išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės šašėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai intleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilų senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virto. Niekas nebebuvo tikras rytdienos, nežinojo gultų eidamas, ar beatbus laisvas iš miego. Kilo verksmas ir skaudūs dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo...
Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toj graži moteris, kurios akys, kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus kaip šašėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpinties. Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti. Žinios kaip gandas ėjo paskum viena kitą ir be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė… Nuo jų vietos negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir troboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar int Damulį, kur ramiau kiek jautėsi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota vargą vargo: visas jas nelaimė vienu ryšeliu surišė...
Vieną vakarą, kada teip visos sėdėjo, netikėtai atsidarė trobos durys ir vidun intėjo ypatinga žmogybė - apiplyšusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi apkabino senės Damulienės kojas.
- Kaziukas!.. - suriko motyna, pažindama sūnų...
Apkabino jo galvą, int savo krūtinę prispaudė.
- Dieve, Dieve... dar gyvas!.. - raudojo jinai, tartum abejodama.
Tai glostė sustyrusius sūnaus plaukus, tai žiūrėjo jam akysna.
- E kur Antanas? - paklausė išsigandusi.
Tylėjo. Sunku buvo tiesa pasakyti, motynos širdis perverti.
- Užumušė jį... - prašnibždėjo nusisukdamas.
Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, su rusais netoli kovoję; kaip matęs brolį, ant žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą... E visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun apsilankytų... Nebesulaukė...
Tik dabar, pakėlęs akis, pažino Juozapotą, kada toj, baisią naujieną išgirdusi, nusitvėrė ažu krūtinės ir iš didžio širdies sopulio skaudžiai sudejavo... Tartum vis dar netikėjo, kad teip galėjo atsitikti...
- Kur Petras? kur?.. Ką dabar su juo padarys? - vaitojo, klaikiom akim int Kazį žiūrėdama.
Papasakojo jai, kiek žinojo.
Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą turbūt miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimos, kad jisai negalįs nei vienos dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš Damulio dejuodama...
Nors niekados nebuvo mieste buvusi, tečiaus dar gerai prieš auštant toli ant vieškelio, miestan einančio, atsidūrė. Kelias buvo tiesus, žinomas... Trys mylios eiti. Ir nesiklausus galėjo rasti...
Apie pusryčius jau ėjo miesto gatvėmis, bailiai int šalis dairydamos. Dideli, keliais gyvenimais namai tęsėsi iš abiejų pusių be galo; plačios gatvės, tiesios kaip stalas, buvo už viena kitą gražesnės... Bet nesistebėjo int tat Juozapota, nors kitą kartą visi šitie nematyti daiktai kaip stebuklas būtų jai pasirodę. Žiūrėjo tik int žmones, kuriuos ant kiekvieno žingsnio matė. Tartum nuo jų sau pagelbos laukė, tikėjos tiesą patirti. Jai regėjos, kad visi jie apie jos Petrą žinojo, jį išliuosuoti galėjo. Teip troško jų paklausti, paprašyti... Nedrįso... Visi jie tokie buvo ponai, galingi. Laukė, ar nepaklaus kartais jie patys, ko jinai šitan miestan atėjo ir tokia nelaiminga int visus stebis. Bet niekas int ją ir žiūrėt nežiūrėjo. Visi savo reikaluose buvo paskendę. Šitai pro šalį trys ponios praėjo, gražios kaip paveikslas. Nematė sodietės, nors tokiom gailingom akim int jas pažiūrėjo...
- Dieve, kiek ponų... kokie gražūs! - stebėjos Juozapota, stovinėdama, nežinodama, kur dėties.
- Ko čia dairais? ar ką pametei? - paklausė apdriskęs "ponas", matyt, kiemo sargas.
Juozapota krūptelėjo, bet pamačiusi, kad int ją žiūri, apsidžiaugė ir nedrąsiai paklausė:
- Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
- Petriukas?!. ar tai tavo vyras?
- Vyras, vyras! - apsidžiaugė Juozapota.
- Gal koks maištininkas? - nusijuokė piktai kiemo sargas, - eik tenai - rasi...
Mostelėjo ranka. Juozapota norėjo dar jo paklausti.
- Eik, eik! čia negalima stovėti... užginta! - suriko ant jos.
Ėjo gatve išsigandusi, galvą nuleidusi. Matė, kad ton pusėn daug žmonių skubinosi. Visi kaip ir ką pamatyt troško ir bijojo pasivėlinti. Ir jinai ėmė skubinties... Greitai pasibaigė gatvė. Pasirodė didelis platus plecius. Juozapota pamatė ant jo daugybę žmonių, ratu sustojusių. Kareiviai su šaudyklėmis ir blizgančiais durtuvais, ponai žvaigždėtomis kepurėmis, ponios, gražiai pasipuošusios, ir... žmonių, žmonių be galo... Visi, kaip negyvi, tylėjo... Vidury aukšti šulai su permėtėmis stypsojo...
Apsistojo nustebusi, nežinodama, kas daryti. Bet matydama, kad visi in ten eina, pribėgo int žmonių minią. Kojas jai pakirto, tik kvapą galėjo atgauti...
- Kiek ponų... kokie gražūs... - šnibždėjo apsiblaususi.
Pamatė žilą, malonaus veido senelį, int ją žiūrintį, ir bailiu balsu paklausė:
- Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Netikėtai žvilgterėjo int šulus su permėtėmis... Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės...
* * *
Vos ne vos iš ligos atsigeivelėjo... Atsitekėjus negalėjo suprasti, kur jinai yra. Kažin kokiam kambarėly gulėjo, nepažįstamus žmones matė. Nebejauna, baltai apsitaisiusi moteriškė kažin ką, int ją prisilenkusi, maloniai kalbėjo. Nesuprato... Negalėjo surinkti minčių išsisklaidžiusių. Ataminė kaip per sapną, kad miestan ėjo, kad miesto gatvėmis klajojo... Bet kas toliau buvo, kaip dūmuose paskendo. Priežastis ir sekmė jos smagenyse nebesirišė. Praeities apsireiškimai rodės jai išbarstyti, kaip gražus žolyno žiedas: matė tik atskirus lapelius, nebe patį žolyną. Dabarties nesuprato... Jautė tik neapsakomą kūno silpnumą. Skaudėjo strėnas, kojos buvo sunkios, kaip akmuo, ir visa negalėjo pasijudinti...
Išplėstom, be išreiškimo, akim žiūrėjo...
Tik vieną kartą tose akyse tartum spindulys žybtelėjo. Kaip ir ką atsiminė, ir jos lūpos ėmė krutėti.
- Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? - prašnibždėjo tylom.
Pamatė baltai apsitaisiusią moteriškę, maloniai int ją žiūrinčią.
- Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas? - atkartojo, intbesdama int ją savo akis.
Norėjo pasijudinti, bet tik sudejavo iš sopulio...
* * *
Pagijo kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo... Savo klaikaus padėjimo nebejautė teip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelius mėnesius patale išgulėjusi, nenusiminė, nesumirksėjo akim; mažiausias nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman ją intmetė, - neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė kaip kankinamas gyvulys, kada ją mušė ir plakė ir visokiais būdais jos kūną dergė... Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, intmestų kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kai šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, užu kalėjimo durų išnyko...
Paliuosavo ją valdžia kaipo beprotę, jai nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės išvežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus... Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti...
Ant jos žemės jau rusas sėdėjo…
Juozapota liko kampininkė ubagėlė. Svajonės apie laimingą gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė... Geri žmonės ją nuo to laiko maitino.
Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena pakiemiais vaikščiojo. Vaišingi kaimynai visados ją ataminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas kėlė, - namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę, liepė:
- Lėk, nunešk Juozapotai.
Jeigu didesnė kokia šventė ar Velykos atėjo, - vėl visos motynos siuntė savo mažus vaikus su bandele ar pora dažytų kiaušinių int Juozapotą. Moterys jai ir rūbus, ir baltarūbius davė... Visas sodžius priprato int ją žiūrėti kaip int savą. Pamatęs kas pro langą su krepšeliu ateinančią, sakė:
- Ut, mūsų Juozapota ateina...
Teip tarp savųjų gyveno...
* * *
Dešimtys metų praėjo... Žmonės augo ir džiaugės ir pasenę mirė. Ne viena Juozapotos draugė vienametė vaikų, anūkų susilaukė ir, šį pasaulį apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo... E jinai vis dar tebegyveno. Liko terp jaunųjų viena kaip terp žalio miško sausas stuobris. Naujosios kartos žmonės nebe taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo, rečiau ją ataminė. Dažniau kentė badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo apiplyšusi, sustyrusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno; mažiau jau galėjo aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi per žiemas užukrosny tupėjo. Tik vasarai atėjus, geriau kiek jautės: nors ne teip žmonėms po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama. Be jokios priežiūros tada po laukus vaikščiojo ir Dievas žino kuo mito. Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose namuose daug ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą vilkdama. Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies neramumą...
Pamačiusi dailiai apsitaisiusius ir laimingus, stebėjosi, tartum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo:
- Kiek ponų... kokie gražūs...
Arba, intbedusi savo klaikias, be gyvybės akis, klausė tūlą:
- Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..
Ar suprato pati tą savo klausimą? ar ataminė dar savo Petriuką? ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?..
Vienas Dievas težino...
Zakopanė, 1907.VI.6
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
