lt
[1]
Baltasai šašėlis
Prakalbos vietoje
O, jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės, nykstat jūs tiktai ką pasirodžiusios... Žiūriu int jus pralėkusias, kaip int sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano.
O, Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas? Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę. Būčiau tave po miškus ir krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje...
Taip, nežinojau... Bet jaučiau... Nuo pat mažų dienų tavo paveikslas mano širdyje gyveno. E kai, mokiniu būdamas, traukiniu gimnazijon važiuodavau ir pro langą tavo tėvynės mirguojančius klonius ir laukus ir gimtąjį sodžių išvysdavau, mano krūtinėje netikėtai sujudėdavo naujas, geras jautimas: kaip paukštis pro šalį pralėkdavau, bet ilgai dar int išsitiesusį paveikslą žiūrėdavau, kolei jis visai iš akių neišnykdavo... Ir kažin ko gaila man būdavo... Ką tu tada, mano mažutėlė, veikei? Gal ant kelių mamytės sėdėdama, gražių jos pasakų ir dainų klauseis? Gal sodne po senąja grūšia sėdėjai, vainikėlį pindama? E gal lakstei po žydinčius laukus ir pievas ir, išvydusi, kaip pro šalį pralėkė šniokšdamas ir dudendamas traukinys, žiūrėjai int jį išsigandusiom ir nustebusiom akelėm, su drebančia širdele: nežinojai, kad tenai pravažiavo tasai, kuriam paskum tu būsi artimiausia...
Taip, artimiausia... Tau tik vienai nebijau savo širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti...
1906.XI.29
Liūdna pasaka
I
Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...
Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip "pušin iš pušies voverytė liuoksi", klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...
Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...
Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...
- Ko tamsta nori? - dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.
Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane.
Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...
Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:
- Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...
Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:
-Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…
Intbedus akis pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.
Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus "memento mori"...
* * *
Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:"Kiek ponų... kokie jie visi gražūs..." Ir: "Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.." Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus "memento mori"... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...
Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, - visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...
Liūdna pasaka!..
II
Buvo tai 1863-čiais metais...
Viename sodžiuje gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota. Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu. Tasai kelias buvo šiurkštus ir kietas, dar baudžiavos grandimis išgrinstas; tečiaus, būdami jaunos dvasios, turėjo stipras, kad ir pūslėtas, kojas ir naštos sunkumo nejautė.
Jų pilnai laimei tik vaikų trūko... Bet kai Petras, iš lauko parėjęs ir gardžių batvinių pasrėbęs, prieidavo int savo moterį ir, pusiau apkabinęs, kažin ką jai tyliai ausin pašnibždėdavo, graži Juozapota kaip ugnis visa užkaisdavo ir greitai slėpdavo ant vyro pečio savo išraudusį veidą. Abu žinojo ir tikėjo, kad bus, ir laukė... krikštynų... Nors tasai laikas buvo dar toli, tečiaus Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas. Maloniai žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės - laimės žvaigždės. Tas žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...
Taip ėjo sunkios ir vargingos, bet ramios dienos...
Niekur toliau savo miestelio neidami, gal būtų ir visą amžių taip ramiai ant vietos išgyvenę ir vaikų susilankę... Bet netikėtai užupūtė naujas vėjelis - ir tų neturtėlių gyveniman naujus troškimus ir naują viltį intnešė...
Pavasarį, vieną šventadienį parėjo Petras iš bažnyčios ne toks, kaip visados. Buvo užsimąstęs ir susirūpinęs, e jo akyse degė nesuprantama ypatinga ugnis.
Atsimainiusiu balsu paprašė valgyti ir visą laiką nei žodžio nepratarė. Pavalgęs ėmė kepurės ieškoties. Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo...
- Kas atsitiko? Kur eini? - bailiu balsu paklausė jo.
Taip gailingai int jį savo gražiom akim pažiūrėjo, kad Petras sugrįžo ir paėmė moterį už rankos. Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai int ją tylom žiūrėjo. Jo akyse švietė ir bailė, ir viltis, ir abejojimai.
- Nieko neatsitiko, - prakalbėjo tyliai atsidusdamas Petras, - bet... Juozapota krūptelėjo.
- Nebijok, nieko bloga, - jau ramesniu balsu tarė jisai, - tik žinai, kokią naujieną šiandien išgirdau?!.
Ir Petras ėmė savo moteriai pasakoti, ką jisai miestely girdėjo ir matė. Kaip kunigas iš sakyklos skaitęs tokį poperį, kuriame pasakyta, kad vergai-žmonės dabar būsią lygūs ponams, jiems nebevergausią, e žemė, kurią dirbą, liksianti jų nuosavi - nebe ponų; kad tie, kurie žemės neturi arba turi labai maža, gausią nuo naujos valdžios tiek, kiek reikia (matai, esanti kokia ten nauja valdžia, geresnė, - ne rusų, bet mūsų krašto žmonių: toj nauja valdžia vergais-žmonėmis ir rūpinantis). Kunigas sakęs, kad ir rusų valdžia žadanti žmones išliuosuoti, nebespausti, jau ir poperį tokį senai išleidžiusi, tečiaus tik taip žadanti, iš tikrųjų gi akis visiems norinti apdumti: nereikią jos klausyti, ja tikėti, bet reikią rinkties būriais ir visiems iš vieno vyti rusus iš savo krašto, nes jie tik esą mūsų neprieteliai, spaudžią ir skaudžią žmones, persekioją mūsų tikėjimą ir kalbą. Tą patį ir ant šventoriaus, ir miestely girdėjęs, - visi apie tą kalbą; matęs ir tą poperį ne pas vieną. Žmonės esą sujudę, ir nors tūlas iš to juokiąsis, daugelis būtinai eisią, jeigu ne su šaudyklėmis, tai su šakėmis ir dalgėmis rusų vytų. Girdėjęs, kad jau daugelyje vietų, nebežinąs kas daryti...
Petras, sumušti rusai lekią iš mūsų krašto; kad ne tik gubernatoriai, pats karalius išsigandęs tai pasakodamas, šluostės rankove nuo kaktos gausiai tekantį prakaitą ir greitai alsavo. Jo akyse vėl užsidegė nesuprantama ypatinga ugnis.
Juozapota, visa nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Daug jinai nedagirdo, dar daugiau nesuprato, bet vienas daiktas giliai jai galvon intsmego.
- Tai mum, Petriuk, iš tiesų nebereiks jau dvaran eiti? - paklausė vyro. Ir nors jos akyse dar klajojo abejojimas, tečiaus tame balse suskambėjo nebeslepiamas skardus džiaugsmas.
- Nebereiks, - atsakė Petras ir, pats nejusdamas, laimingai, linksmai nusišypsojo.
- Ir žemė, kurią dirbame, bus mūsų?..
- Mūsų...
- Ir dar daugiau gausma? Juk mes taip maža jos turim!
- Gausma ir daugiau...
- Dieve, kokie būsma laimingi!..
Ir Juozapota, iš džiaugsmo visa užkaitusi, laiminga ir graži, apkabino vyro kaklą...
- Ar žinai, kaip tada bus mum gera! - kalbėjo jinai tyliai, svajodama ir int jį glausdamos, - turėsma savo žemę, niekam nebevergausma ir dirbsma tik sau, sau!.. Susilauksma vakų... būsma nebe vieni. Ar žinai:tu intvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų... Vaikams bus geriau, ir mudu laimingesni būsma...
Vyras klausė tų savo moteries svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėties, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavios žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su savo moterim gyvenantis... Ir tokis džiaugsmas savo širdy pajuto, kad norėjo pagriebti sėdinčią Juozapotą ir kelius kartus su ja po aslą apsisukti. Bet, kažin ką atminęs, susiturėjo...
- Reikia eiti pažiūrėtų, ką mūsų sodžiaus vyrai kalba, - tarė atsidusęs ir pasiėmęs kepurę.
- O ką, Juozaput, jeigu mūsų valdžia nepasiduos? - paklausė ne tai rimtai, ne tai juokaudamas, atsigręžęs nuo durų.
Juozapota atsistojo, tartum ko išsigandusi. Bet tuojau sučiaupė lūpas ir, žybtelėjus akim, netikėtai suriko:
- Vyti tuos rusus iš mūsų krašto, vyti! Ar atameni, kaip anais metais mane kazokas užpuolė? Kad ne tu ir tėvelis, būčiau pražuvus...
Primintasai kazokas visą kraują Petrui galvon suvijo. Žvilgterėjo degančiom akim int moterį ir, sukandęs dantį, dusliu balsu tarė:
- Išvysma juos, išvysma!..
Išeidamas pro duris, stiprai suspaudė savo kumštį...
* * *
Žmonės-vergai, dar nesenai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atamainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos poperis ir įvairios žinios vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse ažudegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindami iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tečiaus buvo ir tokių, labiausia tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo int vienas kitą ir, stiprai spausdami kumščius, šnibždėjo: "Nebevergausma ponams, išvysma rusus!" - Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodama:jinai ir nemėgino karštesniųjų suturėti.
Tų karštesniųjų tarpe buvo ir Petras Banys. Dar jaunas, žmogus jautrus ir ūmus, negalėjo int tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti. Nors toliau savo miestelio nebuvo nuėjęs, e apie pasaulio ir žmonių reikalus nedaug teišmanė, tečiaus žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. Jautri širdis ir karšta galva daug jam tame dalyke padėjo. Ir pirma ne kartą, dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas, aptemusiom akim žiūrėjo int pono rūmus, ir jo omenėje kildavo naujas šviesus gyvenimo paveikslas... Tik prieš tą paveikslą pats jisai toks buvo silpnas, neturtėlis vergas. Žinojo, kad šioj ašarų pakalnėj yra žmonės turtingi ir gražūs, laisvi ir laimingi: tik nežinojo, kad ir vergas gali aniems būti lygus, gali lygių teisių reikalauti. Bet mažiausias vėjelis galėjo jautrioj Petro širdy tokią viltį uždegti, naujus troškimus sujudinti. Tik to tyraus vėjelio dar nebuvo... Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį; ėjo to gyvenimo keliu, baudžiavos grandimis išgrinstu. Kad tą kelią galima žolynais išbarstyti, lengvesniu padaryti - nežinojo ir nedrįso svajoti. Aplinkui buvo neapsakomai skurdu ir šalta. Viena Juozapota tą jo gyvenimą šildė: su ja buvo ramus ir laimingas, vargų naštos nejautė. Tečiaus atmindavo kartais, kad ponas kiekvieną valandą gali tą brangią moteriškę jam iš rankų išplėšti ir purvan suminti: tada vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi. Bet kaip tik Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų int jį žvilgterėdavo, visa užmiršdavo...
Kunigo prakalba ir poperis buvo tat anasai laukiamas vėjelis, kursai netikėtai Petro veidan papūtė ir jo galvoj naujas mintis sukėlė. Sukėlė jas, kad nebeišnyktų, bet augtų ir plėtotųs. Ir kaip tos mintys galėjo neaugti ir neplėtoties, kad kas diena plaukė naujos žinios, vis įvairesnės ir įdomesnės. Nors nuo tojo garsaus šventadienio dar ne taip daug laiko praėjo, tečiaus visi, ir tolimesnieji, apie tai žinojo ir kalbėjo. Pasakojo, kad ir kitose kai kuriose bažnyčiose kunigai tą patį skaitę ir pasakoję;kad žmonės visur ginkluojąsis ir einą miškuosna; kad keliose vietose jie jau sumušę ir išvaikę didelę rusų kariuomenę; kad jūromis atvešią daugybę šaudyklių ir kitų karo įnagių ir greitai visus žmones apginkluosią... Vieni tuo tikėjo, kiti ne. Bet visi susirūpino, sujudo. Buvo tai dienos karštos, neramios, ir laikas neapsakomai greitai lėkė... E čia vėl praėjo gandas, kad kažin koksai kunigas pats vedąs žmones prieš rusus, einąs kaip liūtas, kuriam didžiausia kariuomenė nieko nepadaranti, kurio kareivių kulipkos neimą... Žmonės dar labiau susidrumstė...
Petras jau senai tarės su apylinkės ir savo sodžiaus draugais, kas daryti. Daugelis sutiko, kad snausti negalima, - reikia ruošties, nors kokį įnagį nusikalti, nes gali prireikti ar patiems ginties, ar kitiems eiti padėtų: sėdėti ant vietos, sudėjus rankas, ir negražu, ir gėda, ir dar prakišti galima - žemės negauti. Ir paskum vienas kitą ėmė karštesnieji nešti int kalvį visokius geležgalius. Ausdama pamatė Juozapota vieną dieną pro langą, kaip Petras išsinešė iš klėties dalgę ir šakes ir apsidairęs, tartum ko bijodamas, greitai išnyko užu kiemo vartelių. Nutylėjo, nepaklausė apie tai vyro; bet po kelių dienų, nešdama prievakary paršui ėsti, netikėtai pamatė šaly gurbų Petrą su dviem kaimynais, Antanu ir Kaziu - grečium sustojusius ir išsižergusius: visi trys turėjo rankose ilgus, geležiniais galais pagalius ir sutardami nuožmiai badė jais orą.
- Ką jūs čia dirbat? - sušuko nustebusi Juozapota.
Vyrai, ją išvydę, norėjo pasislėpti, tik nebesuspėjo. Visi trys išsitempė, traukdami užupakalin savo pagalius.
- Cit, Juozaput, nieko bloga, - atsiliepė Petras, šluostydamos nuo kaktos prakaitą, - mes tik mokiamės, kaip su rusais reikia grumties.
Tokie juokingi su tais savo durtuvais buvo ir teip linksmai int ją visi trys pažiūrėjo, kad jinai tik nusišypsojo, jais gėrėdamos. Tečiaus, iš gurbo išeidama, pajuto, kad jos širdį kažin koks šaltas sopulis suspaudė. Nebuvo baili: turėjo širdį jautrią ir galvą karštą, e į patį gyvenimą gal linksmiau kaip jos Petras žiūrėjo, nes to gyvenimo pavojaus nesuprato. Bet širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta. Ir jeigu Petras būtų savo moteriai visus užmanymus pasisakęs, jos mylinti širdis gal greičiau visą pavojų būtų pajutusi ir vyrą nuo klaikaus žingsnio suturėjusi. Petras tą jautė ir jau kelinta diena su tais savo užmanymais nuo Juozapotos slėpės: bijojo jos ašarų, išgąsčio. Jisai nutarė būtinai eiti su kai kuriais draugais miškan ir tenai susidėti su maištininkais: patyrė, kad netoli jų esąs didelis būrys...
Tą patį vakarą, kai juos Juozapota rado šaly gurbų narsiai orą badančius, Petras susikalbėjo su draugais rytoj prieš auštant iš namų išeiti. Intėjęs trobon, nebenorėjo nei vakarienės valgyti. Kai Juozapota bailiu balsu ėmė klausinėti, kam tuos durtuvus įsitaisė, ir reikalavo, kad pasakytų visą teisybę, Petras apkabino ją drebančią ir stiprai int savo krūtinę prispaudė...
- Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia bailė ima, - skundės jinai, visa glausdamos.
- Nebijok, ramino vyras, - nieko bloga nebus: rusus visur nuveikia ir veja iš mūsų krašto. Durtuvus įsitaisėm tik taip sau: jeigu kartais užpultų kokie kazokai, kad turėtum kuo ginties... Visaip juk gali atsitikti...
Ir ėmė savo moteriai pasakoti, kaip tai dabar gera, kad dvaran jau nebereikia eiti, ir kaip bus gera paskum, kai nusikratys nuo rusų valdžios, įgis laisvės, gaus žemės ir susilauks vaikų. Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svajojimais tikėjo, - tikėjo tvirtai, be abejojimų. Juozapota klausė užkaitusi ir laiminga, kaip int brangų paveikslą int vyrą žiūrėdama. Taip užsisvajoję, maloniai susiglaudę, išsėdėjo visą vasaros naktį... Atsigulė tik prieš pat auštant. Juozapota užmigo laiminga, kaip kūdikis... Tada Petras tyliai tyliai atsikėlė iš lovos, pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas ir nesušlamėjęs ant pirštų galų išėjo...
* * *
Juozapota sapnavo...
Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga; terp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir šilta... Juozapota spaudžia int savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina... Užu sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su kūdikiu krinta bedugnėn...
Atbudo visa krūptelėjus. Juto, kaip vienu akies mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai užu debesio pasislėpdamas. Buvo jau labai vėlus rytas. Pramigo! Šoko iš lovos susigėdusi. Nusistebėjo, kad nejuto, kaip išėjo Petras. Visados jusdavo, kuone visados kartu su juo keldavos... Kodėl gi šiandien teip?.. Bet tuoj nurimo ir sapną užmiršo... Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti. Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį. Bijojo, kad Petras, nuo darbo parėjęs, neturėtų laukti...
- Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! - išgirdo Juozapota pažįstamą balsą.
- Ant amžių...
Vidun intėjo kampininkė Urbonienė ir su atidžia apsidairė po trobą.
- E kodėl gi tamsta šiandien teip vėlai su pusryčiu? - paklausė, matydama Juozapotą dar raguolius kepančią, - kiti jau senai pavalgė ir pogulio sugulė!
- Pramigau, - atsakė ši, - ir teip jau skubinuos!.. Gerai, kad da Petras ilgai nepareina, būčiau nebesuspėjus...
- Gali nebesiskubinti: nebepareis! - tarė Urbonienė ir ne tai su pasijuokimu, ne tai su džiaugsmu pažiūrėjo int Petrienę.
- E kodėl gi? - nusistebėjo Juozapota.
- Tai galgi nežinai?!.
- Ne, nieko nežinau!..
Juozapota pametė kepti raguolius ir atsisukus užkaitusiom nuo ugnies akim žiūrėjo int Urbonienę. Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus. Bet dabar jos širdį kaip ir replėmis kas suspaudė.
"Ta liežuvininkė ką nors žino, - perėjo jai per galvą mintis, - gal ką bloga?!."
- Ne, aš nieko nežinau, - atkartojo jinai, - ką tamsta nori man pasakyti?
Urbonienė piktom akim žvilgterėjo int Petrienę. Valandėlę tylėjo. Jai tartum saldu buvo turėti svetimą paslaptį, lepinties jąja ir kankinti jauną moteriškę. Tik neilgai galėjo iškentėti nepasakius...
- Nagi tavo Petras su Damulio Kaziu ir Antanu miškan išrūko... int maištininkus! Mačiau, kaip su durtuvais visi trys auštant pakluonėmis ėjo... Visi žino!..
- Meluoji! - norėjo surikti Juozapota.
Tečiaus ataminė savo Petro kalbas ir susirūpinimą, ataminė, ką pati vakar šaly gurbų matė, - ir intikėjo... Sunki našta užgulė jos krūtinę... Netikėtai pajuto norą kam nors savo širdį atadaryti, savo mintis papasakoti, Petrą išteisinti; bet, pažiūrėjus int piktas Urbonienės akis, tik sučiaupė lūpas ir nusisukė. Žinojo, kad toj moteriškė tik pasidžiaugs iš jos nelaimės, išjuoks jos viltis...
Kaip tik Urbonienė išėjo, Juozapota užsimetė ant galvos skarą ir nubėgo int Damulį. Tenai niekas ir pogulio negulė: visi buvo troboj susirinkę. Senis tėvas ant suolo susirūpinęs sėdėjo, motyna gale lovos verkė. Dukterys kniukčiojo... Juozapota pagarbino Dievą ir bailiai užukrosny atsisėdo. Visi tylėjo. Int juos žiūrinti ir ją graudulys paėmė. Gerklę staiga tartum kas kamuoliu užukišė; ant blakstienų ašaros sublizgėjo. Pati nepajuto, kaip ėmė balsu raudoti.
- Tai ir tavasai išėjo? - išmetinėjimo balsu tarė Damulienė. - Gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...
- Tylėk, motyn!.. netauškėk niekų, - subarė Damulis pačią, - jaunųjų nereikia prikalbinėti, - ir patys moka kišti galvas, kur jų neprašo... Nebijok! greitai pardums namo, kai paragaus bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai teip esti...
- Pagaliaus gal nieko teip jau baisaus tame ir nėra, - tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas, - ne mūsų vienų - daugelis dabar miškuose renkas... Kaip girdėti, rusai iš visur bėga... Ką gali, žmogus, žinoti, - gal paskum, po to, visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..
Ir senio Damulio akyse netikėtai sužibėjo jautri ugnelė. Gal dilgtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų - eitų int sūnus miškan rusų muštų...
- Gink Dieve, jeigu kokia nelaimė... - dejavo motyna ašarodama.
- Dievo valia! - atsiliepė vyras atsidusdamas.
Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė.
- Tik žiūrėkit, niekam apie tatai nepasakokit, - prigrasė visiems. - E jeigu kas, nepažįstamas, klausinėtų, - sakykit, kad užuodarbin išėjo...
Juozapota parėjo iš Damulio namo jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu; bet jautė, kad nebe teip skaudžiai širdis krūtinėje plaka.
"Gal nieko teip jau baisaus tame ir nėra", - ataminė Damulio žodžius.
"Juk jisai, - mąstė jinai, - žmogus senas, daug matė ir pergyveno, - negali apsirikti..."
"Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?.."
Šitie žodžiai, kaip motynos ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...
Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiautų... Pirmąkart viena!.. Ant blakstienų ašaros blizgėjo... Bet valgė...
Pavalgius uoliai ėmės kasdieninio darbo...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
