en
[1]
DAINOS GIMIMAS Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos, Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą, Ir skamba medyje melodija tyli, O aš klausausi jos ir užrašau smėly, Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju, Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos. PAVASARIS Dangus sudarė foną lapų, Žiedų, ir paukščių, ir šakų, Ir parke vėjas krūmą kvapų Pagavęs purtė už plaukų, Ir saulė buvo kaip poetų Garbė: ugninga ir sena, - Turiu rašyt, kad ji spindėtų, Kai jau seniai užges diena. PAPRASTOS DAINOS Kai aš prisimenu anas dienas, Rašau be galo paprastas dainas: Apie auksinį tėvo gryčios stogą Ir apie derlių, gerą arba blogą. Ten kaip žiedai margavo aviliai, Lietus į žemę sunkėsi giliai. O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė, Juos kirto laikas, o jie kirto girią. Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria, Ir jie dainas dainavo vakare, Pareidami iš lauko į namus, Ir švietė jiems saulėlydis ramus, Ir suko girnas jiems galingas vėjas, Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs. SUGRĮŽIMAS Pasikalbėjau su dievais Ir vėl į žemę sugrįžau, Ir vaikštau skersgatviais kreivais, Ir vėl eilėraščius rašau. Danguj saulėlydis geltonas, O aš į žemę sugrįžtu, Kur groja senas patefonas Ir kvepia liepos ties paštu. SAPNAS Aš sapnavau peizažą lyg El Greco: Danguj, žalsvam stikliniam debesy, Atsispindėjo kalnas ir šviesi Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko, Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many Taip pat atsimuša kalnai ir upės, Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs, Ir plaukia žydros žuvys vandeny Manosios sielos. Vaikščioju po rojų Ir giesmes angelo paskui kartoju. HOMERO JAUNYSTĖ Aš gėriau putojantį pieną, Aš valgiau nežemišką duoną, Žiūrėjau į žėrinčią dieną: Į žydinčią gėlę raudoną. Man piemenys grojo vamzdeliais Pavėsyje aukšto platano, Ir bitės auksiniais indeliais Man kvepiantį medų gabeno. O, kaip man beprotiškai sekės! Man vynuogės nokti skubėjo, Ir sunkios, įsirpusios kekės Laimingos prie lūpų virpėjo. Su lyra klajodami dviese, Mes karą ir kardą giedojom Ir vasarą aukštą ir šviesią Ir riedančią bangą po kojom. O žvaigždės, pradėjusios kilti, Ant jūros rankas auksines Uždėjo ir liepė nutilti, Kad ji neprikeltų manęs. ATRADIMAI Aš ieškau, nieko nepametęs. Randu žodžius, randu rimus. Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs. Aš vaikštau vienas, neramus, Neprijaukinamas, kaip katės. GIRTUOKLIS GRĮŽTA NAMO Kai tu, šventa šeima, ilsies, Girtuoklis vidury nakties (Jo klauso liepos ir vežikai Ir neužmigę katalikai) Dainuoja apie mergeles, Ir darželes, ir rūteles. Jam grindinys kaip ratas sukas, Jį stumdo lempų spinduliai, Ir mažas auto kaip šuniukas Jį puola, lodamas žaliai. Jis mašinai per snukį duoda: "Daugiau nebenorėsi lot!" Bet auto meta jį į juodą Klaną ir pradeda kvatot. Jis mašinos juokų neboja, Klane gulėdamas dainuoja. Dainuoja apie žirgelius, Ir mergelius, ir darželius Girtuoklis vidury nakties, Kai tamsta, angele, meldies. LAIŠKAI SAU PAČIAM Vos liesdamas daiktus ir žmones, Aš laikausi pats už savęs Ir einu be dangaus malonės Per pasaulio gatves. Ir kažin kur rieda vežikai, Ir kažin ką loja šuva, Ir kažin ką plėšia plėšikai, Ir kažin kam ritas galva. Mus nelaimės veja, kaip aras Veja bėgančią avį laukais. Bet nei badas, nei maras, nei karas, Nei pragaras mūs nepakeis. Negaliu nė vienam padėti Ir padėti man neprašau. Negaliu nežydėt, neliūdėti Ir sau laiškus - eiles rašau. POETAI arba KATASTROFA Iš mūsų juokias padavėjos Ir mėnuo šaiposi kvailai, Mums švarko nesiuva siuvėjas, Mūs nemaitina angelai. Mums tik vidurnakčio mergaitės Pamoja gęstančioj šviesoj, Ir blyškios žolės, kaip našlaitės, Pravirksta vakaro rasoj. Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną, O naktį geriam su velniais Ir kreivą restorano sieną Išrašom posakiais švelniais, - Ir kaip žarijos žėri strofos Tarp peteliškių ir gėlių, Bet nieks nemato katastrofos, Kuri ateina iš eilių: Per sieną švilpia karštas vėjas, Ir ima degt apmušalai, Ir bėga baltos padavėjos, Ir gieda kėdės ir stalai. Ugningos vėliavos iškeltos, Mirtis įeina į namus, Pro langus meta dūmus, baldus, Riksmus, beprotiškus klyksmus. Į juodą naktį sminga peilis Raudonas. Skraido pelenai. Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės Ir miršta žmonės ir namai. APOLONAS Jo profilis skaudus ir plonas Kaip kardo ašmens. Neseniai Čionai praėjo Apolonas, Ir pasiliko amžinai Stiklinis jojo lyros aidas Erdvėj baimingų kambarių Ir šaltas marmurinis veidas Žiaurioj nakty, ir aš turiu Dainuot pavargusias, sena s Numirusių žmonių dainas. Danguj kryžiuojas kregždės greitos, Miškely šoka linksmos fleitos, Ir saulė skambantį peizažą Rausvai kaip moterį nudažo, O aš turiu dainuot senas Numirusių žmonių dainas. STRĖLĖ DANGUJE Aš - kaip strėlė, kurią paleido vaikas \ baltą obelį žaliam pajūry, Ir debesis žiedų, tarytum gulbė, Mirgėdamas į bangą nusileido, Ir stebis vaikas ir negali putų Atskirti nuo žiedų. Aš - kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas Medžiotojas į praskrendantį arą Paleido, bet į paukštį nepataikė Ir sužeidė didžiulę seną saulę Ir visą vakarą krauju užpylė, Ir numirė diena. Aš - kaip strėlė, kurią netekęs proto Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj Paleido naktį į galingą dangų Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo, Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų, Nedrįsdama sugrįžt. MANDOLINOS O, kaip tos mandolinos duoda, Pabirę lapuose laibais Liepsnų liežuviais, naktį juodą Suskaldę skambančiais žaibais! Ir nei tėvų, nei motinų neklausančios merginos Per naktį klauso lig aušros, kaip skamba mandolinos. Tarp mandolinų vaikšto vėjas Ir čiulba debesys žali, Ir melodingos bangos liejas Šiltoj, dainuojančioj šaly. Nebijoki, mandolinos mūsų nesuras, Nebijoki, mandolinos nieko nesupras. O mandolinose - patrakęs Sinjoras: durklas ir širdis. Ir dega akys, tartum žvakės, Ir skuba meilė ir mirtis. O, kaip tu drebi, o, kaip tu glaudies, Skambant mandolinoms vidury nakties. JŪRININKO IŠKELIAVIMAS Šlama vienišos liepos nakty be krantų. Jauną mėnesį uždengia tavo plaukai. Aš laikaus už tavęs. Aš į laimę krentu Kaip į jūrą. Tu šiandien kaip upė plaukei Pas mane ir dabar apie mirusią motiną Man kalbi, apie vyturius ir langines Ir atbėgančiam spinduliui pradedi moti, Kad sustotų, ir virpančia ir stikline Pavirsti. Kad nedūžtum, tau debesį minkštą Kloja geras gegužis. Geltona žvaigždė Gvazdikais ir pasakom kvepia ir miršta. Jau inkaras kyla. Neverk, sudie. NAKTINIS PASIMATYMAS Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas. Akordų smūgiai nukrėtė rasas. Šlamėjimą girdėjo šventas Jonas, Tvankiems šilkams nuskridus į dausas. Kapuos kvepėjo vos numiręs šienas. Jame klajojo lepūs kvėpalai Moters. Nuo debesio lelijų pienas Tekėjo žemėn, ir vėlai Išgirdę muziką, kuri nutilo, Jie nusigando vienumos, - O ji kaip juodas potvynis pakilo Iš begalinės gilumos. KINO KRONIKA Staiga susitiko jų rankos, Ir keliai abiem suvirpėjo. Ekrane dundėjo patrankos Ir dūmai virš lauko kabėjo. Staiga susitiko jų akys, Tamsoj prasivėrė plačiau, Ir nieko jisai nepasakė, Ir ji nepasakė. Tačiau Į salę mirtis įvažiavo, Ir numirė visa, tik juodu Žiūrėjo, virpėjo, alsavo Tuo oru ugningu ir juodu, Kur angelas pūtė trimitą, Kurs drebino aukštus skliautus, Ir žvaigždės virpėdamos krito Ant jų - kaip auksinis lietus. MERGAITĖ BĖGA Į MŠKĄ Pavasaris, per veidą mušdamas Visiems, kurie nenori keltis, Kaip garvežys per mišką ūždamas, Per upę plaukdamas kaip valtis, Pavirsta kaime į lakštingalą. Ją mėnuo sveikina geltonas. O ji nakties auksinį inkilą Suvirpina sidabro tonais. Ji gieda žaliose šakelėse, Jos balsas veržiasi į klėtį, O klėtyje mergaitė keliasi, Nebegalėdama gulėti. Išeina. Eina mėnesienoje, Žėrėdama žaliais plaukais, O jos šešėlis plaukia sienoje Ir lūžta, bėgdamas laukais. Pelėda girioje kvatojasi, Berželiai šviečia žalumu. Mergaitė, ligi šiol bijojusi, Dabar bučiuoja su džiaugsmu. UNDINĖS Koksai lieknumas tų žalių Bangoj linguojančių žolių! Miškų bedugniai ežerai, Undinių tylūs kambariai. Žali miškai, žali takai, Ir žalios akys, ir plaukai. Pamoja tirpstančiam stikle Ranka nežemiškai žalia, Tyliai nuaidi vandeny Daina liūdna, daina švelni, Ir tu į vandenį eini. Ir plakas ratai, ratai, ratai, Ir eina metai, metai, metai.. Miškų bedugniai ežerai, Nieks nesuras tavęs, tikrai. NEIŠTIKIMAS MYLIMASIS Aukso žiedas nuo baltų rankelių Į lelijos žiedą nuriedėjo, Ir naktis atsiklaupė ant kelių, Ir žaibai šaltais kardais pradėjo Kirsti miestą, kur jisai gyveno (Bet jis buvo jau seniai pabėgęs). Ir elektra rėkdama sroveno Per įkaitusius nuo ratų bėgius. PAVASARIO TVANAS O, parkų ir moterų grožis, O, vienišos akys vėlyvos! Žarijų prižėrusios rožės, Pridrėbusios putų alyvos! Balandžiai į naktį nuskrido, Į naktį vanduo nuriedėjo, Ir parkas į naktį įkrito, O ji ant suoliuko sėdėjo. Mėnulis sapnus išdalino, Sargams ir alyvoms pamojo, Ir sargas vartus užrakino, Ir viską alyvos užklojo. Ir mes į pavasarį tirštą Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną, Kur medžiai ir debesys tirpsta, Kur paukščiai ir vėjai gyvena, Ir skrenda sietynai, ir puošias Žėrėjimu skliautas vėlyvas, Ir dega žarijomis rožės, Ir putomis drimba alyvos. ŠVENTĖ PARKE Šitas klumpantis muzikos ritmas, Ir lengva lyg pūkelis širdis, Lyg pūkelis, kurs sukasi skrisdamas, Ir nežinoma ateitis. Linksmas vynas putoja ir laistos, Plaukia balsas, švelnus ir gilus. O žvaigždžių neužgyjančios žaizdos Pro pavasarį žiūri į mus. Mes nuklystam į juodas alėjas, Į pražydusių medžių kvapus, Kur mėnulis liūdėdamas liejas - Kaip aliejus - į liepų lapus. KORNELIJA Jaunutė ragana vardu Kornelija, Į savo raudonus kaip lapė plaukus Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę, Joja ant žaibo ties drebančia jūra. Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija Pradeda pliekti jūrai per veidą, Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują, Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų. Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija, Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis, O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą. Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija Nujoja obelų viršūnėm, Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai, Žemėj sudužę baisiai klykia. O nakčiai sutemus, graži Kornelija Seka naktigonėn jojančius bernus Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį, Pakloja paparčiuos raudonus plaukus. PIRMOJI NAKTIS Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė, Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo, Ir kaip auksinė didelė katė Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo. Ką sakė nesuprantami kvapai, Mums nemokėjo spinduliai išversti. Užmerkusi akis, tu nusilpai, Ir tavo angelas pradėjo verkti. KRAUTUVĖLĖS PADAVĖJA Mergaitės veidu teka ašaros: Mylėjo, prisiekė, nerašo. Negalima grąžinti vasaros, Ir ji rankas ant slenksčio grąžo. Sugriuvo pilys, mirė pasakos. Miestelis rudeniu patvinęs. O krautuvėje - virvės, pasagos Ir vinys, vinys, vinys, vinys. MALDA Į BLONDINĘ Blondine angele, palik raštelį mamai, Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai, Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik. Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus, Ir žvaigždės didelės į tavo langines Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos Maldauja verkdamos pasigailėt manęs. O tu į operą renkiesi tualetą, - Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų, - Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto, Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų. Blondine kūdiki, numesk šilkinę suknią Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne, Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę Ir lempas užgesink ir nuramink mane. ORO PAŠTAS Iš voko mėlyno - tavų akių spalvos - Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo. (O anuomet dangus užgeso ant kalvos Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo. Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau - Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.) O, koks vanduo platus, kokia naktis gili! O tu nemoki skrist ir plaukti negali. Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai, Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai. MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ Moterie akimis kaip undinės Ir plaukais purienų spalvos, Pažiūrėk: spindulys paskutinis Dreba sienoj virš tavo galvos. Nors žinai, kad jau niekas negali Atsitikti, žibuokles segi Prie širdies ir dediesi vualį Ir veidrody veidą seki. O po veidrodį draikosi dūmas, Tyliai šlama tamsus kambarys, Tyliai šaukia akių mėlynumas, Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš. Tartum medžio raižytojas, laikas Tau ant veido išraižė metus, Tavo silpstančios rankos laikos Už jaunystės, saldžios kaip medus. Kai buvai devyniolikos metų, Nenorėjai skaityti eilių: Aklos deivės parke nemato Spindulių, žiedų ir žolių. O dabar, tamsumoj pasirėmus, Savo gęstančius plaukus draikai, Ir tik mano eilėraščių rėmuos Dega tavo jaunystės plaukai. GĖLĖ IR VĖJAS Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj, O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", - Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam, Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam. Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų, Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos. Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera, Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, - Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!" SIDABRINIAI LIETŪS LYJA Begaliniai, sidabriniai, Krištoliniai lietūs lyja, Laisto rūtą, laisto mėtą, Laisto rožę ir leliją. Laumė juostą pakabina Kaip vainiką - danguje. Veršis šokdamas mėgina Nuo dangaus nutraukti ją. Piemenėliai, į miškus, Į lankas ir į laukus Bėkit, rėkit ir dainuokit, Su jaunom karvytėm šokit, Su lakštingalom giedokit: Jau pavasaris pas mus! KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT Velniop nueina aukštas menas, Ir nebegalima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt. Jis verčia lyti karštą lietų Ir pūsti vėjus iš pietų, Jis žydi taip, kad išsilietų Kaip upės širdys iš krantų, Kad nuo stalų nulėktų knygos, Kad alptų tvankūs vakarai, Kad imtų siausti tokios ligos, Kurių nežino daktarai, Kad viskas degtų ir putotų, Kad paukščiai švilptų, kol užkims, Kad naktį motinos raudotų, Namo negrįžtant dukterims... O medžiuos dega tylios žvakės - Baltuos žieduos rausvi taškai, - Ir pareini namo apakęs, Ir plunksna rašalą taškai. < Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
