404 Henrikas Radauskas "Eilėraščiai" | Antologija.lt

Henrikas Radauskas - Eilėraščiai

Apie kūrinį Turinys

ŽIEMOS DAINA
[1]


ŽIEMOS DAINA

Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais, 
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais 
Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais, 
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.

O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko 
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus, 
Bet negali daina prasimušti pro sniegą 
Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.


ŠVILPYNĖS

Kaip blyksi rytmečio akmuo! 
Kaip laikas teka šakomis! 
Tai nepažįstamas piemuo 
Švilpynėm kalba su mumis.

Tai nupjautų šakų balsai
Tave užlieja sūkuriais
Pavasarių. Tu pailsai
Nuo riksmo gluosnių, su kuriais

Jaunystėj šokai paupy,
Ir nešė jus banga trapi
Kitos švilpynės, išpjautos
Ir žydinčios žievės šiltos.


GĖLĖS AUDROJ

Lietus išpylė žalią spalvą 
Ant medžių, ir drauge su ja 
Dvi baltos rožės purtė galvą 
Kaip širmas žirgas lietuje.

Audros dievaitė žaliaakė 
Per sodą pralėkė linksma. 
Ji juokėsi ir kažką sakė, 
Žaibais žibuokles plakdama.

Dangus, įtūžęs kaip Otello 
(O, mauro tragiška aistra!), 
Granitą trupindamas šėlo 
Erdvių beribiam teatre.

O nusigandusi gražuolė, 
Žydra Desdemona, trapi 
Ir virpanti neužmaršuolė 
Tarp nendrių verkė paupy.


AFRODITĖ IR NARCISAS

Nei mėnulio, nei žvaigždžių, 
Nei gėlių, nei angelų. 
Šventą žiemą, šaltą dieną 
Baltu vieškeliu einu.

Saulė bėga danguje, 
Vėjo rankos gaudo ją. 
Plyšta plazdantys šilkai:
Miglos, ūkanos, rūkai.

Ir nuoga, kaip Afroditė, 
Sidabrinė saulė švyti, 
Ties numirusia žeme 
Šypso šypsena ramia.

Ir be rūbų, kaip Narcisas, 
Stovi nuogas miškas visas, 
Lieknos liepos ir klevai -
Balto marmuro dievai.


SAULĖS DARBAI

Tyliai šlamančių medžių poros 
Svyrinėja lauko gale. 
Juos užlieja laimingas oras, 
Visagalės saulės galia.

Ji nuglosto žydinčią liepą, 
Jai paduoda viedrą vandens, 
Ji didžiuliam ąžuolui liepia 
Jai uždėt rankas ant liemens.

Nuramina raudančią žolę 
Jos ranka šilta ir švelni, 
Užaugina žuvį gražuolę 
Ežerų žydram šuliny.

Lieja šviesą lekiančios svirtys, 
Vėjai veža aukso ratus, 
Ir prasiveria žalios širdys, 
Ir nuo medžių teka medus 
Į visus pasaulio kraštus.


VAKARO LIETUS

Švelnų, liūdną lietų 
Vakaras paliejo. 
Tūkstantis poetų 
Laukė ir tylėjo 
Ir bijojo: lietūs 
Skleidę liūdesį paliaus, 
Eilėse neradę vietos, 
Vėl į dangų nukeliaus.


ŽIEMOS PASAKA

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. 
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne. 
Taip kvepia princai ir kirpėjai, 
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą 
Praėjo posūkiu tyliu, 
Rami šviesa pro švelnią miglą 
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. 
Žiūrėki: baltas sodas minga. 
Nugrimzdo žemė praeity. 
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai, 
Balti karaliai ir kepėjai, 
Ir šlama medžiai apsnigti.


SKENDUOLĖ

Merga pavargusiom spalvom 
Saulėlydžio ugningas garbanas, 
Jo liepsną lyjančią pagarbinus, 
Į jūrą skęsta negyvom 
Akim, virpėdama pasineria 
Į gailiai giedančius dažus 
Ir jaučia didelio akvariumo, 
Kurs nori mirti, pirmą nerimą, 
Ir glosto bangą rankos neriamos, 
Ir tyška vakaras gražus.


VASAROS DIENA

Derlingi Vasaros plaukai 
Kviečių bangom į žemę krito. 
Tu rankoj degančioj laikei 
Akordus apgaulingo ryto.

Auksinės žirklės tingiai kirpo 
Dangaus avis. Šnerėjo varpos. 
Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo 
Nebijančios numirti arfos.

Upelis bėgo pagal liepą, 
Virpėdamas visom stygom. 
Undinė juokdamasi liepė 
Pašokt melodijom nuogom.

Klajūnas muzikas girdėjo 
Balsus dangaus, vandens ir javo 
Ir juos simfonijon sudėjo, 
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.


PAVELDĖJIMAS

Paukščio forma ištirpo vėjy, 
Spindulių sūkury ties jūra, 
Ir jo balsą perėmė oras, 
Kurs nustebęs, džiaugsmingai gieda 
Apie didelę, spindinčią žuvį, 
Apie žalią palmę ant kranto, 
Kurioje tas paukštis tupėjo, 
Nuo kurios pakilo į dangų.


RUGSĖJIS

Ramaus vidudienio auksinės naginės 
Per tuščią lauką brenda neskubiai. 
Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis, 
Kur baigia degti vasaros drugiai.

Atsiminimai, ūžę medžių lapuose, 
Nukrito žemėn: praeities nėra. 
Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi 
Nuskurusio lietaus skara.


ŽIEMOS DARBAI

Žiema sminga žemėn kristalais 
Ir nučiuožia ledo stalais 
Ir pabyra brangiais metalais 
Ir prabyla apaštalais:

Auksaburniais, sidabraburniais 
Vakariniais vario varpais -
Ir į pusnį rausiasi kurmiais 
Ir vadinas visais vardais:

Deimantinės mirties arsenalas, 
Ir plėšrių planetų karai, 
Ir šviesa, ir pasaulio galas, 
Ir fantastiški vakarai.

Žemė skrenda erdvėj be pastogės, 
Skaldo medį speigai karšti. 
Skambalais pavirtusios rogės 
Subyrėjo dangaus pakrašty.


KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį, 
Ir jis pragydo kaip gaidys. 
Pakilk dažniau į tokį aukštį, 
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos 
Praeina miegančiais veidais, 
Kalnai lavinomis mazgojas 
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva 
Gyveno žemės vidury, 
Per dangų bėgo kaip per pievą, 
Ir tu gyventi taip turi.


LAUMĖS JUOSTA

Einu per lauką ir regiu 
Laumės juostą ant rugių.

Drėgnoj erdvėj - varinės vielos. 
Ant jų linguojas paukščių sielos.

Nudžiugę šnekasi ir čiulba 
Aplinkui telegrafo stulpą

Numirusį ir septyniom 
Spalvom pakyla ties galvom

Ir skrenda alpstančias drugiais 
Į laumės juostą ties rugiais.


DVASIŲ BALADĖ

Girios senos kaip vandenys. Samanos. 
Klaidžios pasakos kurčio pušyno. 
Miško dvasios, kur kalba nesąmones 
Ir kurios savo vardo nežino.

Jos užgimę audroj vakarykštėje, 
Išsivertę iš degančio kelmo. 
Jas griaustiniai maurodami krikštijo, 
Joms durnaropės byra iš delno.

Apsisiautusios rūkstančia tunika, 
Kaukia jos per miškų karaliją 
Ir išgąsdina vaiką ir kunigą, 
Kurie velnio ir angelo bijo.

Jos paukščiuką nuo epušės nuspiria, 
Nugramzdina į vandenį - nuogą, 
Pamaitina gyvatę ir musmirę, 
Prinokina nuodingąją uogą.

Jos nutūpusios užburia ąžuolus 
(Iš tų medžių bus pjaunamas karstas) 
Ir murmėdamos maišos kaip mašalas, 
Ir į dūmus pavirsta jų barzdos.

Girios senos kaip vandenys. Samanos. 
Klaidžios pasakos kurčio pušyno. 
Miško dvasios, kur kalba nesąmones 
Ir kurios tikro Dievo nežino.


UOSTAS

Vidudieny kaip briliante 
Man uždarytam akys anka. 
Žiaurios šviesos pilna pakrantė:
Vinių, stiklų, kinžalų šventė, -
Kas man išties pagalbos ranką?

O garlaiviai ir garvežiai 
Sirenom raižo orą trankų, 
Ir čeža krabai ir vėžiai 
Žvejams tarp akmeninių rankų, 
Ir negrų rėkianti minia 
Lyg peiliais perduria mane.

Karštos šviesos pilna pakrantė. 
Kas ugnį debesiu užties, 
Padės sulaukt šaltos nakties? 
Žaibų, liepsnų, žarijų šventė.

O jūra supasi laivais 
Ir žiba veidrodžiais kreivais.


ROŽIŲ GARBINTOJOS

Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse, -
Net malūnas prie tvenkinio liovėsi malęs ir ūžęs. 
Ir, išgirdusios kvepiančių krūmų beprotišką čiulbesį, 
Žydrus plaukus paleidusios, meldžiasi rožėms meilužės.


ŽIEMOS MIRTIS

Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą 
Žiauri lakštingala isterišku balsu 
Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga 
Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų.

Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna, 
Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus 
Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną 
Į mirtį degančią pavasaris vikrus.


GEGUŽIS

Naktį griausmas topolį spiritu palaisto. 
Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto.

Garsiai - kaip granatos - sprogsta pumpurai. 
Jau iš anksto matos: baigsis negerai.

Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas, 
Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas.

Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais, 
Upėj plaukia debesys putotais gabalais.

Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos, 
Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos.


ŽIEMOS PRADŽIA

Vėsaus vidudienio violončelė 
Klevams per veidus plaukė kaip lietus. 
Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė, 
Atkėlė verkiančius dangaus vartus,

Ir ėmė suktis popierinės rožės 
Aplink tą muziką, kuri, -
Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, -
Pradėjo migti sniego sūkury.


ŽIAURUS PAVASARIS

O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles 
Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos! 
Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis, 
Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos

Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu, 
Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų. 
O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu, 
Nes tam pavasary ramybės nerandu:

Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles 
Poetų mindomuos pavasario šlaituos, 
Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles, 
Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.


ŽIEMA IR VASARA

Kaip buvo viskas šilta ir apskrita:
Dangus ir saulė, kriaušės ir vynuogės 
Ir lengvo debesio pavėsy 
Laukiančios meilės mergaitės krūtys.

Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges, 
Žiema nubarstė kalkėmis lygumą, 
Ir saulė, miręs rojaus paukštis, 
Akmeniu krenta pro mano langą.


MONOLOGAI

Kaip su virėja ar skalbėja
Daržely kalbasi žiedai,
Taip su savim aš pats kalbėjau:
Neįtikimai paprastai.

Virėja virė aukso košę, 
Dangus mirgėjo katile, -
O man išsiskleidė kaip rožė 
Žvaigždė, nutiškusi šalia.

Skalbėja skalbė baltą sniegą, 
Tekėjo putos per kraštus, -
Srovė kvatodama įbėgo 
Į mano liūdinčius raštus.

Matau virėjas ir skalbėjas, 
Jų balsą tolimą girdžiu. 
Pats su savim pasikalbėjęs, 
Krentu į sūkurius žvaigždžių.


LUNATIKĖ

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte 
Ir kalbėjo su mėnuliu. 
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė 
Fosforinių miego gėlių.

Žemėj rėkė našlys, jos vyras, 
Žemėj springo našlaičių malda. 
Mėnuo buvo šaltas ir tyras 
Ir liepsnojo - kaip visada.

Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos, 
Švelnios gelmės ją šaukė vardu, 
Visą erdvę užliejo putos, 
Sukapotos aukso kardu.

Mėnuo ją pripildė lyg indą, 
Ir nualpus, plaukais palaidais, 
Ji blyškia kometa suspindo 
Ir nuskrido elektros laidais.


MECHANIŠKAS ANGELAS

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno, 
Žiūrėt pro langą, kaip sienom laipioja gaisras, 
Kalbėt su lempom apie senas gadynes.

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras, 
Iš lėto žengti, kad nežvangėtų metalas, 
Miglom apvilkti šąlančias kariatidas.

Mechaniško angelo pareigos sudėtingos:
Užremti duris, neleisti Mirties į vidų, 
O jai įėjus, parodyt miegantį brolį 
Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.