ltGediminas - Gedimino laiškai (The Letters of Gediminas, the Great Duke of Lithuania)
About text Content
16. [1324 M. PO RUGSĖJO 22 D.] GEDIMINO LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS, REVELIO ŽEMĖS DANŲ VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI
Gediminas lietuvių ir rusų karalius.
Gerbiamiems Kristuje tėvams ir ponams Dorpato ir Erzelio vyskupams, Revelio žemės viršininkui, o taip pat Rygos miesto tarėjams ir visiems kitiems, su mumis gyvenantiems taikoje, [siunčiame] draugišką pasveikinimą su visokių gėrybių linkėjimais.
Jums visiems ir kiekvienam atskirai pranešame ir su savo širdies skausmu skundžiamės, kad toji taika, kuri buvo padaryta tarp mūsų ir jūsų ir sustiprinta raštu iš abiejų pusių ir viešpaties popiežiaus patvirtinta, dabar be jokios mūsų kaltės yra nedraugiškai pažeidinėjama brolių kryžiuočių iš teutonų namo; jie nesilaiko tos sutarties formuluotės, kad tie, kurie nebenori laikytis taikos, turi prieš du mėnesius ją atšaukti; [tačiau] jie, visa tai paniekinę ir nepaisydami jokios teisybės, padarė mums labai daug žalos mūsų valdžiai priklausančiose žemėse kaip tokie žmonės, kurie užmiršo savo išganymą.
Pirmiausia, jie [padarė žalą] tuo, kad pagrobė šešis pasienio gyventojus, kurie buvo priversti iš jų išsipirkti, o du žiauriai nužudė.
Paskui jie visus kelius tiek sausumoje, tiek vandenyje taip apstatė savo sargybomis, kad niekas niekur nuo mūsų pas jus arba nuo jūsų pas mus negali praeiti, nors tai tiesiog prieštarauja abiejų pusių išduotų raštų nuostatams.
Taip pat jie užmušė vieną medžiotoją iš Upytės, o du nusivedė į nelaisvę.
Taip pat pagrobė Voinatai tris žirgus, kuriuos nuvarė pas brolį, vardu Ungnadė.
Taip pat jie būtų užėmę mūsų pilį Medelą, jei ją nebūtume spėję įtvirtinti, bet vis dėlto daug žmonių jie užmušė, o kitus su savim išsivedė.
Taip pat jie žiauriai nuniokojo Polocko žemę, pagrobė ir išsivarė žmonių ir žirgų, iš kurių dalį grąžino, o dar 20 asmenų, darydami nemenką žalą savo sieloms, priverstinai pasilaiko.
Taip pat [jie užpuolė], tik gavėnią praleidę, tą pačią žemę ir vėl, kaip plėšrūs vilkai, žiauriai išžudė kardu aštuoniasdešimt žmonių, kai kuriuos išsivarė su savim, [kartu pagrobdami] penkiasdešimt puikių žirgų, drabužių ir kitokių gėrybių, kurių negalima ir suskaičiuoti.
Taip pat [negrąžino] tikrai apie 300 nusikaltusių pavaldinių, kurie [pabėgo] iš mūsų valdomo krašto; jie juos priglobė ir nė vieno iš jų negrąžino.
Tuo būdu tą visą [žalą] ir dar labai daug [nuostolių], kuriuos išskaičiuoti čia neįmanoma, mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai po to, kai buvo sudaryta kalbamoji taika ir jos veikimo metu; jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga; tačiau jums visiems žinoma, kad tokiems šios taikos pažeidėjams yra skirta bausmė. Tačiau mes, stengdamiesi būti jums teisingi ir palankūs, iki šio meto jiems niekur nepadarėme jokios skriaudos, nors minėtosios taikos dingstimi žalos apturėjome be galo daug; dėl to, ką reikia toliau daryti arba su kuo mums reikia laikytis taikos, apie tai praneškite mums kiek galima greičiau.
Duota Vilniuje šventosios trejybės dienoje. Patikimumo ženklan nutarėme pridėti prie šio laiško mūsų antspaudą.
Taip pat ir tame dalyke jie pažeidė ištikimybę, kad jie užtikrino saugumą mūsų pasiuntiniams vykstant pas juos, o po to, kai tie nuvyko, juos paėmė į nelaisvę, išskyrus Lesę, kurį sužaloję paleido; kas atsitiko su kitais, iki šios dienos nežinome; jie pasilaiko jų žirgus ir visus kitus daiktus.
Taip pat po to, kai mus pasiekė žinia, jog ponas arkivyskupas [Fridrichas] grįžo iš kurijos, mes pasiuntėme pas jį savo pasiuntinį, teiraudamiesi dėl jo sveikatos; jie minėtąjį pasiuntinį pakorė.
Taip pat taikos sutartyje buvo [pažymėta], kad jie turi grąžinti dvi pilis, būtent, Daugpilį ir Mežuotnę; to jie nepadarė.
Visą tą minėtąją žalą turėjome kalbamosios taikos laikotarpiu.
Be to, jie, kur tik gali, stengiasi šią taiką suardyti..., pagal savo išgales [pakenkti] mūsų žmonėms. Tuo būdu taika tarp mūsų ilgai trukti negali, jei nerasite šiame reikale kitos išeities.
17. 1326 M. KOVO 2 D. GEDIMINO PASIUNTINIO LESĖS PARElŠKIMAS
Viešpaties vardan amen. Tais pačiais 1326 metais, indikte VIII, šventojo tėvo ir viešpaties, dieviškąja apvaizda popiežiaus Jono XXII dešimtaisiais popiežiavimo metais kovo mėnesio antrą dieną, apie trečią valandą.
Mano, viešojo raštininko, ir žemiau pasirašiusiųjų liudininkų akivaizdon stojęs vienas asmuo, vardu Lesė, kilniojo valdovo viešpaties Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus, pasiuntinys, šiuos ar panašius žodžius pareikšdamas, taip pasakė: ,,Gerbiamieji ponai ir visų pirma tu, kunige ir viešasis raštininke, aš esu įpareigotas pareikšti savo valdovo Gedimino, lietuvių karaliaus, vardu, kurio, kaip žinote, esu oficialus pasiuntinys ir juo buvau daug kartų ir, ką sakau, kalbu pagal jo širdies norą; taigi noriu, kad jūs aiškiai žinotumėte, jog minėtasis karalius, mano valdovas, su visais savo pavaldiniais, su jam paklūstančiais [žmonėmis] ir su norinčiais prisijungti prie jo prižada tvirtai laikytis taikos, kuri buvo neseniai sudaryta tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, kuri Romos kurijos patvirtinta ir mūsų pono arkivyskupo ir viešpaties [popiežiaus], apie kurį kalbėta pradžioje, pasiuntinių, abato ir vyskupo, paskelbta; mūsų šią taiką skelbiąs raštas yra čia pas jus, o mes savo krašte turime jūsų; be to, jūs čia turite tą taiką patvirtinantį raštą, [duotą] minėtojo viešpaties popiežiaus; taigi tų raštų, sudarytų taikos ir jau minėtojo patvirtinimo reikalu, nuostatus jis pasižada tvirtai užlaikyti, jei tik nebus priverstas neišvengiamo reikalo gintis nuo savo priešų užpuolimų, kurių kasdien, kaip visiems žinoma, esame varginami; juk po to, kai minėtoji taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės buvo imami nelaisvėn, apiplėšiami ir žiauriai žudomi, kaip aiškiai žinoma jau paties viešpaties karaliaus pasiuntinių atveju.
Tikrai, kai minėtoji taika buvo sudaryta ir patvirtinta, tada, kaip ir dabar, savo viešpaties karaliaus pasiuntiniu, kaip jums visiems žinoma, į šiuos kraštus buvau [paskirtas] aš; [taigi tada] Ašradėje aš drauge su savo palyda ir draugais teutonų namo brolių buvome paimti nelaisvėn, apiplėšti, iš pilies į pilį vežiojami, ieškant progos žiauriai nužudyti, ir todėl labai sunkiomis sąlygomis užlaikomi iki to meto, kol minėtieji viešpaties popiežiaus pasiuntiniai savo protestais, žygiais ir jiems suteiktais įgaliojimais mus visai išvadavo iš nelaisvės ir pančių drauge su mums atimtuoju turtu; jiems viešpats mūsų dievas teatlygina už mus.
Tačiau kartu su manim pasiųstuosius mano draugus, būtent, rusus, po nelaisvės grąžinę jiems turtą, pakeliui, kai jie grįžo į savo kraštą, tie patys broliai Daugpilio pilyje vėl apiplėšė.
Ir kadangi dėl visa to mes skundžiamės, jie stengiasi visokiais būdais kaip gali apjuodinti mūsų viešpaties, minėtojo karaliaus, ir visų mūsų lietuvių gerą vardą apaštališkojo viešpaties, kardinolų, karalių, valdovų, miestų ir visų kitų krikščionių akyse kaip tik tuo, kad mes, esą, atsisakę minėtosios taikos; o tai visiškai netiesa, nes iki šiol taip negalvojo nei pats mūsų viešpats karalius, nei kas nors kitas iš mūsiškių, išskyrus, kaip buvo sakyta - o tai dievas tenugręžia nuo mūsų - tą atvejį, jei iškiltų kokia nors neišvengiama būtinybė; juk jau mes patyrėme, kad minimieji teutonų namo broliai nesilaiko, kaip to reikalauja aukščiau minėtoji sutartis, to kalbamosios taikos nuostato, kad visi keliai sausumoje ir vandenyje kiekvienam visur turi būti laisvi.
Ta [sauvalė] visiškai išaiškėjo laivų, vadinamų ,,lodigen", atveju: tie [laivai] su prekėmis išsirengė kelionėn į Rusią, o tie broliai, kaip mus pasiekė žinia, Daugpilio tvirtovėje juos paėmė ir, padarę jiems sunkių nuostolių, neleido jų toliau į tą kraštą, į kurį jie plaukė; taip buvo ir su gurguolėmis, kurios neseniai vyko į Lietuvą ir kurios su dideliu vargu ir išlaidomis buvo nuvažiavusios didesnę kelio dalį: jie jas užgrobė, prekes atėmė, o kai kuriuos [pirklius] tie broliai, sukaustę retežiais, nusivedė į savo tvirtovę Mintaują, tam tikrą laiką laikė juos žiauriai suėmę, o paskui juos privertė, nebaigus prekybinių reikalų, grįžti į savo kraštą.
Todėl, kai mūsų minėtąjį karalių pasiekė žinia, jog kalbamosios taikos nuostatų visiškai nesilaikoma, jis mane, kol bus tiriama tikroji padėtis dėl minėtų įvykių, pasiuntė į Prūsiją pas teutonų namo brolius išsiaiškinti dėl jau minėtosios taikos laikymosi: kodėl jie nesilaiko to jos straipsnio, kur buvo sutarta, kad visi pasiuntiniai turi teisę laisvai ir saugiai keliauti per visų krikščionių ir lietuvių žemes.
Paskui minėtasis mūsų karalius Gediminas pasiuntė savo pasiuntinius - jiems vadovavo [žmogus], vardu Kursa - į Livonijos kraštą; juos Ašradėje minėtieji broliai suėmė ir laikė nelaisvėje, taip pat jų neleido nuvykti pas tuos valdovus, pas kuriuos jie kaip tik buvo siųsti.
Vėliau broliai panašiai pasielgė su jau minėtaisiais pasiuntiniais ir Mintaujoje.
Todėl ir mūsų karalius, ir mes visi nepaprastai ir neišreiškiamu būdu stebimės ir stebėtis nepaliaujame, kad minėtieji teutonų namo broliai, kaip matyti, visiškai nepaiso savo viešpaties popiežiaus, kuris, kaip jūs tvirtinate, atstovauja dievui žemėje ir yra viso pasaulio valdovas ir viešpats, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius.
Be to, mūsų minėtasis viešpats karalius pageidauja ir tokia yra jo valia, kad tuojau pat būtų pas jį pasiųsti pasiuntiniai, kurie išsamiai paaiškintų visus aukščiau išdėstytus įvykius".
Rašyta Rygoje, tais pačiais viešpaties metais, tuo pačiu indiktu bei popiežiavimo metais, tą patį mėnesį ir dieną, kaip minėta viršuje, dalyvaujant garbingiems ir pasitikėjimo vertiems vyrams - teismo tarnautojui ponui Jonui Langezidei, Ernestui iš vienuolyno, Henrikui iš Kalmero, Hermanui iš vienuolyno ir Henrikui Mejei, specialiai tuo reikalu kviestiems bei prašytiems liudininkams.
R[aštininko] a[ntspaudo] v[ieta]
Ir aš, Arnoldas iš Vifhuzeno, šventosios Romos imperijos įgaliojimu viešasis raštininkas, viską, kas išdėstyta aukščiau, pažodžiui, kaip girdėjau, užrašiau ir išdėsčiau šia, viešai nusistovėjusia, forma, o taip pat prašomas padėjau įprastą savo parašą.
18. 1338 M. LAPKRIČIO 1 D. GEDIMINO PREKYBINĖ SUTARTIS SU ORDINU
Ši yra taika, kurią sudarė Livonijos magistras ir Lietuvos karalius ir išreiškė tokiais žodžiais:
[1] Nuo Eviastos žiočių tiesiog tuo keliu, kurį valdo Lietuvos karalius Gediminas, Nicevros kryptimi ir nuo Eviastos žiočių per Dauguvą iki dvarvietės, kuri vadinasi Uspaldė, ir nuo jos tiesiog į tą kaimą, kuris vadinasi Stripainė, aukščiau to kaimo nei už kelio, nei tame kelyje nei Lietuvos, nei magistro žmonės neturi kėsintis į kieno nors gyvybę ar turtą. Štai Lietuvos žemės, kurias liečia ši taika: Balnikė, Kedraichė, Nemensijanė.
[2] Toliau taikos žemė turi eiti nuo Eviastos to upelio, kuris vadinasi Pedenė, kryptimi ir toliau nuo to upelio pagal senąją taiką į Adzelę. Taikos žemėje ir aukščiau taikos žemės nei viena, nei kita kariuomenė negali kėsintis į kieno nors gyvybę ar į turtą.
[3] Toliau, Dauguva turi būti laisva kiekvienam pirkliui, ar jis būtų krikščionis ar pagonis, aukštyn ir žemyn važiuojant, žiūrint pagal tai, kaip teka Dauguva; taip pat [laisvi turi būti] visi upeliai, kurie įteka į ją aukščiau Eviastos.
[4] Toliau, vokiečių pirklys saugus dėl savo gyvybės ir turto gali važiuoti per Rusią ir Lietuvą taip toli, kiek siekia Lietuvos karaliaus valdžia.
[5] Toliau, keliai abiejose Dauguvos pusėse, žemiau Eviastos žiočių, turi būti saugūs kiekvienam pirkliui tiek toli, kiek jis gali nusviesti ietį.
[6] Jei bus toks atvejis, kad žmogus, kuris negyvena taikos žemėje, atvyks į taikos žemę, tai jis turi būti saugus; ir jei tas, kuris gyvena taikos žemėje, išvyktų iš jos ir būtų užmuštas, tai negalima kaltinti nė vienos pusės: nei magistro, nei karaliaus.
[7] Toliau, pirklys gali keliauti netrukdomas tuo keliu, kuris vadinasi laisvuoju keliu: kai atvyksta vokiečių pirklys į Lietuvos kraštą arba Rusią, tai jis gali keliauti, kur jis nori; lygiai taip pat rusų arba lietuvių pirklys, kai jis atvyksta į Rygą: jis gali keliauti Livonijos krašte, kur jis nori ir taip toli, kiek siekia magistro valdžia.
[8] Toliau, jei vokiečių pirklys lietuvių krašte numirtų kaip krikščionis, jo turtas turi ir toliau priklausyti tam pirkliui; jei jis būtų užmuštas [vokiečių] kariuomenės, karalius neturi būti už tai kaltinamas; lygiai taip pat, jei lietuvių kariuomenė įžygiuotų į krikščionių kraštą ir ten užmuštų savo pirklį, ar jis būtų rusas ar lietuvis, tai magistras neturi būti už tai kaltinamas.
[9] Toliau, jei iš vokiečių pirklio Lietuvoje ar Rusioje būtų kas pavogta, tai turi būti teisiama ten, kur tai įvyksta; jei bus taip, kad vokietis pavogs iš ruso ar lietuvio, lygiai taip pat turi būti teisiama ten, kur tai įvyksta.
[10] Jei bus taip, kad vokiečiai susiginčys tarpusavyje Lietuvoje ar Rusioje, tai jie turi ginčą pernešti į Rygą, ir ten jis turi būti sprendžiamas; lygiai taip pat, jei rusai ar lietuviai susiginčys tarpusavyje magistro krašte, tai jie turi kreiptis į savo vyresniuosius.
[11] Toliau, jei vokiečių pirklys susiginčytų su lietuviu ar rusu arba rusas ar lietuvis su vokiečiu, tai turi būti sprendžiama ten, kur tai įvyksta.
[12] Jei lietuvis ar rusas per taikos žemę pabėgs į krikščionių kraštą ir atsineš su savim turtą, o karalius nutars patvirtinti, kad tas turtas priklauso kitam, turtas turi būti grąžintas; tas pat, jei pabėgs žmogus iš krikščionių krašto per taikos žemę į Lietuvą arba Rusią ir atsineš su savimi turtą, o magistras ar krašto maršalkas nutars patvirtinti, kad turtas priklauso kitam, tas turtas turi būti grąžintas; jei lietuvis ar rusas pabėgs į krikščionių kraštą per taikoje neminėtą žemę ir atsineš su savimi turtą, tas turtas gali būti negrąžinamas; ir jei pabėgs žmogus per taikoje neminėtą žemę iš krikščionių krašto į Lietuvą arba Rusią ir atsineš su savimi turtą, turtas gali būti negrąžinamas.
[13] Toliau, iš abiejų pusių savivališkai neturi būti daromi suvaržymai [pirkliams].
[14] Be to, jei lietuvis ar rusas nori iškelti ieškinį vokiečiui dėl seno dalyko, jis turi kreiptis į tą, kuriam tasai žmogus pavaldus; lygiai taip pat turi daryti vokietis Lietuvoje arba Rusioje.
Toji taika sudaryta tūkstantis trys šimtai trisdešimt aštuntaisiais dievo gimimo metais, visų šventų dienoje, pagal magistro, krašto maršalko ir daugelio kitų kilmingųjų, o taip pat Rygos miesto tarybos sutikimą; jie tuo reikalu pabučiavo kryžių; ir pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą; jie tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas; ir pagal Polocko vyskupo, Polocko karaliaus ir miesto, pagal Vitebsko karaliaus ir Vitebsko miesto sutikimą; jie visi, patvirtindami minėtąją taikos sutartį, pabučiavo kryžių.
Šios taikos nepakeičiamo galiojimo laikas - dešimt metų.
< Ankstesnis skyrius
