Vincas Mykolaitis - Putinas - Būties valanda

Apie kūrinį Turinys

Pratarmė

Paskutiniojo mano kūrybos laikotarpio, nuo 1955 metų, eilėraščių dalis išspausdinta mano „Raštų“ I tome, skyriuje „Vakarėj žaroj“. Kitus, vėliau parašytus eilėraščius, nors ir ne visus, dedu į šį „Būties valandos“ rinkinį.

Jei skaitytojas norės pasekti mano poezijos lyrinio herojaus išgyvenimus, jų raidą, pastebės kai kurį šio paskutiniojo laikotarpio temų, motyvų panašumą su jaunystės lyrika.

Gamta, meilė, mirtis, būties prieštaringumas – štai pagrindinės temos, kurios įvairiais variantais kartojasi jaunystės ir pastarųjų metų poezijoje. Tik dabar jos įgyja gilesnės prasmės, sutinkamai su amžiumi ir gyvenamąja epocha, pažymėta dideliais laimėjimais, progreso poslinkiais – tačiau ir tragišku nerimu dėl žmogaus likimo griaunamųjų jėgų akivaizdoje.

Aš tikiuosi, kad ir ši mano poezija patarnaus kūrybinėms žmogaus galiomis.

1963.VII.14

Mane iš nebūties iškėlė.

Pirmoji mano ašara

Ir pirmutinis šypsnys

Sustingo tekančios to ryto saulės

Blankioj šviesoj.

Legenda sako,

Jogei Trys karaliai praėjo netoliese

Nuo mano vargano lopšelio.

Gal būt, kad jųjų dovanų

Tą žvarbų sausio rytą

Ir man keli krislai nukrito.

Nes mano priešai ir draugai man sako,

Kad vien tik gėlės klojasi

Ant mano tako.

Bet ne.

Tai mano motinos dosningos krūtys

Man davė stebuklingų dovanų,

Kad aš, mažytis ir silpnutis,

Lig šiolei nepalūžęs,

Su degančia širdim tolyn einu.

Šios žemės mano neįspėtai būčiai

Nereikalingi buvo man karalių

Dovanų likučiai.

1960.VI.13

Vasaris

Apgavikas!

Vasaros vardu žieduotu

Prisidengęs.

Šaltas, plikas

Sniego pusny

Susirangęs!

Kaip be apmaudo minėti

Tavo vardą apgaulingą?

Tu Vasaris?!

Spaudžia speigas, siaučia pūgos,

Dieną naktį sninga, sninga...

Kurgi paukščiai, kurgi gėlės,

Kur dienovidžiai ir žaros

Šiltadienės vasarėlės?

– Tik pažvelk pro savo būsto

Menką langą! –

Pažiūrėjau – stebuklinga:

Niūrūs prietemos šešėliai

Kažkur dingo.

Tai šalta vasario saulė

Lango stiklą palytėjo,

Ir žiedai pasaulio kito

Pražydėjo, suklestėjo.

Spindi krištolo skaidrumo

Lieknos palmės ir lelijos,

Ir vijokliai, ir lapuočiai,

Ir žiedai iš saulės rūmo

Neregėtos augmenijos.

Stebuklinga, stebuklinga!

Už tų puokščių ir lelijų

Baltos žvaigždės žemėn sninga.

Tu Vasari!

Nuostabus stebukladari!

Aš be apmaudo minėsiu

Tavo vardą apgaulingą.

1960.VI.14

Kovas

Išėjusį dirvon artoją,

Išvariusi pirmąją vagą,

Čia pat iš paskos sekioja

Jo stropus palydovas –

Baltasnapis kovas.

Jis stveria čia vikšrą, čia slieką

Ir storu snapu knisinėja:

Tegu jokis kirmis vagoj toj nelieka,

Kur ruošia artojas sėją.

Myliu aš tą paukštį,

Truputį nerangų,

Tačiau taip labai nuotaikingą.

Jis pirmas prablaivo pavasario dangų,

Kai net nežinai,

Ar čia lyja, ar sninga.

Myliu ir tą mėnesį – jo vienavardį,

Pavasario pirmąjį mostą,

Kai saulė ligonio dar neskustą žandą

Gaivinančiai rytą paglosto.

Susirėmė dvi prieštaringos galybės

Pusiausvyroj lygios nakties ir dienos.

Šviesa nugalės!

Velėnoj, kur kovas kenkėjų

Vikšrus rinkinėja,

Pavasario saulė daigus sukilnos.

1960.VI.15

Balandis

Tavo vardas nuo seno – balandis,

O šiandien – taika.

Šiandien nori balandį padangėn skraidinti

Ir seno, ir jauno ranka.

Balandžio jokis nesugeba vanagas

Sugauti ir sudraskyti.

Gražu pažiūrėti, kai, priešo išvengdamas,

Jis saulėje nardo ir švyti.

Kai pašelmenėj ar ant stogo

Burkuoja balandžių pora susiglaudus,

Ir seno, ir jauno krūtinę

Užplūsta jausmai,

Svajingi ir džiugūs, ir graudūs.

Pavasario saulėj su sprogstančiu pumpuru

Balandy pražysta gražiausia svaja.

Teklesti pasaulyje

Meilė ir džiaugsmas

Taikos globoje.

1960.VI.20

Gegužis

Gegužį dainavo ne vienas poetas,

Ir man čia belieka nedaug kas pridėti.

Gal dainas dainuoti, daug kartų girdėtas?

Alyvų paunksmėj svajot ir mylėti?

Norėčiau aš vien į tą meilės idilę

Įpinti nors vieną rūstesnę gaidą.

Prabilkit, kas skurdot per žiemą nutilę!

Pavasario audros te jūsų nebaido.

Išeikit į laisvę, kai pirmas griaustinis

Ir žaibas paskatins pavasario liūtį.

Ir ryžto balsai nuaidės iš krūtinės,

Kad gera šioj žemėj gyventi ir būti.

Būk sveikas, geguži, pražydęs raudonai,

Maištingom, viltingom dainom nuskardėjęs!

Pakilo į saulę širdžių milijonai,

Laisvų kaip tas drumstas pavasario vėjas.

Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo,

Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė.

Teskamba balsai, kur gegužy pragydo,

Teskleidžias žiedai, kuriuos saulė sukrovė.

1960.VI.20

Birželis

Iš kur tas ulbėjimas smuikų ir fleitų?

Iš kur tas svaiginantis širdį andante?

Kad tik nenutiltų, kad tik nepraeitų

Taip greitai birželio simfonijos šventė!

Tačiau ta naktis taip trumpa nematytai!

Dar žvaigždės zenite sužibti nespėjo,

O paukščiai jau brėkštantį sveikina rytą,

Ir topolių lapai guviai sušnarėjo.

O aš dar nenoriu nė saulės, nė ryto.

Nenoriu, kad sutemų burtai praeitų.

Nurimus širdis visą amžių klausytų

Birželio simfonijos smuikų ir fleitų.

1962.VII.31

Liepa

Man liepos mėnesis – ramybė.

Visi jausmai atostogauja.

Jau praeity gegužio aistros,

O dar toli rudens klampynė,

Ir, rodos, žemėj nieko naujo.

Oi, netikėk!

Kai saulė triūsia visą dieną,

Net niūrūs pašaliai nušvitę.

Giliausiam patvorio brūzgyne

Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.

Nuo dulkių vyšnią ir avietę

Nuplaus griaustinis su lietum.

O jei dienovidį išalksi,

Tu sausą, kietą duonos plutą

Patepki kvepiančiu medum.

Štai vakarai ugnim žioruoja,

Ir saulė glosto pilką kalvą.

Pasilypėk į tą kalnelį

Ir vasaros nakties ramybei

Nulenki galvą.

1962.I.19

Rugpjūtis

Jau nužvangėjo paskutiniai dalgiai,

Ir pasišiaušė dirvose ražienos.

Laukuos erdvu, –

Ir taip man gera,

Kad esu čia vienas.

Aš tyčia išėjau šį vakarą vėlai,

Kai prieblandos žara už tų kalvų išblėso, –

Ir įkvepiu giliai –

Lig pat širdies –

Gaivinančią rugpjūčio vėsą.

Man ši naktis – seniai lauktoji šventė.

Žvelgiu aukštyn į dangų, juodą, gilų, –

Ten pirmąsyk taip skaidriai šviečia žvaigždės, –

O jau širdy seniai dienos aidai nutilo.

Rugpjūčio naktį žvaigždės didelės ir skaidrios.

Rugpjūčio naktį žvaigždės žemėn krinta.

Jau!.. Suplieskė viena!..

Per visą dangų takas

Lig pat manęs auksinėm žiežirbom sušvinta.

Vidurnaktis.

Lyg kažkoks garsas toly nuaidėjo...

Jau metas grįžt iš tos nakties,

Vėsios, tylios.

O žvaigždės dar ryškiau padangėj suspindėjo.

Gal dar viena nukris?

Ir aš nenoriu grįžti atgalios.

1962.I.30

Rugsėjis

Į dirvą pasėto žiemkenčio

Rugio ir kviečio Prasikalė pirmas daigas, –

Ir štai jau želmuo

Rugsėjy vešliai sužaliavo.

Tai kas, kad jį rudenio šalnos

Baltu šerkšnu marins naktimis, –

Tai kas, kad jį gruodas

Sukaustys sustingusioj žemėj, –

Tai kas, kad jį speigas ir pūgos

Užklos patalais balto sniego!

Pakilus pavasario saulei,

Pakils ir rugsėjo želmuo

Ir vasarą bręstančiom varpom

Kaip jūra plačiai subanguos.

Bus duonos,

Juodos, kasdieninės,

Bus šventėms

Balto pyrago.

1962.VIII.4

Spalis

Tavo paletėj visoki dažai.

Liepas ir beržus prie kelio,

Klevus ir kaštonus pakiemiais

Geltonai, rudai ir raudonai paišai,

O dangui nesigaili pilko

Su mėlynom properšom

Ir šitais lengvais debesėliais

Iš balzgano šilko.

Pro juos į pakalnės šešėlius antai

Dar spindulius saulės

Kur ne kur barstai.

Dėkoju tau, spali,

Už tuos stebuklingus dažus,

Kad, baigiantis mano šių metų kelionei,

Palydi mane į tamsą ir šaltį

Šviesiai nusiteikęs

Ir toks gražus!

1962.VIII.6

Lapkritis

Ir vėl ta dargana!

Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai!

Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna,

Kad taip toli

Tu giedrą džiaugsmą palikai.

Tačiau nesižvalgyk

Atgal į saulėtus vaizdus.

Dar vienąsyk

Būk šaltas, kietas

Ir rūstus.

Nesižvalgyki atgalios

Į tai,

Ko šiandien nematai.

Daugiau tavęs nebevilios

Nei saulės burtai,

Nei žiedai.

Kai sniegas lauką užpustys

Ir ledas vandenis užties,

Tu būsi vienišas svetys

Trumpos dienos,

Ilgos nakties.

1961.XI.23

Gruodis

Kelionė buvo neilga.

Jau žengiam paskutinį žingsnį –

Ir pabaiga.

Pirmyn su nerimu žvelgiu.

Širdy gėla ir maudulys.

Į juodą, žvarbią gruodžio naktį

Ir vėl mintis nuklys.

Pradžioj žiemos naktis ilga,

Gal siautės vėtra ir pūga,

Gal speigas, alkanas, žiaurus,

Atidarys godžius nasrus.

Taip, iš tiesų.

Ir dienomis, ir naktimis

Niūru, tamsu.

Ir šaltis spaudžia vis labiau,

Ir vėjas rūstauja žvarbiau, –

Ir aš einu be atvangos

Sutikt žiemos,

Šaltos, ilgos.

Bet šitai baigias gruodis jau,

Ir sieloje staiga šviesiau.

Tegul sau siautėja pūga, –

Jau skelbia gruodžio pabaiga:

Tau grįžta saulė!

Ir aš kartoju:

Saulė grįžta!

Ir štai krūtinėj pajuntu

Atkaklų ryžtą:

Pro speigą, vėtrą ir pūgas

Į grįžtančią šiandieną saulę

Ištiest rankas!

1961.XII.5

Rudenį

Lik sveikas, lape,

Šalnos šią naktį

Pakąstas, –

Ant mano tako

Ankstybą rytmetį

Rastas.

Matau, kad saulės

Stropi tarnyba

Sutriko.

Tik varna kranksi

Ant medžio stagaro

Pliko.

O man neliūdna.

Einu taku tuo

Kaip jaunas.

Žinau, kad naujas

Ant stagaro pumpuras

Kraunas.

Kaunas

1959.X.7

Šitas pavasaris

Išeisiu, sakau, tą ankstyvo pavasario rytą

Į didelį kelią, į saulėtą lauką,

Į žydrą padangę, į nuostabią buitį,

Lig šiol nepatirtą, lig šiol nematytą,

Kur mėlynos vilnys kalnelių viršūnėm sruvena

Varpai sidabriniai padangėj skardena –

Ir viską, kas juoda, ir viską, kas sena,

Sutirpdo, suskaldo, naikina ir griauna,

O kelia ir ugdo, kas nauja ir jauna.

Man daugel pavasarių sveikinti teko.

Bet šitas, bet šitas!

Jis liks širdyje amžinai įrašytas

Su džiaugsmo verpetais, su sielvarto lūžiais,

Su nerimastingom mintim galvoje

Ir su ilgesinga svaja.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir štai aš pavasario plotais klampoju,

Velėną minu ir per balą brendu.

Pakriūtėje sniegas dar gurgžda po kojų,

Ir pėdos kreivai slidinėja ledu.

O miško pavėsy prie pelkėto liūno

Pliki stagarai dar be pumpuro tūno,

Pilkom samanom pasišiaušę krantai,

Ir pūsčioja vėjas piktai.

Į saulę, į saulę!

Į tą pakelės spinduliuotą viršūnę!

Prasmeki, tu pelkėtas raiste ir liūne!

Pavasario godos ir viltys ne tau!

Aš naują gyvybę staiga pajutau

Savo dvasioj ir kūne.

Aplink stebuklinga – erdvu ir šviesu.

Krūtinėj dar niekad nebuvo

Taip laisva, didinga, guvu ir drąsu.

Lyg tartum aš viso pasaulio

Valdovas esu!

Žvelgiu atgalios –

Nei liūno, nei balų.

Tik, rodos, ten krištolo vaiskūs stiklai,

Juose gi padangės žydri gabalai,

Ir saulių šimtai suliepsnoję

Mirgėdamos pelkėj skrajoja.

Žvelgiu dar į tolių miglotas erdves –

Ar mėlynam ruime nerasiu tavęs,

Tu manojo ilgesio drauge šviesi.

Kokiam tu pavasario burte esi?

Aš ieškau tavęs,

Kur saulėtos vilnys kalnelių viršūnėm plevena,

Sidabro varpai iš padangės skardena

Ir viską, kas juoda, ir viską, kas sena,

Sutirpdo, suskaldo, naikina ir griauna,

O kelia ir ugdo,

Kas nauja ir jauna.

Bet šitai ant saulės užslinko

Niūrus debesėlis,

Ir mano viršūnę užklojo

Šešėlis.

O mėlynos erdvės masina

Ir širdį neramią graudina,

Ir toliai vilioja migloti

Pavasario džiaugsmo

Ir meilės ieškoti.

Vilnius

1960.IV.14

Per vėlai

Ant kelio, ant lauko purvynas,

Dar eina iš žemės šalti pašalai.

Dėl ko gi ir mano krūtinėj

Jausmų pumpuruotas daigynas

Atgijo šįkart taip vėlai, taip vėlai?

Šį rytą visur stebuklinga:

Ir paukščiai pragydo, ir sodai pražydo.

Masina pavasario šventės stalai, –

Svečių į tą puotą nestinga.

Tik aš į ją kviestas, deja, per vėlai.

Aš meilės svajų vieną sykį

Pavasario rytą klausiausi mielai, –

Ir vienas man žodis į širdį įkrito.

Tą žodį man šiandien tu vėl pasakyki,

Kad ir per vėlai, per vėlai...

1960.IV.18

Nemigų būsenos

Nemiga

Įkyrėjo sąmonės skaidri šviesa,

Minčių judrus gyvatynas.

Per jautri pasidarė klausa –

Už sienos knarkia kaimynas.

Tą ilgą nuobodžią naktį

Širdis per stropiai ėmė plakti,

Ir akys, tamsoj apsipratę, įžiūri

Vakarykštės dienos klaikų tūrį.

Nieko nelaukiu iš tos ilgos nakties,

Vien tik juodos tylios nebūties.

Vilnius

1959.X.28

Juodieji varnai

Aš norėčiau šį rytą pabusti

Su šviesiom mintim,

Su gerais troškimais.

Tegu šių sutemų juodi varnai

Skrenda šalimais!

Klausyk – jie jau čia!

Jie suka aplinkui

Ir kranksi

Savo gerkle godžia.

Ne, geriau jau šią naktį užmigti

Mirties miegu...

Ak, ir vėl tos juodos mintys!

Varyk jas šalin!

Išnykit!.. Prasmekit!..

Ne, palūkėki... Tegu, tegu!..

Kaunas

1959.X.15

Sapnai

Sapnuoju jų visokių –

Gerų ir blogų,

Švarių ir begėdiškų.

Nuo vienų saldu krūtinėje daros,

Kiti kamuoja

Kaip klaikus košmaras.

Džiaugiuosi, kai šitie nuo siaubo

Pavirsta į nieką.

Negaila nė tų,

Kurie su šypsniu,

Auštant dienai, palieka.

Tačiau to vienintelio pasigendu,

Kuriame juodą naktį

Pasirodei man tu.

1959.XI.1

Pavydas

Vakar vidurnaktį

Aršioj kovoj

Tariausi pavydui išlupęs nagus,

Kad jis mano meilės daugiau nedraskytų.

Paskui užmigau giliu miegu

Ir kėliaus su saulėtu rytu –

Ir visą dieną

Man buvo ramu ir džiugu.

Bet šitai jau prieblandoj slenka šešėliai,

Ir kažkas krūtinėj maudžia.

Ir dilgina vėlei

Tą opą prakeiktą, skaudžią.

O Dieve!

Ir vėl tas žodis –

Tas šypsnis –

Tas žvilgsnis –

Ta ašara,

Nuriedus vogčia!

Ir vėl ta pati kančia!

Atgijo krūtinėj žvėris plėšrus,

Išleido nagus, atidarė nasrus,

Kad vėl mano meilę draskytų

Per naktį,

Lig ryto – – –

1959.X.31

Noriu būti sveikas

Daug kartų buvau susirgęs

Ir pasveikau tiek pat kartų.

Tačiau dėl kažkokio pikto

Širdis vėl ligi dugno apkarto.

Ir šiandien štai vėl krūtinę spaudžia,

Ir vėl nebrandu sau vietos...

Ir kas gi man džiaugtis draudžia,

Jei mūsų širdys draugyste susietos?

O šiandien taip trokštu pasveikti!

Tu šiandien mane atlankyti rengies.

Aš noriu, kad tau nebebūtų dingsties

Manęs nei gailėtis, nei peikti.

Ir kad nesakytum:

– Tu vėl negaluoji?

Tai veikia oro staigi atmaina:

Vakar buvo saulėta, šilta,

O šiandien, matai, dargana... –

Ak, nekalbėki!

Jau tų aimanų man pakanka,

Gana! – –

Aš noriu būt sveikas,

Nepaisant bet kokio oro,

Nepaisant kažkieno noro –

Gal gero, o gal ir nedoro...

Aš noriu būt sveikas!

Stiprus!

Ir savo būty viešpatauti!

Nekenčiu aš mirties!

Aš noriu tą ligą išrauti

Iš kaulų –

Smegenų –

Ir širdies!

Aš noriu ją draskyti

Dantimis ir nagais!

Aš noriu būt sveikas

Visais laikais!

O šiandien aš vėl susirgau,

Kai trokštu džiaugsmo ir saulės,

Draugystės ir meilės.

Ak, žmogau! – –

1959.XII.13

Savo kūnui

Užjausdamas klausiu tave,

Tu mano liguistas, išvargintas kūne:

Ar mudu pasieksim prieš naktį

Dar vieną, galbūt paskutinę viršūnę?

Tu man kaip kantrus kalniečio išakas

Stenėdamas, klupdamas, nori nenori,

Tempi mano viso gyvenimo svorį,

O po kojų kaskart vis kietesnis, siauresnis mūs takas.

Kai kada pasitaiko,

Atsiminęs jaunystę, po laiko,

Išakas mitriai pasispardo...

Ak vargše tu mano, kantrus gyvulėli,

Žinau, kad čia pat pasigesi tu vėlei

Savo lovio ir gardo...

Gana! Nebetęsiu!

Juk dar taip neseniai

Man ėmė aitrinti lūpas

Tie ironijos kartūs šypsniai.

Ir dar taip neseniai -

Gal tik vakar –

Kaip paukštė plasnojo dvasia

Ir tiesė į viršų sparnus, –

O širdies gelmėse

Lemties grėsmingam sprendimui

Ir šiandien esu neklusnus,

Ir šiandien tikiuosi kartu su tavim,

Tu mano liguistas, išvargintas kūne,

Pasiekti prieš naktį

Dar vieną viršūnę.

1960.I.29

Nenorėki būti per daug dorovingas

Kaip tas išsilaižęs šventeiva.

Tebūnie tavo sieloj kai kas ydinga,

Kai kas nesuderinta, kreiva.

Sutiksi ne vieną sielą ligotą

Ir širdį su nuodėmės randu giliu.

Palik tada už durų savo šviesų protą

Kartu su dorovės trumpu masteliu.

Šventeivos kaip cukrus saldi šypsena

Ir akys į dangų pakeltos.

Tačiau širdis klampaus dumblo pilna,

Jis visas kaip ledo luitas šaltas.

Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus.

Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, –

Bet klystančiam būk visados atlaidus

Ir kenčiančio niekad nesmerki.

1959.XI.24

Baimė

Ji seka mane visur, visada.

Jos vyzdžiai skverbias pro kiekvieną plyšį.

Jos rankoj gumbuota, kreiva lazda,

Jos baisūs dantys pro lūpas kyši.

Tokią ją man pasakos piešė vaikystėj,

O pasakom šiandie netiki nieks.

Ne viena iš galvos išgaravo kvailystė –

Ir raganų burtai širdies nepasieks.

Ir aš per tiek metų tapau protingu.

Nešiaušia plaukų gaidžiagystėj velniai,

Ir, rodosi, jokio man šulo nestinga:

Spiritistų seansų nelankau jau seniai.

O tačiau nežinau, kas many dar glūdi

Ir jaudina širdį lig pat gelmių.

Dienovidžio saulėj ar vidurnakčio gūdy

Svyra galva nuo minčių neramių.

Ir vėl lyg vaikas tamsos bijausi,

Ir vėl kvailai prietaringu tampu.

Ilgai aš patamsių klanuos rausiausi,

O štai ant lygaus kelio klumpu.

1960.I.31

Aš ir tu

Mano rankos baltos,

O tavosios kaip žemė.

Mano veidas skaistus ir švelnus,

O tavo – raukšlių išvagotas.

Aš einu aukštai iškėlęs galvą,

Su šypsniu lūpose

Ir spindinčiom akim,

O tu, vargų naštos prislėgtas,

Žengi į žemę galvą panarinęs.

Kai mudu einam aikštėmis ir gatvėm,

Ašai – kaip saulės atspindys,

O tu – kaip varganas nakties šešėlis.

Tačiau vidurnaktį,

Kai apgaulingos regimybės nyksta melas

Ir vien tik žvaigždės sielos gelmenas paliečia

Nakty paskendusio žmogaus, –

Tavajam veide šypsnys šviečia,

Ir tu miegi palaiminto miegu.

Aš – sielvartingoj nemigoj blaškaus,

Ir man taip liūdna ir klaiku.

1960.V.1

***

Naktis. Mėnesiena. Tylu. Ramu.

Dėl ko gi vėl širdy kartu ir drumsta?

Kieno ranka į krištolo šaltinį

Paleido sunkų molio grumstą?

Jau aušta rytas.

Srovė nerimsta, kunkuliuoja –

Norėtų saulėj nuskaidrėti.

Deja, vanduo dar vis putotas, drumstas.

Giliai šaltinyje nugrimzdo

Tas kietas, plikas molio grumstas.

1959.XI.27

Jei nori

Jei nori,

Tampyk mano kūno

Kiekvieną gyslelę!

Tegul mano kaulus ir sąnarius

Skauda ir gelia.

Jei nori,

Užpūsk mano sieloj

Kiekvieną šviesos spindulėlį.

Tegul aš nugrimsiu

Į juodą kaip grabas

Šešėlį.

Nelieski tačiau širdyje

Tos mažutės kertelės,

Kur sutemų prieblandoj

Vakarių žarų atspindžiuos

Tau meldžiuos.

1960.V.10

***

Varyki greitai

Tą mintį abuoją, palaikę.

Tau džiaugsmo ir meilės

Šiandien taip reikia,

Taip reikia.

Esi kaip žemė

Kaitros nugairintu skruostu.

Tegu jį draugo rankos,

Švelnios ir vėsios,

Paglosto.

Tegul jo lūpos,

Sutikę tavąsias,

Išblaško tą nuojautą klaikią.

Tau džiaugsmo ir meilės

Šiandien taip reikia,

Taip reikia!

Kaunas

1961.VII.14

Kavalkada

Juodi žirgai,

Vienplaukiai raiteliai,

Ant pečių baltos skraistės.

Pakelėj gūdžiai topoliai švokštė,

O prieky

Saulėlydžio liepsnos laistės.

Daužė to vieškelio akmenis

Kaustytos plienu kanopos,

Žiežirbos tryško į šalį,

Ir skraistės it plėšrūs paukščiai

Sutemoj plakės,

Ir raitelių garbanos draikės.

Ir skriejo, ir skriejo, ir skriejo

Šiurpi kavalkada,

Krūtinėj užgniauždama žadą.

Ak, sėsčiau ir aš

Ant to juodo žirgo!

Ak, skriečiau ir aš

Į tą sutemų žarą!

Sustoki, palauki,

Šiurpi kavalkada!

Tegul gi ir mano apsvaigsta galva,

Tegul gi ir man krūtinėj

Užgniaužia žadą!

Jie skrieja, jie skrieja tolyn ir tolyn,

Palieka šlamančių topolių kelią.

Jau štai paskutinis

Žiežirbas skelia

Pakaustyta plieno kanopa.

Praskriejo – –

Likausi – – –

Tai būta vien sapno..

O širdį krūtinėj

Taip sopa – – –

1962.III.5

Pakelėj

Jau svaigsta galva,

Ir kojos tarnaut atsisako.

Joms mindžioti žemės takus

Turbūt jau pakako,

Pakako – – –

Plačių ir siaurų,

Tiesių ir šakotų –

Tu jųjų išvaikščiojai daug.

Dabar prie to vingio,

Kur dingsta pakalnėj miglotoj,

Pasilsėk ir palauk.

Palauk, kol žemai ten

Sušvis žiburiai,

Kol pėdos atslūgs sutinę.

Tada vėl pakilki ir eiki

Į tau pažadėtą nakvynę.

1962.II.26

Lopšinė

Užmiki, vis vien kas bebūtum, –

Ar tu mano draugas, ar priešas –

Sakau tau:

Labanakt, užmiki...

Tą naktį praeivę su juoda skraiste ant peties

Kaip vaikas augyvę

Prie lopšio mielai pasitiki.

Labanakt, užmiki...

Užmerki akis kietai kietai

Ir pirštais užspauski ausis!

Jau sutemom dengias dangaus skliautai,

Ateina naktis – –

Varyki šalin tas mintis,

Kad nieko daugiau neregėtum,

Kad nieko daugiau negirdėtum,

Kad nieko nejaustum daugiau.

Labanakt, užmiki,

Kad, rytui išaušus,

Širdis tau suplaktų smagiau.

Laimingas, kas tiki,

Kad rytą vėl saulė sušvis,

Nors dabar tik naktis, tik naktis.

Vis vien kas bebūtum, –

Sakau tau:

Labanakt, užmiki – –

Laimingas, kas tiki – –

1962.III.13

Iš sutemų išniręs trumpai valandėlei,

O gal kada sapne vidurnaktį regėtas.

Mergaitės pėdsakus šalta banga nuplovė,

Bet man negaila jų; likimas toks dosnus:

Prašvitusių dienų gyvenimo tikrovė

Jau pralenkė svajones, viltis ir sapnus.

Nes ta, kur sutemoj kadais mane žavėjo,

Dienovidžio šviesoj štai žengia su manim.

Iš sutemų žaros ji pas mane atėjo

Su šypsniu lūpose ir mylinčia širdim.

Dabar aš saulėje gyventi pasiryžtu,

Kad mano mylima į sutemas negrįžtų.

1955.II.25

II

Atleiski man, jei aš tave užvyliau

Ir tavo lūkesčiai kaip sapnas žus.

Aš nejučiom į tavo širdį pyliau

Tuos sielvarto apnuodytus lašus.

Kaip niekadaris, lobį išeikvojęs,

Tolyn į juodą nežinią brendu.

Tik gailesis krūtinėje kerojas

Su tavo žvilgsniu, šypsniu ir vardu.

Nueisi tu, mūs meile nusivylus,

Žvarbi naktis mane apgaubs juodai.

Buvai tu meilę meilėje pamilus,

Bet meilės džiaugsmo meilėj neradai.

O galgi tavo lūpos man įrodys,

Jog neteisus šis juodas mano žodis.

1955.II.26

III

Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho,

Ir Mocarto džiaugsmingų dieviškų garsų.

Atminus tai, ir šiandien man širdis dar plaka,

Kad buvo su tavim taip gera ir šviesu.

Jaučiau tave grėsmėj įtūžusio likimo

Ir šėlstančiame Bacho fugų gaivale,

Jaučiau tave, kai audros skliautuose nurimo

Ir stygos sudūzgė harmonija tylia.

Praėjo visa tai kaip šviesūs sapno monai,

Bet aš širdy toliau tą muziką tęsiu.

Ir grįžta atgalios tie stebuklingi tonai,

Ir kelia man naujų aidų ir atgarsių.

Ar tu, manęs pasilgus, kartais paspėlioji,

Kad taip kartojasi ir mūsų „Nebaigtoji“?

1955.II.26

IV

Vilnelė tau pritardama čiurlena,

O tu man Šubertą tyliai niūniuoji.

Ar gali kas atstoti tokį meną,

Kai jį suteikia draugui mylimoji?

Girdėjau aš nemaž puikių duetų,

Skambiais garsais aidėjo šviesios salės,

Bet nėr tokio, kuris labiau žavėtų

Nei šis pakrantėse sraunios Vilnelės.

Kaip pasakoj mes žengiame abudu

Tolyn į siaurą akmenėtą taką.

Abiem vienoda nuojauta nubudo,

Vienu ritmu širdis krūtinėj plaka.

Sustoki tad: esi tokia graži –

Akimirka, gyvenimą puoši.

1955.III.9

V

Mane masina Vilniaus bokštai ir gatvelės,

Ir mėlyni pušynai šlaitų ir krantų, –

Ir sraunūs vandenys nerimstančios Vilnelės,

Ir daug kitų žavingų vietų ir vardų.

Ir lyg sapne regiu aš Miestą stebuklingą

Pro gotikos vitražų mėlynus stiklus, –

Ir žemės šios buitis jau man nereikalinga,

Tapau jai svetimas, nykus ir nebylus.

Ten kažin kur padangėj raizgos šviesios gijos

Ir debesis nuplauna mėlyna banga.

Bet kodėl gi širdis to tyro aukščio bijos

Ir į miglotą žemę tiesiasi ranka?

Žinau: tai ta, kurią visa širdim myliu,

Keliauja žemės vingių nykstamu keliu.

Kaunas, klinikos

1955.IV.27

VI

Tą naktį vėjuotą, tą naktį žvarbiai šviesią

Geltonais lapais parke puošėsi klevai.

Tą naktį nežinia kur mudu ėjom dviese,

Tą naktį tu mane per sapną bučiavai.

Ir šaltos tavo lūpos lūpas palytėjo

Kaip ta šalna, kur kanda gelstančius lapus.

O lapai blaškėsi nuo tos šalnos ir vėjo,

Ir sklido tolyje šnarėjimas šiurpus.

Praėjo daug dienų – ir vėl tave sapnuoju.

Esi tu su manim, kaip tuomet kad buvai,

Tačiau aplink dangus ir jūra mėlynuoja,

Ir šnara sulapoję saulėje klevai.

Dabar, kai vėl šalna klevus geltonai kanda,

Širdis pavasario sapne tave suranda.

Lovoje, sergant

1955.X.27

VII

Mane į guolį nubloškė liga,

Ir akys pro rūkus pasaulį mato.

O tu esi graži, skaisti, sveika –

Ir šitai pavaduoja man sveikatą.

Jaučiu tave prie džiūstančios burnos,

Ir veidą atgaji srovė paliečia.

Širdis nauja gyvybe suplasnos,

Jei tavo akys taip arti man šviečia.

Tuoj skaidrios žvaigždės naktį suspindės,

Ir gesdamas liepsnos žarų raudonis.

Ir vėl mane į sapną palydės

Tavųjų lūpų ilgesingas skonis.

Dabar nebaisūs man likimo kirčiai:

Tu meilėje mane išplėštum mirčiai.

1957.X.26

VIII

Pro murzinus stiklus padangė matos,

Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.

Malonų, šiltą spindulį sveikatos

Jaučiu ant savo išvagoto veido.

Ramiai pailsę akys užsimerkia,

O spindulys gelmėj kaip saulė šviečia.

Kažkas šalia tyliai iš laimės verkia,

Kažkas pirštus man glostomai paliečia:

– Pakilk ir eik tolyn, tolyn į priekį

Ties bedugne aukštai iškeltu tiltu

Ir saulėj spindinčių viršūnių sieki,

Kad jau širdis daugiau nenusiviltų.

Einu. Tyla be atgarsio, be aido...

Mirgėdami sparnais balandžiai skraido.

Vilnius, ligoninė

1957.XI.3

IX

Ištiesk man ranką, jei kely pailsiu.

Tas kelias kietas, siauras ir status.

Žinau, aš niekad vienas nepakilsiu

Į aukšty spindinčius, skambius krantus.

Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta,

Kai aš jėgų netekęs suklumpu,

Ir tu regi vien žvilgsnį mano rūstų,

O man krūtinėj tuščia ir šiurpu.

Tada ištieski man pagalbos ranką

Ir pažiūrėk su meile į akis.

To vieno tavo žvilgsnio man pakanka,

Ir jau žinau – dvasia ir vėl atgis.

Tegu mūs kelias siauras ir status –

Pasieksim aukšty spindinčius krantus.

1958.IV.1

X

Jei šiandien tau ir liūdna, ir graudu,

Ir kaip nutildyt skausmą nežinai,

Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų,

Kurias dar vakar gyvenai.

Galbūt ir vakar pro juokus slapta

Širdy tu karčią ašarą tramdei,

Bet prasiblaivė skausmo valanda

Taip netikėtai nuostabiai.

Tegul laimingos buvusios dienos

Šypsnys prablaivo širdį ir akis.

Nesmerki vakarykštės valandos –

Tegul ji šiandien vėl atgis.

Tu vėl man su žvilgsniu skaidriu, giliu

Dar kartą pasakyk – myliu.

1958.IV.23

XI

Aš šiandien tau aukoju dar vieną sonetą.

Jame netolimų dienų aidai plevena.

Tie šviesūs atminimai dar širdy gyvena,

Kaip buvo džiaugtasi, svajota ir mylėta.

Buvai tu man dosnaus likimo pažadėta,

Kad neramios buities saulėlydį nušviestum,

Kad, sielvartui užėjus, ranką man ištiestum,

Kad rastum manyje ir draugą, ir poetą.

Ir štai gyva verdenė širdyje išseko.

Tu nuėjai viena naujų versmių ieškoti.

Jau linksta pakelėj žolės stiebai rasoti,

Ir driekiasi šešėliai ant duobėto tako.

Nejaugi tavo akys man nebesušvis,

Nejau mane priglobs vien ta niūri naktis?

Kaunas

1959.X.13

XII

Ir vienas, ir vienišas stoviu šių sutemų gūdy,

Lydėdamas temstančią, liūdną buities savo dieną.

Žinau, kad neverta dėl to kruvinai skaudint širdį –

Lydėt savo džiaugsmą ir laimę juk man ne pirmiena.

Bet šiandien ne taip. Kas tik buvo į dugną nugrimzdę,

Su kraujo puta kaip sakmėj štai iškilo į viršų.

Nė vienas vaiduoklis ramiai nepraėjo šalimais

Ir šaltu atodūsiu širdį paliest nepamiršo.

Gyventi dar noriu ir džiaugtis gyvybės palaima.

Ir nušviestą veidą pakelti į dangų žvaigždėtą,

Ir sutemoj pamestą draugą netyčia sutikti,

Ir bent prisiminti, kas buvo dar vakar žadėta.

Ir guodžiuosi vienas: gal draugas, paklydęs tam gūdy,

Taip pat ir manęs, kaip aš jos, pasiilgsta ir liūdi.

1960.I.6–10

XIII

Čiulbėti saldžiai apie meilę nemoku.

Nublanko jau lūpos, galva jau širma.

Jei kartais pragystu, tai stilium sunkoku –

Prigeso jau žvilgsniai, širdy tuštuma.

Tačiau ir dabar dar pro sutemų žarą,

Kai spindesį tavo akių pajuntu,

Krūtinėj taip šviesu staiga pasidaro

Ir taip ilgesinga, ir taip graudu.

Oi, ne!

Te sielvarto metais man niekas nebando

Paversti širdies praraja juoda!

Teskverbias gyvybės syvai ir po randu,

Raudonu krauju tegu alma žaizda.

Žinau, nepražys jau skruostai papilkėję –

Tegu bent krūtinėj širdis nesenėja.

1960.II.20

XIV

Dėkoju tau už džiaugsmo valandėlę –

Ji saulėtom dienom mane atlanko.

Veide išnyksta liūdesio šešėliai,

Kai pajuntu delne aš tavo ranką.

Dėkoju tau už sielvartą ir gėlą,

Ir tavąją sudrėkusią blakstieną.

Jos ašara vaidenas mano sieloj

Ir tylią naktį, ir neramią dieną.

Tebus paženklintas vardu tavuoju

Ir šitas mano dvasios sušvitimas.

Dabar ką tik svajoju ar dainuoju,

Džiaugsme ir gėloj mano įkvėpimas.

Paguosk šypsniu ar skaudink kruvinai –

Tau mano giesmės, godos ir sapnai.

1959.XII.18

XV

Širdies svyravimai ir proto paklydimai

Painiam buities kely manęs nebebaugina.

Į margą puokštę klojas jųjų atminimai –

Vieni saldžiai paguodžia, o kiti graudina.

Širdis ne kartą buvo kraujuose paplūdus,

Galva vidurnakčiuos nuo abejonių svaigo.

Taip audros ir kaitra naujus brandina grūdus,

O sprogęs kevalas pagimdo šviesų daigą.

Saulėlydžio kely aš šiandien vėl sustoju, –

Ir vėl širdis kraujuoja ir mintis nuklysta.

Bet kietą akmenį tvirtai jaučiu po kojų,

Ir akys aukštumoj žvaigždžių takus pažįsta.

Budėjęs kryžkeliuos, tiktai dabar žinau:

Ne veltui klaidžiojau, kenčiau ir gyvenau.

1958.III.22

Aš tau nesiūlau

Aš tau nesiūlau džiaugtis tuo, kas buvo vakar:

Kas vakar dar žydėjo, šiandien jau nuvyto.

O tu esi pasilgus naujo laimės šypsnio,

Kaip po žvarbios nakties - ramaus ir šilto ryto.

Tegul visi žiedai, kurie žydėjo vakar,

Gėlėtu kilimu ant tavo tako klojas,

Kad tu nueitum galvą išdidžiai pakėlus,

O mindomi žiedai bučiuotų tavo kojas.

1960.IV.22

Aš noriu pabūti vienas

Su tom šviesiomis mintimis.

Retai kada man pasitaiko,

Kad šitaip nurimtų širdis.

Parėjau, atlankęs draugą.

Ji buvo man labai gera.

Iš jos akių į krūtinę sruveno

Gaivinanti, šilta giedra.

Ji pasakė man vieną žodį –

Ir širdis vėl patvino džiaugsmu.

Dabar tegul siautėja rudenio darganos,

Man gera, šviesu, ramu – –

1959.XI.12, rytas

Ir vėl tas sielvartas veide

Ak Viešpatie!

Ir vėl tas sielvartas veide,

Ir vėl kartus nusivylimas,

Ir vėl tos akys ašarotos!

Ir aš paduoti ranką tau varžausi.

Man maišosi jausmai

Ir nieko nebesako protas.

Ėjau aš pas tave, kaip einam į šventovę –

Nuskaidrintom mintim ir širdimi skaisčia.

Ir, rodos, visą juodą sielvartą nuplovė

Vakarykštė kančia.

Tačiau kokia pikta nepalaima

Prislėgus gniaužia mano baugią širdį,

Kad ji negal be skausmo būti nė vienos

Trumputės rudenio dienos.

1959.XI.12, vakaras

***

Pasitrauk, mano drauge, į šalį,

Leisk praeit pro tave atokiau.

Nesakyki nė vieno man žodžio –

Aš be priežasties šiandien verkiau.

Patikėki manim – kas taip verkia,

Tam ir saulėje šalta ir juoda.

To krūtinės it požemių urvo

Nesušildys nė meilės paguoda.

Man nereikia užuojautos žodžių,

Ir be meilės nebus man sunkiau.

Ne, nereikia! Man nieko nereikia –

Aš be priežasties šiandien verkiau.

1959.XI.15

***

Galbūt atėjo ta juoda diena,

Kada iš tavo kelio reikia man išnykti.

Kada širdis, kartumo kupina,

Turės tramdyt pavydą, sielvartą ir pyktį.

Tačiau nereikia pavydėti,

Nereikia sielvartaut

Ir pykt nereikia.

Po tos juodos dienos ateina jau naktis,

Jau spindi aukštyje skliautai žvaigždėti, –

Nuskaidrina jausmus ir pakelia mintis,

Ir širdį nuramina veikiai veikiai...

Oi, ne! Aš veltui kėsinuosi apsigauti –

Aš noriu meilėj džiaugtis,

Meilėj sielvartauti.

1959.XI.8

***

Pasviro žemė po kojų.

Suklupau, atsistoju.

Kur buvau, kas esu – nežinau.

Ir veltui surasti save mėginau.

Renku vien šukes sudaužyto krištolo.

Ir džiaugsmas, ir sielvartas

Kažkur nutolo.

Jei nori, liūdėki ir ašaras liek –

Dabar man vis tiek, vis tiek, vis tiek...

Galbūt dar save susirasiu,

O gal pilkam toly paklysiu...

Ir kažkur užburtoje rudenio ūkanoj,

Prie to švelnumu glamonėjančio ežero

Aš mudviejų meilės miražą

Dar kartą išvysiu.

Jei nori, tikėki, jei nori, prisiek –

Širdy tuštuma: man vis tiek, man vis tiek...

Bet kažkas krūtinės gelmėj atsiliepia:

Tie meilės miražai dar kartą atgis...

Negaliu! – –

Drėgnas rūkas aptemdė akis...

1959.XI.9

***

Jei aš tave sutikčiau

Audringą, juodą naktį

Ir tamsoje nepamatyčiau

Nei tavo mielo veido,

Nei nuostabių akių,

Nei iš širdies gelmių

Išspinduliuoto meilės žvilgsnio,

Nei iš tų lūpų sudrėkintų

Gaivaus kaip ryto saulė šypsnio, –

Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau,

Kuri kaip stebuklinga paukštė

Švelnių sparnų šilkinėm plunksnom

Mane per sapną glamonėjo, –

Vis tiek

Širdis džiaugsmu pradėtų plakti,

Ir aš tave pažinčiau,

Jog tai tu, –

Ir aš tave pašaukčiau

Skambiu kaip muzika vardu,

Ir pasakyčiau,

Kad tą audringą, juodą naktį

Tik dėl tavęs širdis

Džiaugsmu pradėjo plakti.

1958.XI.20

Nakties keliu

Į tamsią, ilgą naktį

Tave vedu.

Ir einam nežinia kur

Mes vienu du.

Žinau, negreit išeisim

Iš tos nakties.

Ir tu prie mano rankos

Bailiai glaudies.

Ir aš žengiu be baimės

Keliu tuščiu.

Ir gera man, kad šitaip

Tave jaučiu.

1961.I.25

Jei neganda mudu išskirtų

Jei neganda mudviejų širdis išskirtų,

Tik vieno tave, mano drauge, meldžiu:

Pamačius mane kai kada iš netyčių,

Sutiki šypsniu atlaidžiu.

Galbūt aš praeisiu nykus kaip šešėlis,

Bet širdį užplūs graudulinga svaja,

Kad švietė kaip žvaigždės buities mano dienos

Tiktai su tavim ir tiktai tavyje.

Bet ne! Nebeleiskime niekam ir niekad

Apkartint nerimstančių mūsų širdžių.

Sutikę lydėkim kiekvieną šešėlį

Šypsniu atlaidžiu.

1960.IV.8

Žilvinas ir Eglė

Žilvinas

Ak, kaip aš savęs nekenčiu!

Ir tos nuolatinės gėlos,

Ir tų sielvartingų minčių!

Ir kas per piktybė užkeikė mane

Glūdėt amžinai šitam jūros dugne

Ir šliaužioti šitame gintaro rūme?

Prasmek tu, jo šaltas puošnume!

Tapai tu man drėgnu kalėjimo rūsiu,

Kur aklas ir kurčias kentėsiu ir žūsiu.

Esu sau pačiam pabaisa ir šlykštynė.

Žvynuota oda apsitraukė krūtinė,

Ir veltui širdis dar kraujuodama plaka –

Tas gleivėtas kevalas tramdo jos šneką.

Kas sakė, turįs aš liežuvį dvilypį,

Kad klastos galvoj ir širdy mano slypi?

O ne! Aš nesu nei gudrus, nei klastingas –

Esu aš tiktai nelaimingas.

Ir šita rainuota oda

Tokia man abuoja, šlykšti ir ankšta,

Kad būtų geriau iš to maudulio sprogti,

Negu savo būtį ir vardą suvokti.

Tačiau kas mane netyčiom pamatys,

Kiekvienas su panieka tars:

– Štai žaltys!

Eglė

Esu graži, esu jauna.

Iš trijų sesių aš viena

Likau pas savo sengalvėlę,

Pas savo gerą motinėlę.

Su saulute man kelt nereikia –

Ir nieks manęs už tai nepeikia,

Kad aš pačioj dienų jaunystėj

Sunkių darbelių nepažįstu.

Ne vienas jau kvieslys čia vyko,

Bet man jaunikiai nepatiko.

Stropiai aš saugau savo klėtį,

Nenoriu nieko dar mylėti.

Turiu aš brolių. Jie pavydūs.

Kad sesė kur nebūt nuklydus,

Jie dieną naktį mane saugo

Ne tik nuo priešo – ir nuo draugo.

Ak, veltui saugot, brolužėliai!

Mane vilioja jūros mėliai.

Kai bangos glosto mano krūtį,

Norėčiau nuolatos ten būti.

Norėčiau su bangom pažaisti,

Saulutėj šildytis ir kaisti,

Rankas ištiesus, kažką šaukti

Ir kažko laukti, laukti, laukti – – –

Žilvinas

Už ką tu baudi mane, piktas likime,

Nutrėmęs į jūros giliausią kiaurymę?

Patyčiom paskelbęs tą ištarmę keistą:

Kad vėl žmogumi man pavirsti bus leista,

Jei meilę mergaitės širdy įliepsnosiu

Ir jai savo žmogišką būtį aukosiu,

Į gintaro rūmus kaip viešnią pakviesiu,

Tačiau jos mergautinio guolio neliesiu.

Bet kaip man pažvelgti ir kaip man prabilti,

Ir kaip man sužadint jos meilę ir viltį?

Ar džiaugsmą, ar sielvartą sieloj sukelti,

Kad kas pamylėtų mane – šlykštų žaltį?

Štai bangos toli kažkur murma ir dunda –

Ir širdį vilioja aistringa pagunda

Pakilti į viršų, į saulėtą plotą,

Apglėbt visu kūnu tą bangą putotą

Ir pulti į krantą, ir smėly priglusti,

Ir žemės alsavimo kvapą pajusti,

Kaip šliužui pritinka – mazgu susitraukti

Ir laukti, ir laukti,

Ir laukti, ir laukti – – –

Eglė

Sakau, viena išeisiu į pajūrį

Ir vėsioje bangoj prie kranto pabraidysiu,

Paklykausiu žuvėdrom baltasparnėm,

O gal iš tolimos šalies

Ir baltaburį laivą pamatysiu.

Kaip šiandien širdžiai neramu!

Lyg, rodos, iš gelmių kas ranką tiesia,

Ir kažkas šaukia ir masina –

Ir su bangų žaismingu siautimu

Jau mudu plaukiam, skęstam dviese

Į tą bekraštį gilų vandenyną.

Einu prie krašto pabraidyti.

Tegu vėsi banga

Kelius baltais purslais palyti...

O dieve! Kas gi čia?! Staiga

Matau aš žvilgsnį –

Liūdną, sielvartingą, –

Jis man į pačią širdį sminga,

Jis man į sielos slėpinį giliausią

Kaip geluonis skausmingai įsirausia.

O aš nuo tų akių,

Tokių skausmingų ir tylių,

Išsivaduoti negaliu.

Nebegaliu, o gal ir nebenoriu...

O taip! Aš nebenoriu

Palikti jo su tuo skausmu,

Su tuo jo sielvartu giliu.

Žilvinas

Kokiom ji akim į mane pažiūrėjo,

Ta saulėto kranto mergaitė!

Rods, visą krūtinėj pribrendusį skausmą

Jinai savo vyzdžiais išskaitė.

Ak, nenukreipki tu savo akių,

Tu perverk man širdį kiaurai kiaurai!

Nuo tavo to veriančio žvilgsnio

Jau sprogsta krūtinės kieti kevalai.

Nuo tavo akių stebuklingos šviesos

Man sieloje sutemos švinta.

It paukštė laisvai sumosavo sparnais,

Aušros spindulių atgaivinta.

Sušildyk mane savo žvilgsnio liepsna,

Išlaisvinki kraują nuo ledo.

Iš tavo akių prasiveržus versmė

Man šviesą ir šilumą žada.

Prieiki arčiau ir paglostyk ranka

Tą bjaurią sustingusią kaukę –

Ir ašaros man suspindės akyse,

Seniai aš tų ašarų laukiu.

Pamilki mane, ak, pamilki mane!

Nesu aš šlykštus nei baugus.

Tos ašaros tau pasakys,

Jog aš ne žaltys,

Bet žmogus.

Eglė

Ar tai tavo šitie žodžiai,

Ar banga man juos kartoja?

Kyla vėjas. Šiaušias jūra,

Neramiai vanduo putoja.

Ne, audros nenusigąsiu!

Eisiu rankom palytėti

To, kurio šaltoj krūtinėj

Skamba žodžiai negirdėti.

Palytėjau – o stebukle!

Nusimetęs žalčio odą,

Nuostabus žmogus, jaunuolis,

Bangoje man pasirodo.

Jau jis ima mano ranką,

Dešine pečius apglobia, –

O neramios jūros bangos

Siaučia mus putota drobe.

Ak, jaučiu, lyg tartum grimzčiau

Į tą jūros gelmę nykią,

Ir girdžiu – viršuj žuvėdra

Priešais vėją gailiai klykia.

Nebaugu man. Su manim čia

Tas, kurį aš pamylėjau.

Siauski, jūra, oškit, bangos,

Klykit, paukščiai, rūstauk, vėjau!

Žilvinas

Štai mudu toli nuo triukšmingo pasaulio

Tyliam žalsvo gintaro rūme.

Ar laimė dosni, ar likimo klasta

Čion atvedė mudu greta –

Mes klausiame veltui, suglumę.

Štai tavo mergautinis guolis.

Jis kietas ir siauras.

Užmiki. O aš parymosiu,

Prigludęs prie kojų tavųjų,

Ant kelių parpuolęs.

Neliesiu tavęs.

Tokia jau likimo valia.

Bet kur tu bebūtum,

Kur eitum, ką veiktum,

Aš būsiu šalia.

Pažvelki dar sykį,

Darsyk pabučiuoki lėtai.

Mane pamilai – ir tapau žmogumi.

Tu mano širdies paklausyki, –

O laimę veide jau matai.

Užmiki. Tavęs nelytėsiu,

Ir niekas tavęs nepalies.

Prie kojų čia tavo budėsiu

Ir pasaką keistą sudėsiu

Iš tavo ir savo lemties.

Eglė

Liepki šaltai jūros bangai,

Kad man širdį nuramintų

Ir į dar juodesnę gelmę

Mano meilę paskandintų.

Nepabūgau močios skausmo,

Nepabūgau brolių pykčio –

Ir dalios kerštingus smūgius

Dėl tavęs pakelt sutikčiau.

Pamilau tave, pamačius

Kaip lemties užkeiktą žaltį,

O dėl žmogiškosios meilės

Ko nedrįsčiau aš pakelti?

Trumpos laimės valandėlės,

Bet jose būties pilnybė.

Džiaugsmas, sielvartas ir viltys.

Mirksnio būvy – amžinybė.

Iš lemtingos savo meilės

Mes įkurkim į šį rūmą

Žalčio išmintį ir gėlą

Ir žmogaus širdies taurumą.

Eikš į mano kietą guolį,

Pabučiuok akis ir lūpas...

Toly žaidžia melsvos bangos,

Ir žuvėdros vėjyj supas – – –

Žilvinas

Turbūt jau rytas.

Gelsva šviesa jau pro angas sruvena.

Nebežinau nė kur esu.

Dar niekados nebuvo šitam rūme

Taip šilta ir šviesu.

Jinai dar miega.

Nežadinsiu aš jos.

Galbūt per sapną apie savo meilę,

Nugrimzdusi į šitą jūros gelmę,

Ji daug šviesių spėjimų prisvajos.

Girdžiu, kaip toly vandenai sujudę dunda, –

Turbūt ten siautėja audra.

Turbūt ten, žemėje, pikti geismai pabunda,

O čia rami tyla.

Ar jau grėsmės ir pikto keršto

Čia nebėra?

Tačiau dėl ko širdis nerimsta,

Dėl ko vėl liūdna ir graudu?

Dėl ko, tą tolimą išgirdęs gausmą

Ir žemės triukšmo nykų aidą,

Sau vietos nebrandu?

Ir sieloj maudžia blogas nujautimas:

Lemties dėsniams nusikaltau.

Ir vakarykštės būsenos šešėlį,

Grėsmingai tykojantį vėlei,

Ties savo galva jau matau.

Eglė

Daug turbūt dienų prabėgo,

Daug dienų ir daug naktų,

Bet tik šiandien savo laimę

Aš pilniausiai suprantu.

Kažkas, kažkas lyg netyčia

Po širdim tyliai sujudo

Lyg švelnus mažytis daigas

Iš į žemę mesto grūdo.

Reikia man dabar jau žemės,

Reikia saulės, reikia oro!

Vėl aitriais gimtinės dūmais

Atsikvėpt širdis panoro.

Aš esu juodos, gimtinės

Žemės alkstanti dukra.

Be gimtosios žemės duonos,

Kito maisto man nėra.

Liaukis, Žilvine, liūdėjęs!

Tiktai tau mane lydėti

Takeliu pro vyšnių sodą

Į gimtinės aukštą klėtį.

Į motulės šiltą glėbį

Aš pareisiu, aš pareisiu –

Tau ir jai aš atiduosiu

Mūsų meilės gyvą vaisių.

Žilvinas

Lydžiu aš ją atgal

Į tą smėlėtąjį pajūrio krantą,

Kur pirmąsyk ji, savo stebuklingom rankom

Palietus mano veidą,

Nuo prakeiksmo gėdingo lukšto išvadavo.

Buvau žaltys,

Tapau žmogum

Ir meilę širdyje

Kaip perlą jūros gelmėse sukroviau.

Dabar lydžiu atgal

Ir ją, ir savo meilę.

Ir vėl tas pats prakeiktas šaltis,

Nuo ko širdis taip ilgai kentė,

Jau ima gyslomis sruventi,

Rakina sąnarius ir galvą spaudžia,

Ir šitą kaukę šlykščią,

Ir šitą odą, kietą, ankštą, skaudžią, –

Ir visą buitį vakarykščią,

Artėjant žemei, vėl grąžina

Ir prakeiksmo bausme kankina.

Ir štai vieta,

Kur pirmąsyk tave aš pamačiau.

Lėčiau, lėčiau!

Bet tu skubi kaskart greičiau.

Per vyšnių sodą tuo taku

Tu nueini, o aš lieku.

Kaip šliužui pritinka, mazgan susitraukiu

Ir nieko nelaukiu, ir nieko nelaukiu.

Dabar kas mane netyčiom pamatys,

Su panieka tars:

– Antai žaltys – – –

Eglė

Nelaiminga ta diena!

Aš parbėgau tekina.

Rūsčiai barė mane broliai,

Tie kerštuoliai pavyduoliai.

Močia barė dar smarkiau –

Visą tiesą pasakiau:

Kaip aš jo pasigailėjau,

Kaip staiga jį pamylėjau,

Koks jis mielas, koks puikus, –

Ne žaltys jis, tik žmogus.

Jis ilgai vien meilės laukė,

Žudė jį ta žalčio kaukė.

– Ne! – sušuko mano broliai,

Tie kerštuoliai pavyduoliai.

– Kas tik jįjį pamatys,

Pasakys, kad tai žaltys.

Tai vien šliužas žmogaus kūne.

Trenk jį, rūstusai Perkūne!

Broliai, pulkim jį visi, –

Laukia jo mirtis baisi! –

Šoko kieman, išskubėjo,

Geležis vien sužvangėjo.

Bėgau paskui juos tuojau,

Bet jau jų nepavijau.

Žilvinas

Prigludau vienišas prie kranto,

Kur pirmąsyk ją pamačiau.

Jau ji daugiau nebeateis, –

Greičiau, greičiau,

Raudona saule, nusileiski

Ir paskutiniais spinduliais

Man širdį mirtinai sužeiski!

Sutvisko saulėj geležis,

Ištryško kraujas ir tulžis,

Vaitoja jūra sudrumsta,

Ir plaukia verdanti puta,

Iš mano kraujo suplakta.

Eglė

Atskubėjau – per vėlai...

Mylimasis!.. O brangus!..

Žilvinas

Dėkui tau. Aš vėl žmogus.

(Miršta)

1960.XII.26–29

Atspindžiai ir šešėliai

Mocartas

Nušviestoj žibintų salėj

Laukia grovai, kunigaikščiai ir karaliai,

Laukia freilinos ir damos –

Visas dvaras – orūs ponai.

Čeža šilkas, žėri auksas,

Suknios, bantai ir žiponai.

O šešėly, prie kolonos prisiglaudus,

Laukia ji,

Ta nekviestoji

Baltaplaukė.

Ji manęs ir vakar laukė.

Liesas veidas, juodos akys prisimerkę

Ir skruostai giliai įdubę,

Ir pablyškusiame veide

Blankios lūpos prasiskleidę –

Ar ji šypsosi, ar verkia,

Aš įspėti negaliu.

Groju didelį koncertą.

Nušviestoj žibintų salėj

Klauso damos, kunigaikščiai

Ir karaliai.

Paklausyt manęs čia verta.

Esu mėgiamas maestro.

Man juk plaukia iš orkestro

Taip linksmai, taip negirdėtai

Grakštūs, skambūs, melodingi menuetai.

Čia svajingi, čia aistringi,

Čia neramūs, –

Jais taip žavis dvaro freilinos

Ir damos.

Ne, ne taip skambėkit šiandien,

Instrumentai!

Mano temai, sielvartingai išgyventai,

Reikia natą rast kitokią.

Jos dar niekas nesuvokia.

Man vienam tik šiandien leista

Rasti atmainą jos keistą.

Štai liepsnelėse žibintų

Aidi jau garsai kiti,

Vaško žvakėse suspindus,

Virpa ašara skaisti.

Groju naują menuetą,

Nematytą, negirdėtą.

Dvaro freilinoms ir damoms

Baliuj jojo nepašokti,

Ir pudruotiems kavalieriams

Jojo pa nebesuvokti.

Klauso kunigaikščiai ir karaliai –

Ir suglumę, ir iškaitę –

Ir grakščiu išskleidžia mostu

Batistinę skepetaitę.

Ak, jo klausosi ir ta

Neprašyta, nekviesta

Baltaplaukė.

Ji manęs kasdien čia laukė.

Liesas veidas, juodos akys prisimerkę,

Ir pablyškusiame veide

Blankios lūpos prasiskleidę, –

Ar ji šypsosi, ar verkia,

Aš įspėti negaliu.

Neseniai mane atlankė

Paslaptingas, juodas svečias.

Jis lig sutemų sėdėjo,

Ir kalbėjo, ir tylėjo.

O kai baigė degti žvakė,

Jis man „Requiem“ užsakė,

Iškilmingą, paskutinę

Sielai giesmę šermeninę.

Ir dabar man nuolat kugžda

Griaučiai, iš kapų pakilę:

Dies irae, dies illa...

Ir širdis skeveldrom skyla

Kaip taurė, skausme sugurus:

Quid sum miser tunc dicturus.

Ne, nenoriu žemėj liktis:

Voca me cum benedictis!

Ir sakau: nurimk, varguoli!

Tavo ankštą skurdo guolį

Tuoj pakeis kieta lenta,

Juoda drobe pridengta.

Paskutinę naktį žvakė

Man jau šviesti atsisakė.

Kitko nieko neprašau –

Sau tą „Requiem“ rašau.

O kerčioj, nykiam šešėly,

Vėl matau tą baltaplaukę.

Ir čionai manęs ji laukia.

Liesas veidas, juodos akys prisimerkę.

Ar ji šypsosi, ar verkia,

Aš įspėti negaliu.

Ak, ir mano akys merkias,

Svyra svaigstanti galva.

– Duokš man ranką – ir eiva...

Jojo nieks nesigailėjo,

Niekas jo nepalydėjo,

Nieks baltų gėlių vainiko

Ant jo kapo nepaliko.

Kur tas kapas, nieks nežino, –

Gal brūzgyne kapinyno,

Kur varguoliai ir bedaliai

Pūva lygiai kaip karaliai.

Tik nespaudžia jų krūtinių

Svoris plytų marmurinių.

Pro kapyno augmeniją

Jie nematomi atgyja.

Melsvą ugdo jie gėlelę,

Kur į saulę žiedą kelia.

Ir jisai taip pat atgijo,

Dar vešliau jis suklestėjo,

Dar skaisčiau jis pražydėjo,

Dar saldžiau jisai pragydo

Nei tie paukščiai, kur parskrido

Rytmetį pavasaringą

Su giesme šviesia, viltinga.

Nušviestoj žibintų salėj

Šiandien laukia ne markizai, ne karaliai.

Šiandien laukiu jo ir aš,

Šiandien lauki jo ir tu,

Laukia su mumis kartu

Ir slaptinga baltaplaukė,

Kur visuomet jojo laukė.

Liesas veidas, juodos akys prisimerkę,

Ir pablyškusiame veide

Blankios lūpos prasiskleidę.

Ar ji šypsosi, ar verkia,

Nežinau – – –

1961.III.20–22

Dvi saulės

Kai saulę –

Jaunystės skaidrią, karštą saulę

Nešiojau savo širdyje,

Tą kitą saulę –

Dangaus liepsnotą saulę,

Kur dieną nuo nakties

Šviesos ir šilumos atsieja srautais,

Niekinau!

O šiandien,

Kai širdyje ir šalta, ir tamsu,

Ir naktį nuo dienos atskirti nebemoku,

Aš į dangaus ugninę saulę

Tiesiu maldaudamas rankas:

– O tu, kurios aš šilumą ir šviesą

Matau kiekviename būties krisle,

Apšvieski ir mane,

Sušildyk ir mane,

Kad vėl kaip andai degčiau ir liepsnočiau

Ir kad yra naktis,

Žvarbi,

Niūri,

Kaip andai nežinočiau. –

O ji atsakė man:

– Jei tu savy

Savosios saulės neturi,

Aš veltui šildyčiau ir šviesčiau.

Širdy vis tiek glūdės

Naktis žvarbi,

Niūri.

Vilnius

1961.IX.23

Rytų motyvais

Sekant Goethe

Mani

Kaip benamis beduinas

Neturiu kur prisiglausti.

Troškulys džiovina lūpas,

Skausmas sąnarius sukaustė.

Ten, kur džiugino oazės

Ir nakvojo karavanai,

Vien tik karštą lakų smėlį

Sūkuriuoja uraganai.

Nežinau aš, kur man eiti,

Kur ištroškusiam sustoti,

Kur nykioj žvarbioj dykynėj

Nakčiai prieglobos ieškoti.

Suleika

Akmenojuj prie šaltinio

Plačialapė palmė auga.

Jos gaivinančiam pavėsy

Rasi ištikimą draugą.

Nusikratęs tyrų dulkes,

Ženk į draugo palapinę.

Ten nurimęs pasilsėsi,

Rasi globą ir nakvynę.

Kaunas

1961.VII.26

Mani

Ir pailsęs, ir paliegęs

Sutikau tave, Suleika.

O dabar mane išleidi

Besišypsantį ir sveiką.

Klesti palmė plačialapė

Prie šaltinio tarp smiltynų,

Džiaugias siela atsigavus

Stebuklingu meilės vynu.

Laiminu aš savo dalią

Ir giriu laimingą klotį.

O dabar naujų oazių

Eisiu tyruose ieškoti.

Suleika

Nepalik manęs vienos čia,

Kur samumas smėlį žarsto.

Aš bijausi tos dykynės

Kaip nykaus vienatvės karsto.

Noriu džiaugtis ir mylėti,

Ir svajoti, ir ilgėtis, –

Rytą patekančia saule,

Naktį – žvaigždėmis gėrėtis.

Kaunas

1961.VII.27

III

Mani

Aš sakau: jei tavo akys

Šiandien liautųsi spindėti,

Kam tada man toji saulė

Ir dangaus skliautai žvaigždėti?

Nes visi dangaus šviesylai –

Taip Alacho surėdyta –

Tik tavųjų vyzdžių šviesą

Skleidžia vakarą ir rytą.

Suleika

O mielasis, mano vyzdžiai

Tik tavaisiais atsišviečia.

Taip rasos lašai suspindi,

Kuomet saulė juos paliečia.

Jei Alachas panorėjo

Laimint mūsų dalią šviesią,

Ir toliau mes viens iš kito

Dieną naktį švieskim dviese.

Kačerginė

1961.VII.16

Mani

Jei manęs tu nemylėsi,

Aš į tyrus pasitrauksiu

Ir, karštam sukniubęs smėly,

Nebūties ištroškęs lauksiu.

Jau geriau, kad tyrų grifai

Mano širdį sukapotų,

Negu vienišam klajoti

Tuo negyvu žemės plotu.

Nes kai šitaip saulė žėri,

Juodas siaubas sielą smaugia.

Kas tam karšty atgaivintų

Mano širdį nykią, baugią?

Suleika

Nėr tokių šioj žemėj tyrų,

Kur tavęs aš nepasekčiau.

Aš, tenai tave suradus,

Su tavim kartu sudegčiau.

Ne! Aš ašarų šaltiniais

Atvėsinčiau karštą smėlį

Ir tau širdį atgaivinčiau

Savo prieglobsčio šešėly.

Kaunas

1961.VII.17

Mani

Suokia vėjas, pusto smėlį,

Alkani šakalai loja.

Taip ir nerimas krūtinėj

Vargint sielos nenustoja.

Aš nenoriu tavo šypsnio

Šitą sunkią, juodą dieną.

Jau geriau dykynės alkiui

Tu paliki mane vieną.

Suleika

Nėr už tą sunkesnio žodžio –

Jis mane daug kartų slėgė,

Kai atrodė mano meilė

Tau beprasmė ir bejėgė.

O kad aš tiktai žinočiau

Stebuklingą sielos vaistą,

Nuo kurio širdis tavoji

Vėl nauja galia užkaistų!

Kaunas

1961.VIII.3

Mani

Neieškok man jokio vaisto.

Taip Alachas jau surėdė,

Kad tas sielvartas kaip šliužas

Man į širdį įsiėdė.

Iš po akmenio nelengva

Išmasinti slidų driežą –

Iš širdies sunkiau išrauti

Juodo sielvarto pagiežą.

Šviesią dieną, tamsią naktį

Ji kankinus nepaliauja.

Veltui orą gaudo lūpos

Ir bejėgiai gniaužias sauja.

Suleika

Tavo sielvartas – tai vynas

Iš laukinio vynuogyno.

Jis širdies žaizdų negydo,

Jis neguodžia, negaivina.

O tačiau tik juo apsvaigęs

Niekini buities menkystę

Ir iš sielvarto sudėta

Nemaria daina pragysti.

1961.VIII.4

VII

Mani

Gal tu krykštauji kaip paukštė

Po Alacho linksmą rojų?

Aš prie savo laimės vartų

Su juoda mintim sustoju.

Kur man eiti, ko belaukti?

Laimėn kelias uždarytas.

Liksiu čia tą ilgą naktį,

Kol ims aušti naujas rytas.

Suleika

Ne, manęs nepaviliojo

Tas Alacho linksmas rojus.

Aš toli buvau nuklydus,

Taip ilgai tavęs ieškojus.

Aš sapnuos tave regėjau

Ir vardu šaukiau daug kartų,

Kol radau tave šį rytą

Prie Didžiosios Laimės vartų.

Kaunas

1961.VII.17

VIII

Mani

Mes kaip tyrų dvi smiltelės

Sūkuriuojam, siaučiant vėjam,

Ir beribėje dykynėj

Tai nutolstam, tai artėjam.

O, kad taip Alachas leistų

Mums patirti didžią tylą,

Kur dvi širdys susijungę

Dieviškais garsais prabyla!

Suleika

Ne, tylos tu nebegeiski

Ir ramybės neieškoki.

Jausti ilgesio palaimą

Tu seniai mane išmokei.

Moku jaust tave iš tolo,

Lūkesy viltim gyventi,

Kol prašvinta išsvajota

Mūs susitikimo šventė.

1961.VIII.5

Mani

Gęsta saulė, ir netrukus

Aš į sutemas paskęsiu,

Ir vien tavo atminimuos

Savo šviesią būtį tęsiu.

Tu į naktį nelydėki

Savo ištikimo draugo.

Jis akių tavųjų šviesą

Štai ir gęstant saulei saugo.

Suleika

Nuo pat ryto visą dieną

Su tavim buvau sutapus,

Tad ir saulei nusileidus

Palydėsiu į anapus.

Kam drauge taip daugel teko

Ir mylėti, ir kentėti,

Tiems kartu Alachas leido

Ir žvaigždynuose spindėti.

Kaunas

1961.VII.22

Mani

Mūs būtis kaip tas vaiduoklis,

Dykumos nykus miražas.

Aš prieš jį suglumęs stoviu

Ir suniekintas, ir mažas.

Prie fontanų lieknos palmės,

Šviesūs bokštai, minaretai

Buvo mieli mano širdžiai,

Apgaulingai sužavėtai.

O juk tam esu atėjęs,

Tam mane pagimdė močia,

Kad teisybės, gėrio, grožio

Aš pasaulyje ieškočiau.

Ak, jau smėlyje suguro

Iškilnus miražo rūmas.

Sieloje – nusivylimas,

Tyruos siautėja samumas.

Suleika

Nenorėk gudriai išspręsti,

Kas miražas, kas tikrovė.

Ir akmens uolas tiek kartų

Nebūties banga nuplovė.

Vien tik ten, tyrų klajokli,

Tu nurimęs apsistoji,

Kur gaivina, šviečia, šildo

Meilės saulė viešpatnioji.

1961.VIII.6

Mes ir mūsų šešėlis

Man tarė jaunystė,

Kai saulė vidurdieni džiugesiu švietė:

– Pažiūrėk į mane! –

O jos akys viliojo ir kvietė,

O jos lūpų raudonis

Tryško kaip vyno svaiginantis skonis.

O aš jai atsakiau:

– Vaškinių grabnyčių geltonoj šviesoj

Neseniai aš į mirtį žiūrėjau.

Į akių šiurpulingas duobes,

Į sukritusius žandus,

Į pamėlusias lūpas,

Į rankas it vaiduoklio šiurpias,

Į rankas, kurios guodė ir glostė,

Ir džiaugsmo, ir sielvarto

Ašaras šluostė. –

Bet veltui baugino šiurpi pranašystė, –

Nepaisė tų žodžių jaunystė.

Ji vedė mane,

Kur prieky viliojo mus saulė ir gėlės, –

O čia pat iš paskos

Selino rūstus mūs pačių

Susigūžęs šešėlis.

Ir dabar nežinau,

Kas mieliau mane guodė:

Ar ta,

Kur vidurdienio saulėj džiugiai pasitiko,

Ar tas,

Kur tarp vaško grabnyčių,

Kai jį atlankiau,

Nebylus pasiliko.

1960.III.9

Paletė

Balta – be dėmės kūdikystės diena.

Mėlyna – svajonių širdis kupina.

Rožinė – pirmosios meilės sapnai.

Žalia – viltis, kai širdį skausme gaivinai.

Geltona – džiaugsmas, pakąstas šalnos.

Ruda – kai pavydas širdy suliepsnos.

Raudona – sudrumstusi kraują aistra.

Violetas – kai kelio atgal nebėra.

Pilka – pelenai širdyje.

Juoda – nebūties praraja.

Jei aš būčiau tapybos meistras,

Tos spalvos mano paveiksle žavėtų

Efektu dar neregėtu.

Deja, toks paveikslas

Niekad nebus nė pradėtas:

Aš esu tik poetas.

1959.X.26

Aš nežinau

Aš nežinau, dar kiek dienų sutiksiu

Ir kiek lydės mane naktų.

Dienom naktim skaičiuoti būtį

Yra taip menka ir koktu.

Tu saulėj tapk juodu nakties šešėliu,

O naktį šviesk skaidria žvaigžde.

Tik taip poeto rasi būtį

Giliam gyvenimo sraute.

1962.I.19

Pasikalbėjimas

giedrią dieną

Jisai priėjo nepastebėtas,

Pasveikino nežymiu mostu

Ir tarė:

– Matai, kaip skaidriai šiandien šviečia saulė!

Žydrioj padangėje nė vieno debesėlio.

O žemėje kiekvienas daiktas

Šiltoj šviesos verdenėj

Gyvybės syvą geria.

Kiekvienas augalas į saulę stiebias,

Kiekvienas paukštis ją pasiekti nori,

Kiekvienas gyvis ją pajusti geidžia.

Ir žemės pilkas grumstas,

Ir uolos skeveldra

Jos šiluma šviesia gyvybės daigą peni.

Ogi žmogus,

Taip išdidžiai pakėlęs galvą,

Karšta širdim

Ir neramiu protu

Be saulės spindulio

Tamsybėse klajotų.

Tad šlovinki ir tu

Šią giedrią dieną

Šviesos ir šilumos

Spindulį kiekvieną! –

O aš jam atsakiau:

– O taip! Aš šlovinu kiekvieną

Gyvybės dosnią versmę.

Aš šviesą šlovinu,

Kuri liepsnotu spinduliu

Įsiskverbia į drėgną urvą

Ir pavėsingą ūkanotą slėnį,

Kuri nušluoja nuo kelių ir aikščių

Visus kraupius šešėlius,

Mirties ir baimės gemalus,

Kur slepiasi širdy, –

Ir sielvarto nuodingą tvaiką. –

Aš šiluma gėriuos,

Kuri pavasarį ledus ištirpdo

Ir vandenis putotais srautais varo,

Daigus ir žiedus sultimis maitina

Ir brandų vaisių rudenį nokina.

Taip pat ir širdyje geri jausmai pribręsta,

Kai ją užlieja šilumos banga.

Ir gerą draugą aš tada pažįstu,

Kai mano dešinę

Šiltai paspaudžia jo ranka. –

O jis atsakė man:

– Tu išmintingai supratai,

Yra tik du būties pradai:

Šviesa ir šiluma.

Ir tik viena yra versmė,

Kurioj skaidri ugnis kūrenas amžinai.

Tu ją lopšy dar pažinai:

Tai saulė!

Jos spinduliuos aiškėja tau takai, keliai ir gatvės,

Nušvinta sutemos nykios vienatvės. –

O aš tariau:

– Tačiau pažvelk aplinkui akyliau:

Dėl ko nuo glaustašakių jovarų

Ilgi šešėliai driekiasi lig mūsų?

Žiūrėk: ore plasnoja vyturėlis,

O dirvoj virpa juodas jo šešėlis.

Padangėj sakalai didingai plauko,

O apačioj vien juodos dėmės

Šmėkščioja per lauką.

Ir aš patsai kur tik bekreipčiau koją,

Juodasis „aš“ visur mane sekioja.

O ne! Aš saulės netikiu skaidria šviesa:

Joje būties versmė įkurta ne visa. –

Jis man atsakė:

– Šešėlis – palydovas saulėtos būties.

Tik saulės spinduliuos jisai tave palies.

Iš saulės gimęs, jis šviesos dvynys,

Būties ir nebūties klajoklis junginys.

Pažvelk, kaip negyvai boluoja dykuma,

Kaip ilgisi pavėsio sėkla dygdama,

Kokia skaidri pavėsyje versmė

Ir kokį meno raštą pina

Šešėlių ir šviesos dermė.

O kas gi tu patsai esi?

Argi ne saulės žiežirba šviesi

Ir juodas saulėtam kely šešėlis,

Iš glūdumos nakties į saulę pasikėlęs? –

Tuo tarpu saulė vakarop pasviro,

Ir girios, ir kalnai šešėliais priartėjo,

Ir aš juodu šešėliu tolin ištįsau

Ir besibaigiančios dienos aidų klausau.

Jau saulė leidžiasi,

Ir vieškeliu nykiu

Aš su pilkais šešėliais

Į tamsią naktį

Nurimdamas žengiu.

...ir tamsią naktį

Vidurnaktį jis vėl mane atlankė

Ir taip kalbėjo:

– Seniai jau saulė nusileido,

Ir tuoj pakils delčia.

Dėl ko tu vienas rymai čia,

Ant šito kauburio

Prie viešo kelio?

Ar ne geriau tau būtų,

Kol paukščiai ims čiulbėti,

Kol patekės aušra,

Akis užmerkus pasilsėti? –

O aš jam atsakiau:

– Bičiuli, pasilsėsiu

Tik amžinos nakties

Globoj juodų pavėsių.

O ši naktis trumpa ir nejuoda.

Tik pažiūrėk į viršų:

Ar kada

Ryškiau spindėjo žvaigždės,

Kaip šitą tamsią naktį?

Ar kada

Aukščiau į dangų stiebės

Viršūnės jovarų?

Ar buvo žemėje kada

Taip tyra ir švaru,

Kaip šitą tamsią naktį?

Aš negaliu užmerkt akių,

Kol spindi aukščiai tie žvaigždėti.

Aš noriu lig aušros budėti

Su žvaigždėmis sykiu. –

Tada jis tarė man:

– Naktis– ne vien tiktai skliautai žvaigždėti,

Bet ir bedugnės praraja.

Yra juodų duobių dumblynas

Ir žemėje, ir širdyje.

Tamsios nakties neperšviečiamam gūdy

Piktybių knibžda gyvatynas.

Plėšikas ir vagis patamsėj budi,

Ir žmogžudys galanda peilį

Ir, grobio suviliotas, lieja kraują,

O niekšas meilę prievartauja.

Gražu, kad žvaigždėms tu meldies,

Tačiau bijok tamsios nakties. –

O aš jam atsakiau:

– Deja,

Yra ir mano širdyje

Ta šiurpulinga praraja

Ir šlykštūs blogio gemalai;

Tu juos išrauti privalai.

Bet ar kalta čionai širdis,

Jei blogio sėkla jon įkris,

Pribrendus kryžkelės klane,

Kieno pasėta – nežinia.

Ir ar kalta naktis žvaigždėta,

Jei žemės prarajoj

Šlykščių daigų prisėta? –

O jis atsakė man rūsčiai:

– Savos širdies tu viešpatis esi,

Ir tau ne priedanga naktis tamsi! –

Tu savyje įžiebki skaidrią ugnį,

Tegul ji tau nušvies tą juodąją bedugnę. –

O aš tariau:

– Naktis ne priedanga,

Tiktai anga

Man į erdvių visatos bekraštybę

Ir į beribę laiko amžinybę.

Žvaigždėtoji naktis –

Paguoda mano ir viltis.

Naktis,

Dosnioji geradarė,

Žvaigždėtą dangų atidarė.

Yra ir žemėj žiburių.

Ne vieną jų širdy turiu.

Ne vienas jų lėtai išblėso,

Ne viens užgeso amžinai,

O iš rusenančių žarijų

Pilki beliko pelenai.

O šitie, kur padangėj žėri,

Nebeužges nė širdyje,

Ir niekad jų neužgesins

Juoda šios žemės praraja. –

Tuo tarpu jau rytai pradėjo rausti,

Ir žvaigždės ėmė blėsti.

Pasisukau atgal.

Kalnelyje beržai

Viršūnių lapais sumirgėjo,

Ir glaustašakiai jovarai

Saulėtekio vėjely sušnarėjo.

Ir šitai saulė

Liepsnodama dangum pakilo,

Ir tūkstančiai balsų

Ją sveikinti prabilo.

Einu ir aš

Iš tos tamsios nakties

Į šviesią dieną.

Einu aš išdidžiai,

Galvą aukštyn pakėlęs,

Ir vėl mane, kaip vakar, lydi

Juodas

Mano paties šešėlis.

1960.XI.9

Užribio tolyje

Gladiatoriai

Tas – iš Nubijos nuo Nilo,

Šis – nuo šiaurės barbaras.

Vieno – tinklas ir žeberklas,

Kito – kardas ir durtuvas.

Gaudžia pilnas koliziejus,

Vulgus trypia, nekantrauja,

Dega akys, džiūsta burnos –

Trokšta panem et circenses.

Šilko ložėj už vėduoklių

Imperatorius gulsčiomis

Pro smaragdą krištolinį

Tingiai žvelgia į areną.

Duoda ženklą. Tiedu eina,

Prietaringai stingsta baimėj,

Ir pro lūpas prasiveržia

Kimūs žodžiai:

Ave, Caesar,

Morituri te salutant!..

Morituri... Tiedu mirs tuoj...

Vienas nuo baisaus žeberklo,

Kits nuo kardo ar durtuvo.

Atsigrįžta viens į kitą

Ir atšoka...

Jųjų akys susitinka.

Kas jie? Priešai?.. Pyktis?.. Kerštas?..

Ne, ne priešai. Ne, ne kerštas.

Vieną mirksnį jie pajunta,

Tartum širdį kas suspaudė...

Jie paniekinti, kad mirtų,

Godžią linksmindami minią.

Jiedu broliai...

Tos pačios mirties jie sūnūs –

Morituri, morituri...

Ir staiga jie tiesia ranką,

Vienas kitą apkabina,

Broliškam glėby suspaudžia.

Vienas mirksnis...

Jie atšoka...

Meta tinklą ir žeberklu

Smogia barbarą nubietis.

Nepataikė...

Tas į viršų kelia kardą,

Kad sutraiškintų nubiečio

Juodą galvą!

Nepataikė...

– – – – – – – – – – – – – –

Ilgai tęsias tos grumtynės,

Šėlstant miniai.

Pagaliau štai kraujo klanas

Persunkė arenos smėlį.

Vulgus šaukia: habet, habet!

...Morituri te salutant...

Guli smėlyje nubietis.

Barbaras miglotu žvilgsniu

Ieško cezario. Pamatė.

Imperatorius iš lėto

Kelia ranką

Ir, žemyn nukreipęs nykštį,

Įsakmiu nuleidžia mostu.

Vulgus šaukia: mirti, mirti!..

Barbaras ištraukia durklą,

Kad pribaigtų savo priešą.

Ne, ne priešą –

Tos pačios mirties jie sūnūs...

Vienas mirksnis – smogia brolį

Ir pribaigia...

Ir staiga tą patį durklą

Atremia į savo širdį

Ir susmunka prie nubiečio.

– – – – – – – – – – – – – –

Kai tą dieną leidos saulė,

Šiurpiai Nubijos dykynėj

Vienišas maurojo liūtas.

Blaškės vėtroj šiaurės miško

Šimtamečiai ąžuolai.

1962.I.8

Don Kichotas

Panūdau tapt trubadūru,

Damoms dainuot serenadas.

(Jo širdį degina karštis,

O skrandyje

Alkis ir badas.)

Vakar sutriuškinau ietį

Už savo širdies karalaitę.

(Ir šiandien dar širdį jam knieti,

Visi jausmai dar apkvaitę.)

O tu kilmingoji,

Mano saldžioji, žavi Dulcinėja!

Kokią man prie kojų tavųjų

Iškilmingą rast pozą?

(Pablūdo!.. Jinai vien tik kiaulių šėrėja

Iš kaimo Tobozo.)

Antai užkerėtas galiūnas

Į dvikovą šaukia. Einu.

(O čia tiktai vėjo malūnas

Jį tvojo sparnu.)

Ak mano saldžioji, žavi Dulcinėja!

Duok ranką. Eiva.

Ši žemė niekšėja.

Teprasmenga nelabojo burtų

Pikta velniava!

(Nuėjo.

Jinai pasiliko.

Ne, ji nepames niekados

Dėl riterio liūdnojo veido

Kiaulių riebios bandos.)

1962.IV.3

Šuniui

Nemėgstu tavęs,

Išlepintas, poniškas,

Maitinamas, penimas,

Šukuojamas, maudomas

Ir išblusinėtas,

Išsigimęs šunie!

Mielesnis man kiemsargis rudis,

Prirakintas prie vartų,

Prie klėties, arklidės ar tvartų,

Apspardomas, mušamas,

Keikiamas, ujamas!

Už dvokiančių pamazgų dubenį,

Už duonos suplėkusį kriaukšlį

Iš džiaugsmo jis unkščia

Ir ranką dar lyžtelėt skubina

Šykščiam savo ponui.

Paskui dieną naktį iš savo būdos

Jis saugo jo turtą budriai, nuolatos

Ir puola plėšiką bei vagį, kuris

Palies pono klėties ar kluono, ar kūtės duris.

O tu, mano mielas šuneli,

Ne kartą piktai apibartas,

O gal ir apkultas!

Užtai dar daugiau prie manęs prisirišęs.

Tu mano pėdom vis sekioji

Ir, priekin užbėgęs, žvilgsnius mano gaudai –

Ir jei mano norą įspėji,

Iš džiaugsmo pamišęs aplink šokinėji.

Dėl manęs į ugnį ir vandenį pultum,

Aštriais dantimis mano priešą draskytum!

Su tavim ir miške aš jaučiuosi saugus,

Nors tu vien šuva,

Aš – žmogus.

Vilnius

1960.IV.25

***

Pažvelgęs

Į tą neaprėpiamą plotą,

Į dangų ir žemę,

Ir tolyje jūrą miglotą,

Nustebęs sakau:

O koks gi tu menkas

Ir koks tu didingas,

Žmogau!

1961.VII.15

Aukojau žemei

Aukojau žemei, ką galėjau –

Ir ko aukot neketinau.

Jai skausmo ašaroj spindėjau,

Jai meilės dainoje skambėjau,

Ja dieną naktį gyvenau.

Ir buvo gera man priglusti

Prie jos kaip motinos krūties –

Pro gėlą, neviltį ir rūstį

Tylioj vienatvėj nusiskųsti,

Kad laimės veltui čia ilgies.

Mane ji guosdavo ne sykį,

Vilties kuždėdama žodžius:

– Tu mano balso paklausyki,

Šviesius jausmus širdy ugdyki,

Ir skausmo ašaros nudžius. –

O šiandien vėl, kai širdį gelia,

Aš kitą balsą išgirstu:

– Tu rasi platų laisvės kelią

Į savo laimės šviesią dalią

Po pilko kauburio grumstu.

Druskininkai

1959.VII.22

Į didelį ir aukštą kelią

Prieš daugel metų

Šventadienių tyliaisiais vakarais

Aš mėgdavau nuo tėviškės kalnelio

Žvilgsniu apimt gimtinės plotą,

Čionai kalvų, ten mėlynų šilų

Ir temstančios padangės apribotą.

Aš mėgdavau viršūnėje kalnelio

Jo šiurkščioje žolėj vangiai priglusti,

Geltonų kačpėdėlių ir rausvų čiobrelių

Aitrius kvapus krūtinėje pajusti.

Ir buvo taip tylu, ramu aplinkui, –

Tik apačioj lengvutis palšas rūkas slinko,

Tik tėviškės pirkia pro ūkaną bolavo

Ir viršum stogo dūmas vinguriavo.

Po daugel metų

Aš įkopiau į kitą aukštą kalną.

Manos buities visi keliai ten traukė,

Pavasaringos audros ten viliojo,

Ir skrisdami padange paukščiai šaukė.

Aš įkopiau į kalną, aukštą, statų, –

Ir šitai naują, švytintį pasaulį

Nustebę akys mato.

Į begalinį tolį

Pasistūmėjo horizontų ribos,

Ir žemės pakraščiai melsvam ūke nulinko.

Nėra ribų nė ten.

Veržli mintis ieškojimų keliuos

Nei žemėj, nei padangėj kliūčių nesutinka.

Antai gimtasis kraštas

Lyg kilimas spalvotais raštais tįso.

Ir jo keliai takeliai vingių vingiais

Į tolimas padanges prasiskverbt išdrįso.

Ir ten matau aš naujo amžiaus žmogų,

Bekopiantį aukštyn iš po šiaudinio stogo.

Einu tolyn ir aš.

Negrįšiu atgalios.

Nėra šios žemės sūnui gražesnės dalios,

Kaip siekt į priekį ir į viršų kilti,

Ir dideliais troškimais nebenusivilti.

...Antai ten dunkso tėviškės kalnelis –

Pakvipo kačpėdėlės ir rausvi čiobreliai...

Lydėjo jie mane nuo tolimos jaunystės,

Telydi ir toliau

Į didelį ir aukštą kelią.

1960.V.25

Ave vita

I

Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią

Man nereikia tragiškų grimasų.

Šitą dieną niūrią, dieną rūsčią

Noriu tarti žodį

Atvirą ir drąsų.

Aš nenoriu nieko čia bauginti.

Kai širdy visi geismai išsenka,

Nėr man noro Hamletą vaidinti –

Būti ar nebūti – lygiai menka.

Rytą saulė kėlėsi pro rūką,

Vakaro šešėliai kloniais slenka,

Kažkoks paukštis klykaudamas suka, –

Viskas lygiai banalu ir menka.

Amžinybės angoje neveikia

Jokios mūs trumpos buities vilionės.

Temstant nakčiai,

Saulės nebereikia

Paskutiniam žygiui

Žemiškos kelionės.

Temstant nakčiai,

Man nereikia tragiškų grimasų.

Paskutiniam žygy

Žemiškos kelionės

Noriu tarti žodį

Atvirą ir drąsų:

– Sudie, gyvenime!

1962.IX.16

II

Bet ne, jis manęs nepaleidžia!

It liaunas patamsių vijoklis,

Į aukštį ir šviesą iškopti panūdęs,

Jis stiepias į saulę silpnu mano kūnu,

Godžiai šaknimis įsiėda į širdį

Ir alkanas smegenis čiulpia.

Gyvenimas dar sykį nori

Manim pražydėti.

Aušrom spindulingų saulėtekių,

Dienovidžių saulės kaitrom,

Vakarių žarų liepsnomis

Ir paukščių čiulbėjimu,

Ir kvepiančių sodų žiedais,

Ir muzikos žavesiu, –

Ak, ir meilės svaiginančiais burtais

Jis nori mane vėl į žemę įdiegti

Ir vėl mano siela

Į saulę įkopti.

Ir aš nežinau,

Dėl ko šitą vieną vienintelį kartą

Panūdau melu apsigauti.

Tada jį apglėbiau

Kaip brolį, seniai nematytą,

Ir iš lūpų išsprūdo tas žodis –

Ave vita!

1963.I.4