en
Jau, rodos, niekas man nekliudys.
Vėl rašau.
Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje.
Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę.
Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga.
Blyksterės, žybterės mintis, ir vėl išnyksta. Sugauti neįstengiu. Ramu šiandien visur.
Anapus durų skubūs žingsniai. Į mane kas ateina.
Tegul sau.
Įeina tėvas. Sustojęs šypsos.
- Žinai, Ignasėl, ko tavęs prašysiu?
- Šiandien nieko negaliu įspėti. Pasakyk.
- Pirmai prižadėk.
- Ne, taip bijau.
- Nėr ko bijoti. Darbas bus nedidelis.
Įdomu, ką jis sugalvojo?
- Na, vis tasia.
- Gerai! - uždėjo man ranką ant peties. - Nueik mano vietoj malūnan.
Nueičiau pats, bet šiandien turiu nuvažiuoti mugėn: reikia Širmį parduoti.
- Kuprelis vienas jokiu būdu nemals, - pastebėjo tėvas, kad mano veidas niaukėsi. - Sakė: "Kai tik pamatysi, kad sparnai sukasi, tuojau ir eik". Jau sukasi - Kuprelis pradėjo malti.
Aš galvoju: "Būtent šiandien, tokią dieną, malūne tarp miltų!"
Tėvas turbūt spėjo mano mintį:
- Tu manai, kad jis laikys tave visą laiką prie pikliaus? Jam smagu bus su tavim pasišnekėti. Juk žinai, kad jis tave mėgsta?
- Bet aš šiandien galvojau apie kitą darbą.
- Nesisukinėk…Grūdų nedaug nuvežiau. Vėjas, matyt, bus geras, spustersit, ir nepamatysi, kaip sumalsit… Ir tau bus geriau. Senus pažįstamus pamatysi. Jau penkta diena kai parvažiavai, o dar niekur nebuvai išėjęs. Svečias esi, neturi ko namie užsidaręs sėdėti. Dabar dienos tokios gražios.
Padėjęs plunksną žvilgterėjau langan. Diena atrodė tikrai nuostabi. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga. Ir pro langą buvo jaučiama, kaip pavasario sula oru sunkias.
- Eisiu! - atsistojau.
Tėvas patenkintas išėjo kinkytis.
II
Man gaila Širmio. Mes beveik drauge augom.
Kokios dvylikos jį dveigį pratinau jodinėti. Dar ir dabar turiu pirmo pratimo žymę kaktoje. Širmis matomai aiškiai buvo nusistatęs žmogaus jungo nenešti, todėl pratinimas ėjo nepaprastai pamažu. Numetęs mane vienok visuomet sustodavo ir palenkęs galvą lyg ironingai žiūrėdavo, kaip vyko mano atsistojimas.
Pratinimo kova, vieno ir kito užsispyrimas padarė mus gerais draugais.
Sugrįžus man pavasariais namon iš mokyklos jis žvengdavo iš džiaugsmo.
Širmis mėgdavo dalyvauti arklių lenktynėse. Joti tuomet juo būdavo nepaprastas smagumas. Jaučiau tiesiog, kad jis turėjo tokį pat norą kaip ir aš: laimėti. Laimėdavom, žinoma. Visuomet. Nusiminę konkurentai, sodžiaus vaikinai, guosdavo save: "Žaibas, o ne arklys! Dalyvaujant jam lenktynėse gero negali būti."
Bet Širmis mėgo ir gerai pavalgyti. Mėgiamiausias jo valgis buvo žaliuojančios avižos. Jei ir kažin kaip pririštum jį kur pievoje, bet jei tik kokio kilometro artumoj yra avižos, niekas negelbės.
Širmį mėgom ne tik mes visi namie, bet ir mūsų šuva Murza. Murza saugodavo Širmį ganykloje. Taip pat jam ir avižose besiganant. Būdavo, ateina kas ir sako:
- Eikit išvarykit savo arklį iš mūsų avižų. Murza kaip pasiutęs nieko neprileidžia.
Murzos jau kelinti metai nėra. Širmis paseno, apyrambis pasidarė. Bet tėvas vis dar nenorėjo jo parduoti. Nors šiaip ir mėgo keisti arklius. Tik antradienį beariant Širmis atsigulė vagoje. Iš nuovargio. Ir nenorėjo keltis.
Mes supratom, kad dabar jau teks Širmiui išvažiuoti paskutinį kartą mugėn. Bet vakar ir užvakar tėvas dar tylėjo. Matyt, galvojo ir svarstė.
- Rudenį arkliai pigesni. Dabar ir parduot lengviau, - sako tėvas, sėsdamas vežiman ir imdamas vadeles. Tie argumentai ir nulėmė.
Širmis išėjo iš kiemo lėtai, tarytum nujausdamas ką. Aš ir motina išlydėjome jį akimis. Man prabėgo viena juosta daug atsiminimų apie Širmį, apie mūsų dalyvavimą lenktynėse ir apie tai, kaip jis kartą gynė Murzą nuo kitų šunų.
Mano ūpo sudraikyta nuotaika dar labiau susidraikė. Jaučiau, kad šiandien rašyti vis viena negalėčiau. Ilgą laiką vaidentuvės auginti vaizdai nubluko, atitolo. Juos nublukino raiški, neatitolinama tikrovė.
III
Eidamas gėriau pavasarį visu kvapu. Jaučiau, kad jo eteringa, ore virpanti energija persunkia ir gaivina mane.
Platus sodžiaus dangus, aukštu, tik įžiūrimu skliautu, vilioja galvą aukščiau pakelti. Pats pakiltum, jei įmanytum. Nors ima plačiai ir toli pamatyti.
Tai šen, tai ten raižo dangaus mėlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko, rodos. Sparnais nemosuoja. Aukščiau jų matyt tarp baltų, išdrikusių debesėlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai kaip įsegti. Nei nesukruta.
Žemiau, ties sodžium, narstos, žaibu skraido kregždės. Gaudo, vaiko nematomas muses. Jau, regis, žemėn, kaip akmeniukas, nupuls, tai žiūrėk, jau net kur padangėn nušovė.
Bitės tik zimbia, tik zimbia pievoje. Gėlių gardų kvapą draiko.
Pradžios birželio nedrąsus vėjas purena medžių viršūnes, vilniuoja išplaukėjusias rugių dirvas. Bėga bėga bangomis varpos per laukus. Įsisvyruos, regis, visa dirva ir aukštyn pakils.
Štai jau netoli ir malūnas. Jis stovi pasistiebęs ant apvalaino, lyg piliakalnis, kalniuko, atokiai nuo Gervėračio dvaro.
Iš vienos jo pusės tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Iš kitos žaliuoja avižos, miežiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krūmeliais eilėse suaugę bulbieniai matytis. Už jų į pabalį dirvonas, linais nusėtas.
Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia tamsiomis viršūnėmis seniai pasenęs beržynas. Rodos, kieno senovės priminimui paliktas. Jo pakraštyje marguoja, kaip skraidą drugiai, mergaitės ir berniukai. Vieni renka gėles, kiti ką žaidžia, gainiojas. Beržyno gilumoje gegutė kukuoja.
Pietuose, tarp krūmų, pievų, tarp stačių krantų, srovena upelis. Žvilga saulės spinduliuose.
Į rytus, pro Juodalksnyną, kur nesiliaudami krankia juodvarniai su savo paukščiokais, styri mūsų,. nuplyšusiais stogais ir iškrypusiais kaminais, sodžius. Rodos, jis vienas tarp to šaunaus žaliumo nuskurdęs, vienas Dievo apleistas. Tik gerai dar, kad jį kiek sulopo mažučiai, menki sodeliai ir keletas didelių liepų ir klevų.
Netoli nuo čia, į žiemius, tarp tirštų sodų, tarp išnašių medžių, baltuoja dideli Sargauto rūmai. Nuo jų žėri ne vienas Gervėratis, visa apylinkė. Važiuojant nuo dešimt kilometrų lengva juos įžiūrėti. Kokią gražią dieną dar ir nuo toliau.
Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo kitoniški. Rodos, pernai tai ne taip buvo, tai ne taip, šiemet kur įstabiau, labiau akį veria. Ir dar ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja.
Žiūriu, kiškis su trejeta savo vaikų ant kelio iš rugių išslenka. Stapterėjau ir laukiu. Senis pastatė ausis, atsitūpęs ant paskutiniųjų, pakėlė priešakines kojas. Atsargiai žvalgosi visosna pusėsna. Ir vaikai tėvą seka, taip pat daro - gyvenimo taisyklių mokinasi. Tik štai pamatė mane, priešą, žmogų. Senis sumykė nustebusiu, sergstančiu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai dar lukterėjo, į mane pažiūrėjo. Ausytėmis pakraipė. Norėjo patys įsitikinti, ar tikrai baisu. Paskum lyg akmeniukai nuriedėjo paskui savo tėvą.
Malūnas eina palengva. Pridusęs, užkimęs burba. Manau, didelės skubos nėra. Sustoju, stebiu jį.
Malūno sparnas, iškilęs aukštai, stapterėja kiek, pažiūri į apatinį sparną ir krenta ant jo, lyg privyti norėdamas, bet tas pabėga, o ant jo, iš viršaus, žiūri ir taiko jau kitas.
Bildesys, ratų teleskavimas vis didėja. Girdėtis jau ir pikliaus sunkus dūsavimas, lyg iš po malūno jis veržias.
IV
Įėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malūnininką, Kuprelį.
Tokiu vardu jį visi žmonės vadina. Jo tikros pavardės niekuomet nesu girdėjęs. Ta pravardė, tai davinys žmonių sugebėjimo viską pastebėti. O Kuprelis turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje. Bet jis dėl to pravardžiavimo nei kiek nepyksta. Nors šiaip žinomas, kad supykti gali. Kai kas nori prisigerint malimo ar kitais reikalais, vadina jį Olesiu, net ir ponu Olesiu. Jam vis tiek.
Kuprelis manęs įeinant nepastebėjo. Dirbo. Pasistojęs suolelio, taiso įplyšusią, du ratus jungiančią juostą. Jo ilgos, laibos, tiesios kojos nuo malūno kratymo virpa jo taktu. Visas kūnas virpa. Atrodo, jis tik malūno daiktas, su juo surištas, su juo suaugęs. Su juo vienu taktu ir ritmu gyvena.
Sudžiūvusiais, smailiais pirštais knaibo ir siuva jis įplyšusią vietą. Liesas, baltas, dar daugiau nuo miltų baltas veidas. Plona tiesi nosis tik pabrėžia tą liesą baltumą. Vikrios, gyvos kaip žarijos, akys tik bėgioja šniūreliu, kuriuo jis siuva.
Matau, Kuprelis toks pat, koks buvo ir pernai. Ir visuomet buvo toks pat, kiek jį pamenu. Nesikeičia, nesensta. Kiek jam metų, niekas nežino. Gal penkiasdešimtys, gal daugiau, bet senas jis neatrodo. Jis visuomet toks pat judrus, tik jo nuotaika labai dažnai keičias. Jam nepaprastai lengva smarkiausiai supykti, bet jis greitas ir geru ūpų nelauktai nušvisti.
Laukiu, nenoriu Kupreliui trukdyti. Žiūriu, kaip dideli, miltais nubaltinti voratinkliai kampuose ritmingai supas. Vorai šokdami juose gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkintas užklydusias muses gaudo.
Pro mažus langelius ir plyšius įsiveržę nubaltinti spinduliai voratinkliuose balkšvomis, virpančiomis spektro varsomis žvilga. Ir tamsiuose kampuose tamsa atrodo balta, miltuota.
Kuprelis vis dirba, manęs nemato.
Pagaliau sveikinu jį nuoširdžiai, draugingai.
- Labadien, ponas Olesi!
Nesiskubindamas pakėlė galvą. Žiūri į mane, tarytum ir nepažįsta. Nieko neatsako.
Kodėl? Gal nepakankamai greitai atėjau?
Pabaigęs darbą, nulipė nuo suolelio. Priėjo ir duoda kiek šaltą, mažai draugingą ranką. Spaudžiu ją, stengiuos gerumu sušildyt. Jaukiai klausiu:
- Ar tamsta, ponas Olesi, dabar mūsų mali?
- Taigi, - pratarė tampriai, kietai.
Paskum tuo pat balsu:
- Ar tėvas jau ir neateis?
- Turbūt, kad ne. Aš jo vieton, - aiškinu, atopakalin kiek atsitraukęs.
- Kodėl neateis? - žybterėjo Kuprelio akys.
- Mugėn išvažiavo. Labai dideliu reikalu.
- Ar nebūtų galėjęs kitą ketvirtadienį?
- Kad reikalas neatidėtinas.
- Tai kaip dabar bus? - balsas jau kiek švelnesnis.
- Aš pasistengsiu tėvą pavaduoti.
- Kažin. Kažin, ar galėsi ką? - tiria mane Kuprelis, ypatingai mano rūbus. Jo veidas prašvito, pragiedrėjo kiek.
- Na, jei taip, tai taip. Imk tą maišą, - teikia jis man nurodymus įsakmiai ir smulkiai ir rodo yla kiton pusėn, pro lėtai besisukantį stiebą. - Tenai, matai, maišan iš pikliaus suplėšti grūdai byra. Atkabink maišą nuo tos rankovės: tuoj bus artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinėn, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nemalu. Blogai. Kai esti geras vėjas, galima ir dvejas paleisti. Bet ką tamstai daug aiškinti. Turbūt meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti? Tik paskum, kai pradėjai aukščiau mokytis, ar suponėjai, ar sutingai.
Patenkintas, kad buvau pripažintas, nuskubinau, kur buvo liepta.
Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Girdžiu, Kuprelis juokias.
- Kas jau, ar sveikatos neturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį be niekur nieko nutarunčkinčiau. Taip virve traukdamas daug laiko sugaiši.
Paraudonijau kaip burokas. Užsiverčiau maišą ant pečių ir tempiu laiptais viršun. Kad būtų greita, sunku buvo pasakyti. Kuprelis šypsosi ir ragina:
- O o! Maišai sveika nešioti, nugarkaulį sustiprina.
Pagaliau užnešiau ir užpyliau.
Nežinau kur, baisiai išsimiltinau. Paieškojau šepečio, neradau. Dulkinuos taip, rankomis.
Girdžiu, Kuprelis dar labiau juokias, antran aukštan paskui mane atėjęs.
- Nesidulkink tamsta, dar ne toks būsi. Pagaliau, juodas darbas žmogaus nesutepa. O čia dar miltai.
Rodos, nebuvo ko, bet aš nuo jo ironingų juokų susisarmatijau. Jis tai pastebėjo. Jau nesijuokia. Šneka, pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina.
- Lukterėjęs kiek, vėl nueik tenai apačion pasidairyti. Permainęs maišus, atnešk čionai ir užpilk. Dabok gerai. Saugokis, kad nepamirštum. Baisus tarapotas gali išeiti, tenai užsikimš ir sėlenų pribėgs miltuosna, o čia girnos dykos mals, dils ir akmens prisuks.
Pažvelgė skrynion. Paklausė girnų ūžimo ir greitai į trečią aukštą nuritėjo.
Tik spėjau linkterėti galva, parodyti, kad gerai dabosiu.
V
Dažnai mainau maišus. Jei tik ir pusę randu, nepalieku. Suplėšos darosi vis smulkesnės. Bet nesiskubina.
Malūno ūžesys tai apsilpsta, tai vėl staiga pakyla. Matyt, vėjo pajėga mainosi, kinta.
Man gerai atmenamas, pažįstamas tas ratų ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš vaikystės laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ratai man, rodos, ką pasakoja teleskuodami.
Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: "Daugiau, daugiau!" Kuprelis mums laiko negailėdavo. Nuo jo išgirsdavom aibę įvairiausių daiktų. Jis vaizdingai apsakinėdavo, kaip vaidinasi raganos, laumės ir kipšai. Lietuvių karus su totoriais, lenkais, rusais ir kryžiuočiais dar įdomiau atpasakodavo. Jie mums ir tikdavo labiausiai.
Mes pagaliau pradėjom tikėti, kad ir jis pats buvo kare dalyvavęs. Jei ne su totoriais ir kryžiuočiais, tai bent su turkais. Juzulis, kuris buvo vyriausias, pasakojo, kad kariaujant su turkais, kareiviai turėjo nešioti po kalnus patrankas ant pečių.
- Gal ir Kuprelis nešė ir jį kokia sunki patranka iš viršaus ir suspaudė. - Tas Juzulio aiškinimas mus dar labiau įtikino.
Buvom norėję paties Kuprelio paklausti, bet nedrįsom. Gal nebuvom pakankamai įsitikinę, gal bijojom įžeisti. Žinojom, kad Kuprelis buvo piktas ir kad jį suerzinti jo artumoj esant buvo labai pavojinga.
Eidamas užkliuvęs svarstyklių prisimenu, kad Kuprelis dažnai mus sverdavo. Sakė, daboja, ar greitai augam. Taip pat mėgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir aukštai, džiaugsmu jis netverdavo. Mes taip nesidžiaugdavom.
Visas Kuprelio pasakas ir geradarybes mes atlygindavom nuo jo toliau būdami visaip, kai kuomet ir nelabai gražiai. Užrakindavom jį vieną, sustabdydavom malūną - tai baisiausiai veikdavo. Nedrįsdavom paskum pasirodyti arti malūno kokią visą savaitę. Paprastai tai prikraudavom galan sparno, audeklo užlankon, akmenų: kai sparnas aukštyn pakyla, akmenys krinta tiesiai ant malūno kepurės ir baisiausiai darda sienomis žemyn; pasitaikydavo, kad neaplenkdavo ir langų. Na, tuomet tai mes, kaip pelės, bėgam, kiek tik siekt, ir slepiamės duobėsna, iš kurių smėlis imamas. Bet jei Kupreliui pasisekdavo mus tenai surasti, nepaleisdavo taip pigiai. Pabėgti nuo jo būdavo labai sunku: strikters kelius didelius žingsnius, ir jau už apikaklės laiko. Dar žadėdavo ir Sargautui, ir tėvams įskųsti; bet niekuomet neskųsdavo ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.
Kai kuomet jis visai mūsų į save neįsileisdavo. Vaikščiodavo liūdnas, susikrimtęs, apniukęs; kas jį graudino, kas krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar dažnai jo nesuprantu. Kiek kartų buvau norėjęs išgirsti, kaip jis seniau gyveno, ką matė; jis apie save ne tik niekam, bet ir man nei žodžio netaria.
Kitas skyrius >
