en
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
[1]
Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai.
Tylus, vienodas atrodo užpelkiečių gyvenimas. Glusčioja jis prie galulaukės akmenų, miškelių, skardžių, stabčioja prie skaidrių kaip akis ežerėlių, upių, papievių. Gyvenimas - nelyginant tūkstančius kartų mindžiotas laukas. Užpelkiečiai nė įsivaizduoti savęs negali kitaip: vis regi tų pačių galulaukių, trobesių, kelių, miškų ir kalnelių fone. Su medžiais, akmenimis, ūkio padargais, gyvulėliais, trobesiais čia susigyvenama kaip su artimųjų buvimu, kaip su veidais, kurie šmėsčioja šaukti ir nešaukti.
Talpi ir tvari jų atmintis: joje giliai įsirėžia menkiausios detalės, gestai. Mirusiųjų vardai ir gyvenimai nuolat čia atsikartoja, atsišaukia iš gūdžiausių tolumų kaip aidas besiritančiomis viena per kitą bangomis. Čia nuolat kažkas budi prie išnykstančių kartų kapo.
Kalba užpelkiečiai taip, lyg stebėtųsi ir niekaip negalėtų atsistebėti viskuo - ne tik įvykiais, kurie pašaliečiui ne visuomet atrodo tokie reikšmingi, bet ir kitais, savimi, ypač laiku, kuris pralekia bemat, kaip vėjas prašvilpia, visa nusinešdamas. Visur, kasdien jie aptinka mažų pasikeitimų. Godžios ir smalsios akys vien jų teieško. Toks žmogus yra Daukinčių Konstantas, kiekvieną pasakojimą pradedąs nusistebėjimais: ale tu pamislyk... tu žiūrėk... sakyk man... ir šitokie! Kelia jis begaliniai nustebusį, atsargų pirštą ir raukia tankius antakius dar nė nežinodamas, ką pasakys, kuo stebėsis ir ar iš viso verta stebėtis tuo, ką jis papasakos. Šitie žodžiai jam tarsi kokias bedugnes atveria.
Gražūs yra šio kaimo vaizdai, bet saulė plykstels dar negreit, ir trapūs, aukšti bus jos tiltai, iškilę viršum kalnų, upių bei skardžių, palei kuriuos siaudžia šiltas vėjas. Dabar niūrus, pasmurgęs ruduo, medžiai jau meta lapus, nuo šakų varva drėgmė, ir gervės jau nuklegėjo padange. Jų tolimas klyksmas nebežadina sodiečių vidurnakčiais. Pabudę aklinoje tamsoje, jie girdi - neramiai tvartuose bilsnoja galvijai, šniokščia lietus, vėjas - ir galbūt apsidžiaugia, kad tokiu metu niekas pas juos neateis, neras durų, o jeigu ir ras - ilgai grabalios velkės, ir jie dar spės pasislėpti. Suklususios akys ir ausys. Visur atsargūs, sėlinantys garsai. Kaip atskirti, kur vėjo šlamštelėjimas, kur lietaus, kur žmogaus žingsnis? Kitas taip ir pratūno kiaurą naktį besiklausydamas. Laukia, budi.
Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime. Daug kas čia nesugaunama kaip saulės mirgėjimas vandenyje ar lapuose, daug kas čia ateis prie mūsų lyg vaikas, prisimerkęs nuo šviesos, ir nesuprasi, kenčia ar džiaugiasi.
Šit stovi jis gana aiškiai regimas: apskuręs, nubrozdintais keliais, trina murzina rankele akis. Gal atlėkė ko pasitikti, bet nerado, o gal kiūtojo kur pašiūrėje, ką nors meistravo ar kasė duobutes - matote, kokie jo keliai; gal sėdėjo ant takelio smėly ir laukė sugrįžtant tėvo. Visuomet laukia tėvo sugrįžtant ir, išgirdęs balsus pavieškelyje, ten, kur stovi pajuodę žilvičiai nusvirusiomis šakomis, kur jauja, šaltas liūno vanduo, galvotrūkčiais lekia pasižiūrėti. Tebūnie jis mums pirmasis vedlys.
Taip ir maniau - jis veda į Kristupo Daukinčio sodybą.
Seni, nuzulinti laiptų akmenys, ant jų vis kas nors yra kalama, ypač ant šio, kraštinio, plokščiu paviršiumi. Tai Kristupo Juzukas ant jo ploja uknolio galvutę, tai jo dėdė Konstantas tiesina vinis ar taiso karvės lenciūgą.
Pašalyje ant lentos sėdi senoji Daukintienė. Putlokas apdribęs veidas, akys apvalios, apsiašarojusios. Pakelia ranką, po languota skarute sukamšo baltus kaip pakulos plaukus, sučiaumoja lūpomis ir, kietai jas suspaudusi, vėl įsižiūri, kaip darbuojasi jos sūnus ar anūkėlis. Lupų krašteliai trūkčioja - gal norėtų ką pasakyti, bet nesiryžta, nes dažnai yra barama, kad visur kišasi. Todėl ir akyse, ir silpname, dūstančiame balse jauti nuogąstavimą.
Užtat kai, parietęs po savimi koją, čia darbuojasi anūkėlis, ji tik šneka šneka, lyg norėtų už ilgas tylėjimo valandas atsigriebti. Šneka ir kamšo po smakru skarutės mazgą. Tačiau vaikui šnekučiuoti nėra kada - jis kala ir kala. Pačiupinėja uknolio galvutę - fu, karšta, pauosto - sieros kvapelis - ir vėl čiumpa plaktuką, vėl kaukši. "Nago nenusimušk",-sako senoji. Sako, kad nesėdėtų ant žemės - gaus zapalianiją, sako ką nors ir sako, tačiau kas ją girdės per vėją, per kiemo klevų ošimą. Medžiai, jos medžiai, užleistas, šiaurinėje namo pusėje styrantis sodas, jau plikas, belapis, vėjyje siūruojančios smilgos, žolių stagarai, aviliai apipuvusiomis sienelėmis, kažkada apraišiotos obelaitės... Ir klėtelė, ji priešais, už keliolikos žingsnių, klėtelė supleišėjusiomis nuo kaitrų sienomis, smenganti į žemę, šimtametė, žaliomis samanomis apžėlusiu stogu, su paristu prie durų girnų akmeniu, su išpuvusia piesta prieklėtyje, su pilkomis durelėmis, su langeliu. Senosios akys vis krypsta į klėtelę, dirsčioja ji ir į sodą, aukštaskliautį klojimą, į dukters Teklės Vizgirdienės namus pušynėlyje, bet labiausiai rūpi jai vaikas - ar pavalgęs, ar pamotė jo nemušė. Vaikas ko paklaustas atsako nenorom - sotus, nieko nestinga, nieko nereik, tik leiskite jam ploti uknolį.
Šit atsiveria prieangio durys, ant laiptų sustoja vaiko dėdė Konstantas, pusamžis vyras suklususiu veidu, - jis gyvena šiauriniame gryčios gale. "Vėl tu kalinėji? - sako vaikui. - Vėl mano plaktuką paėmei?! Uknolį... aš tavęs klausiu, iš kur uknolį gavai?" - "Atstok tu nuo vaiko", - sako senoji. Į prieangį išlekia nedidukė moteriškė knerpta nosimi, Juzuko pamotė. "Nagi... nagi", - sako ji, bet mes jau einame takeliu per pušynėlį, kur vaiko tetos Vizgirdienės namai. Plūktas molio prieangis, tvartas, prišlietas prie trobos, keletas obelaičių. Mus pamatęs, Vizgirda, paėjės kiek į šalį, timptels smunkančias kelnes ir, keistai pasigręždamas, apsidairys. Jis visuomet čia, tarp pušelių, prie kluono ar paupio alksnynėly. Dabar, kai po kaimus valkiojasi visokių žmonių, troboje neužsibūna, nenori šnekėti su kuo pakliuvo.
Už puskilometrio, pušynėlyje ant kalvos, prie pat upės - Diržio namai. Stiklo gonkos, tvartas akmeninėmis sienomis, aukštame drebulyne klėtis smulkučiais geltonais lapeliais nudrengtu stogu, prie tvarto vaikštinėja arkliai. Šėrikas Anupras - Diržio įnamys - juos gena į tvartą. Švilpteli jo botagas. "No! - šaukia Anupras - No, kurva!" Veidas raudonas, raupų iškramsnotas. Šnekama, kad Anupras turįs trūkį, kad kartais jam pasimaišąs protas ir tokie pykčio priepuoliai pagauną - žmogų galįs užmušti. Anot Vizgirdienės, ką tik jam pasakysi - bumbt bumbt atvėpusia lūpa, į žmogų nė akių nepakelia, kaip žemę prarijęs.
Jau į pavakarį, šiltos ūkanos, prunkščia, spardos arkliai. Kažkur lyg pasigirsta pašalyje susispietusių bernų kikenimas. Kažkas gyvuliška pabunda šioje migloje, kur oras persisunkęs mėšlo ir arklių prakaito tvaiku, kur gličiu liežuviu laižo ką tik gimusį savo vaiką žaloji, iš laukų retkarčiais dvelkteli arimų ir riebaus juodžemio kvapas, o šios sodybos šeimininkai, brolis ir sesuo Diržiai, - nė vienas sau poros neieškojo, nenorėjo žemės dalinti (taip bent mano Vizgirdos), - varto išgeltusius maldaknygės lapus. ir kambario prietemoje viršum jų galvų švysčioja laikrodžio švytuoklė. Čia ir verbų bei smilkalų kvapas, ir šventi paveikslai, ir nukryžiuotasis, ir ilgos tylėjimo valandos, atgailavimai. Tylą perskrodžia laikrodžio dūžiai - din dan... Tuo pat metu miestelio bažnytėlėje sugaudžia varpai. Čia ir meldžiantis neišeina iš galvos ūkis, darbai. Beveik regi, kaip šitas gyvenimas lėtai grimzta į prietemas, į tirštėjančią tamsą.
Šių namų žiburys praėjusią naktį priviliojo per raistus brendantį Petro Užpelkio giminaitį, malūnininko Mildžiaus sūnų. Šeimininkai nė neįtaria, kad dabar jis slepiasi jų klėtelėje ant aukšto.
Išgirdęs kieme balsus, Mykolas Mildžius kilsteli, prisitraukia automatą ir per mažą skliauto langelį dairosi. Už jo nugaros ant paplėkusio šieno guli moteris. Ranka pabrukta po galva, veidas pabrinkęs, vokai paraudę, tamsūs plaukai susivėlę. Ji žiūri į pakraigę, kur žvitriai šaudo kregždžiukai - kiek ten rūpesčių rūpestėlių, kiek čiauškėjimo prie mažų, stropiai sulipdytų lizdelių! Prieš valandėlę šis vyriškis pasakė, kad jam tiesiog koktu, kai pažiūri į tokius kaip Daukinčiai. Kurmiai! Varganos pastangos bet kokia kaina pratęsti gyvastį. (Tu pasmerktas, todėl taip kalbi, tu jiems pavydi, pagalvojo mergina.) Teisybės! Jiems, matai, reikia teisybės! Mes parodysime, kur teisybė. Jų teisybė pašvinkusi skarmalais, sujauktais migiais, kreivų kaulų druska. Štai kuo aš pavirtau per jų teisybę! - Mildžius papurtė prilipusią prie krūtinės apibrizgusių marškinių drobę. - Tegu jie turi tą savo teisybę. Bet kam bruka kitiems?! Man?! - šaukė jis prikimusiu balsu. Jis duso, šnopavo jai į veidą, daužė krūtinę kumščiu.
- Ak Mildžiau! - tepasakė mergina. Šiltos, migla apsitraukusios jos akys tebebuvo įbestos į kraigą, į kregždžių lizdus, iš kur retkarčiais tarytum pasigirsdavo čypsėjimas, nekantrus, skubinantis, lyg pavasarį, kai kregždės neša kirmėlaites ir mėto į plačiai pražiotus kregždžiukų snapus. Mergina, matyt, vyriškio visiškai nesiklausė.
- Ko tu taip niršti? Lyg dėl tavęs jie taip darytų, norėdami tave pažeminti, sutrypti?
- Manai, kad ne? Kuo jie mane pavertė, kuo? Tu pažiūrėk, - jis vėl papurtė prakaito prisigėrusius marškinius. - Ne, tu nežiūri. Tau nesvarbu, nors pastipčiau. Save tematai. Visi jūs tokie! Bet aš ištversiu. Niekas, nė kulka manęs neims! - šaukė Mildžius.- Aš juos, žalčius, dar paklupdysiu! Ant kelių jie prieš mane šliaužios, kaip prie vokiečių šliaužiojo. Per mažai dar ištratinau...
Mildžiaus atmintyje šmėsteli moteris, rankom besidengianti krūtinę, ir kaip ji, suvarpyta kulkų, krito kniūpsčiom, neatplėšdama nuo krūtinės rankų, kaip gulėjo Kapų pušynėlyje ant skujų, ir kažkoks medalikėlis ar talismanas ant kaklo... Atokiau, su lagaminėliais ir ryšuliais stovinčių žmonių būrelyje, pasigirsta moters klyksmas: "Žmogžudžiai! Prakeikti būkit!" Ir plaukai, žili, išsitaršę, vaiko akys, išplėstos iš siaubo, šmėstelėjusios tą akimirką, kai Mildžius buvo besmogiąs šaukiančiai moteriai, bet susiturėjo: pirma spyrė vaikui, paskui - šūviai, šūviai, klyksmai, aimanos, jas užgožiantys šūviai, nuožmus ir kurtus tratėjimas, stojusioje tyloje pasigirdusi dejonė, šliaužianti prie Kapų sienos žmogysta, vėl šūviai, vaikas, iš lavonų krūvos keliantis ranką, jo klyksmas, ašaros, riedančios murzinu veideliu. "Mama! Mama!" - štai ko Mildžius neturėjo pamatyti taip iš arti. Kaip blaškėsi ir siuto jis, kaip plūdo savo vyrus, ypač vieną, kuris žiūrėjo į vaiką visas pastėręs. "Šauk greičiau, tu žioply! Šauk! Mano šoviniai baigėsi. Šauk!" Vaikas tebeklykė. Medžiai ir takai krūpčiojo nuo to klyksmo, einančio per laukus, sulaikančio valstiečio ranką, siekiančią kokio padargo. Dar ilgai čia aidės tas klyksmas, jis persmelks ir jų vaikų atmintį, tvilkys ją. Klyksmas nesiliovė, kai Mildžius, trenkęs durelėmis, sėdo į juodą automobilį. Jis gėrė, bet vis tiek negalėjo to klyksmo pamiršti, negalėjo, apakintas sagų, antpečių ir kryžių spindesio, negalėjo, girtas bučiuodamas kvatojančią mergšę. Nebeištvėręs subliuvo: "Nutilk! Reikia šaudyti!" - "Kodėl būtinai šaudyti?" - pasakė mergšė. Iš tikrųjų kodėl? - kamantinėjo Mildžių nematomas pašnekovas vėliau, kitą rytą, kai jis prausėsi rankas, šukavosi, blizgino batus, kai jau leidosi laiptais prie laukiančio kieme motociklo, bet staiga susigriebė - o pistoletas?! Visi ten buvę suklego vokiškai, reikšdami nepasitenkinimą. Grįžo pasitempęs, toks, kuriam visi turi kelti rankas ir šaukti "heil!" Vienas kariškis priėjo prie jo, patapšnojo per petį, pagrasė pirštu: "Nicht Ordnung. Ir vakar buvo nicht Ordnung. Bet tu esi vertas paaukštinimo. Aš raportuosiu", - ir Mildžiui pasirodė, kad visi ten buvę sušneko žavėdamiesi juo, Mildžiumi. Tačiau jis žvilgtelėjo į juos iš aukšto, lyg ieškodamas ir čia kokio priešo ar netikšos, visa jo laikysena, menkiausias krustelėjimas reikalavo tylos, visiško paklusnumo, kažkam grasino ir kažką gąsdino, ir jis, menkas, samdytas žudikas, nė neįtarė, koks apgailėtinas atrodo iš šalies. Dabar jis težinojo viena - įsakinėti, reikalauti, kad niekas prieš jį nedrįstų nė galvos pakelti, kad nė nešnabžteltų, kad.. . Ant motociklo sėdo jau toks, kuris atliks bet kokį įsakymą. "Niemand! Niemand!" - priesaikavo kažkas. "Jawohl!" - šaukė, sudauždami kulnais, šaukė ir kitokius žodžius, mažai tesuprantamus, čaižius, kaip vielų botagai, brutalius, - tie šūkaliojimai tiesiog sprogdino jo venas. "Ordnung! Ordnung!" - nuo sienų ir telefono stulpų rėkė skelbimai. "Ordnung", - vapėjo Mildžius, žiūrėdamas į kareivių būrelį, žygiuojantį kreiva dulkėta gatvele pro Mockaus krautuvėlę išdaužytais langais, pro apdulkėjusias vyšnias. Bet iš artėliau kažkokios pavargusios jam pasirodė kareivių nugaros, vangus, netvirtas jų žingsnis. Dėbtelėjo į šalimais, motociklo priekaboje, murksantį štrmmbanfiurerį su tabaluojančiais ant krūtinės žiūronais. Toks švarus, patenkintas, sotus, abejingas viskam, kas čia darosi, pasirodė Mildžiui jo veidas. Gatvele dundėjo vokiečių kareivių žingsniai.
Nebeatpažįstamas grįžo Mildžius namo. "Ar teisybė, ką apie tave žmonės šneka?" - virpančiu balsu paklausė motina. "Kas šneka?!" - paklausė sūnus taip, kad ji net sudrebėjo ir daugiau nė žodžio nebedrįso ištarti, tik mostelėjo beviltiškai ranka ir dingo trobos prieblandoje, tarsi nelauktai išdygusi šmėkla, anos, Kapų pušynėlyje klykusios, moters šmėkla. "Mes tuoj jiems užkimšim gerkles! Tylės. Kaip žemė tylės!" Tėvas godžiai traukė suktinę, primerktos jo akys kiaurai vėrė sūnų. Tylėdamas prisėdo šalia, patapšnojo Mykolui per kelį, pasakė pavardes žmonių, kurie šneka, paskui tyliai paklausė, - tas klausimas įsiutino net tokį sūnų. "Kruvinus aš jam nešiu skarmalus! Pilna ten aukso, eik pažiūrėk. Pats, jeigu nori, parsinešk". - "Tai kad aš…" - skėstelėjo tėvas putliomis, trumpais pirštais rankomis. "Tu niekur nagučių nenori prikišti. Pilna dabar tokių. Tu gerutis. O ar žinai, kad tiems, kurių pavardes suminėjai, aš savo rankomis skarmalus išdalinau? Rauskitės, kur tik norit, pasakiau". - "Ajajai, o sau tu nieko", - pasakė tėvas, bet Mykolas nenugirdęs varė savo: "Štai kaip jie atsimoka už gerumą. Kuo jie skiriasi nuo tavęs?" - "Nerėk taip, dar kas išgirs", - sudraudė tėvas. "Tu ne taip dar rėktum mano vietoj. Visi skuba nusiplauti rankutes, kvailesnių ieško, tu eik, daryk, o mes - avinėliai nekalčiausi". - "Kas gi tave verčia? Gal aš?" - "Ne, tu gerutis, tik skarmalų lauki". - "Be reikalo taip šneki, Mykolai. Nieko aš nelaukiu. Bet jeigu geras mėtosi, kodėl nepasinaudoti. O šaudyti niekas tavęs negali priversti, tu pats..." - "Gal ir pats, - atrėžė Mykolas. - Pats, pats aš viską darau! Reikia, ir viskas!" - jau nesavu balsu rėkė.
Reikėtų dirstelti į Mykolo Mildžiaus veidą kiek atidžiau, kadangi bus maža progų iš taip arti jį matyti, nors jis ,lyg kokio pavojaus nuojauta, čia artėdamas, čia toldamas, visus sekios. Jo kelias vingiuoja per pelkynus ir raistus, smenga į žemines, dingsta upių pakrantėse, siekia beveik kiekvieną čionykštės pirkios slenkstį.
Gracielė - toks šios moters vardas - su motina gyvena trobelėje ant upės skardžio. Nuo jo matyti akmeninė Mildžiaus malūno siena, išgriuvusi užtvanka, girdėti pro ją besiveržiančio vandens šniokštimas. Tik vėją ir vandenį šią akimirką tegirdi motina, rymanti pritemusioje pirkelėje prie lango. Akys įbestos į rusvu smėliuku nubarstytą takelį, šalia kurio - pajuodę, vėjyje siūruojantys gėlių stagarai. Tyli staklės, tyli šventųjų paveikslai, baltą tylumą skleidžia lovų drobės. Nebėr jos dukters. Pražuvo. Susidėjo su tuo budeliu, ir nebėr, nebeatpažinsi.
Dar ne taip seniai ant iššlavinėtos aslos čia krito šilti vakaro spinduliai, kvepėjo pro langą rūtos ir mėtos. Ir staiga duktė ėmė grįžti namo apyaušriu. Basa, sutaršytais plaukais sustodavo priešais motiną, palikdama už savęs šlapias pėdas, ir, neatlaikiusi jos žvilgsnio, nusukdavo akis į šalį. "Aš irgi buvau jauna, bet tokiu metu niekad negrįždavau,-pasakydavo motina su priekaištu.-Gaila, kad tėvo nėra, oi įkirstų, visos vakaronės išgaruotų".
Gracielę visuomet parlydėdavo malūnininko Mildžiaus sūnus Mykolas. Visą tą vasarą ji buvo lyg apduota, kol apsunko, akys prisipildė gyvastingos drėgmės ir slapto išgąsčio, rankos tarsi iki valiai prisilekioję paukščiai aprimo skraidžiusios ir ilgai nebenorėdavo skirtis su kokiu į jas patekusiu daiktu, vartydavo jį, glostydavo. Apie vestuves čia nebuvo nė kalbos.
Iš "bėdos" ją išgelbėjo kalvio Kainoriaus pati.
Karštą popietę, kai lekuodami pavėsyje gulėjo šunys ir degančiame smėlyje kapstėsi kudakuodamos vištos, Gracielė gulėjo voratinkliais aplipusioje Kainorienės kamaraitėje, prie apmusojusio, buteliais ir uogienių puodynėm apkrauto langelio, į kurio stiklą beldėsi avietės, šešėliavo vyšnios ir daužėsi grėsmingai dūzgianti kamanė, gulėjo ir laukė, kol liesa moteris baltais išdrikusiais plaukais pasilenks prie jos ir išdegins, išdraskys įsčias. Kalvėje trinksėjo Kainoriaus kūjis, alsų orą plėšė šūviai. Ji žiūrėjo į besiblaškančią kamanę. Netgi neapykantos nejuto, tik vangumą ir širdgėlą - kodėl? Kainorienė prie jos pasilenkė, širdis tarsi išskrido į karštą vasaros erdvę, skardenamą kūjo dūžių, pustomų dalgių ir ratų dardėjimo. Ausyse tebeskambėjo Mildžiaus drėbti žodžiai: "Glausteisi kaip kalė, dabar išsilaižyk". - "Šitas išdėlis, - pasakė Vygandas Mildžius apie savo brolį. - Jeigu jis nenori... aš padėsiu". Kur dabar Vygandas? Tarpais jai pasirodydavo, kad gimstančio vaiko balsą išgirs, nors žinojo, kad iš jo teliks kruvinas tumulas. Kur buvo mano akys? - klausė save. Kaip aš nemačiau, su kokia panieka jis į mane pažvelgė, kai stovėjau ant tiltelio, kodėl apsimečiau nesupratusi ir šypsojausi? O jis nusisuko, nusispjovė ir nuėjo. Kvailė, lėkiau iš paskos, šaukiau rankas tiesdama, paskui griuvau į žolę, visą naktelę praverkiau, kol susirado mane motina, pasilenkė, pasakė - kelkis, o jis nuėjo nė negrįžtelėjęs. Žiaurus iš pat pradžių buvo, o aš vis laksčiau iš paskos, sergėjau jį nuo kažko pikto, netikėjau, ką žmonės apie jį šneka, vyliausi sulaikyti, - gal dėl to jis manęs ir neapkentė. Ko jam reikėjo, ko buvo negana? Niekur neišsiteko. Puldinėjo lyg akis išdegęs, tėvo malūne tik svečias.
Kas tik Mildžiaus malūne nėra dirbę: Kristupas, Kazimieras, Konstantas Daukinčiai, Vizgirda... Visų nesuminėsi. Čia tik ir girdi: "Kai pas Mildžių bernavau... Kai Mildžiaus dirvonėlyje rugius sėjau... Kai ėjau pas Mildžių skolintis miežių..." Mildžius ir Mildžius.
Vieną mintį senasis Mildžius turėjęs: kada nors visi kaimo žmonės, su vaikais ir moterimis, prie jo malūno sulėks - visi jam buvo prasiskolinę, - o jis tik mostels link upės, kur labai graži vietelė, ir palieps aukštus rūmus statyti. Kartais net pamatydavo juos šviečiant pro medžių lapiją.
Bet ne tik rūmų nebuvo. Nei Mildžiaus, nei malūno neliko. Liko erdvus betono rūsys, ilgainiui apaugęs dilgėlėmis, akacijų ir erškėtrožių krūmais, jo skliaute iškalta data - 1930 m. rugpjūčio 22 d.; styro apdegę, išsikeroję medžiai, kaminas; sulaukėjusios obelys, užakęs šulinys, didžiulis klojimas, dengtas gontais, - lenteles baigia nuplėšyti vaikiščiai. Dar klėtys, sandėliai, aukštos malūno sienos ir užtvanka, pro kurią kunkuliuodamas verčiasi vanduo.
Daugelio sodiečių atminty tebėra gyvas malūno vaizdas, aukšta, taškanti vandens purslus turbina, pavėsyje besimuistantys arkliai, smalingų rąstų krūvos, sakų kvapas, kvapas arklių mėšlo ir prakaito, miltuoti, tampantys maišus darbininkai ir tarp jų besisukaliojantis Mildžius, mažas, putlus, apskritaveidis, plačiomis galife kelnėmis, su juoda liemene. Visur jo pilna, su visais jis spėja pasišnekėti, pamatyti, ką kas atvežė ir ką išsiveža. Dirsčioja į laikrodį, ragina prie rąstų triūsiančius vyrus. Šalimais stoviniuoja sūnus su gimnazistiška uniforma, lieknas, gerokai aukštesnis už tėvą, aštrių veido bruožų, nuožmumu degančiomis akimis.
Pas Mildžių yra viešėję aukšti kariškiai bei valdininkai. "Ką ir šnekėti, ne mūsų jis buvo žmogus", - pasakytų bet kuris sodietis.
Tačiau ratų išmaltas vieškelis, vingiuojantis per lubinų laukus, pušynėlius, daubas, kalvas, liepų šnarėjimas, bičių dūzgesys kaitroje, senasis Antagalvės piliakalnis, mėnesėti keliai, atsako neradusi tėvynės meilė yra apdainuota Mildžiaus vyresniojo sūnaus Vygando. Aitraus ilgesio kupinos jo giesmės - kaip karštymečio išdeginta žemė. Bet tuoj prapliups liūtis, žemę apkurtins griaustinis, balti žaibai čaižys kalveles, trupins palaukių akmenis; audra išlaužys medžius, ir liks drėgni nuodėguliai, apdegę grebėstai, sienojai - iš tokių regėjimų supintos Vygando eilės.
Vygandas Mildžius buvo aukštas, gunktelėjęs. Visad vilkėdavo tamsiu kostiumu. Rimtas, susitelkęs buvo jo veidas, atidžios, gera linkinčios akys; turėjo įprotį valytis menkiausią dulkelę, prilipusią prie drabužių, - toks jis būdavo sodiečių pirkiose arba kai stoviniuodavo galulaukėse, papievėse ir kalbindavo atitrūkusius nuo darbų žmones, kažko juos vis klausinėdamas. Būdavo pernelyg paslaugus, atidus kitam, o kartais, matydamas sodiečių skurdą, sukdavo akis lyg prasikaltęs. Jo balsas iš entuziastingo staiga virsdavo tyliu, monotonišku, kaip žmogaus, kalbančio su savimi. Visi žinojo, kad Vygandas yra daug kur buvęs, matęs pasaulio, ir tik tėviškės ilgesys jį čia atgindavo.
